Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saulius Vilius: „Kai negalėsiu kopti, vis tiek keliausiu po kalnus...“

Saulius Vilius su drauge Rūta
Asm. albumo nuotr. / Saulius Vilius su drauge Rūta
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Šįkart nenaudojome deguonies, šerpai mūsų daiktų nenešė, kelio aukštyn nerodė ir pėdų sniege nemynė. Buvo nepaprastai sunku, bet įmanoma. Buvome stiprūs, nes tam kopimui ruošėmės labai ilgai“, – įspūdžiais dalijasi alpinistas Saulius Vilius, kuris su bendražygiais neseniai šturmavo 8201 metrų aukščio Himalajų viršukalnę Cho Oju.

Šįkart šturmavote Cho Oju viršukalnę. Koks jausmas apima kiekvienąsyk nugalėjus kalną?

Alpinistai įkopia ar pasiekia viršūnes, o ne nugali jas. Mes nesigalynėjame su kalnais.
Man tai yra ketvirtoji, aukštesnė kaip 8000 m viršukalnė, į kurią pavyko įkopti – tai buvo septintas mėginimas. Pamenu, kelissyk iki viršūnės buvo likę tiek nedaug, bet teko leistis žemyn. Tam, kad galėtum grįžti. Gyvas. Kalnuose būtina įvertinti galimybes, pamatuoti riziką. Šįkart į ekspediciją leidausi su drauge Rūta ir kitais bendražygiais (iš viso keliavome septyniese – laimingas skaičius).  Tiesa, į pačią viršūnę įkopėme tik trise (aš ir dar du estai). Iš lietuvių moterų dar nė viena nėra pasiekusi tokio aukščio viršukalnės.
Cho Oju – netipiškas kalnas. Aštuonių kilometrų aukštyje atsiveria platūs sniego laukai: alpinistai žino, kad tikroji viršūnė, t. y. aukščiausia vieta, yra pasiekta tada, kai išvysti Everestą.
Po Cho Oju kalno dar turėjome leidimus kopti į vieną daugiau kaip aštuonių kilometrų aukščio Sisia Pangma viršukalnę Himalajuose, bet pritrūkome laiko. Jei rasime rėmėjų, gal pavyks į Himalajus vėl išvykti dar šiemet. Alpinizmas – brangus sportas, paskutinė mūsų ekspedicija atsiėjo daugiau kaip penkiolika tūkstančių dolerių. Teks atidirbti (šypsosi).

Ar esate kada nors kopęs vienui vienas?

Taip, Pakistane Karakorumo kalnuose vadinamuoju solo stiliumi sėkmingai įkopiau į Gaserbrumo II ir Broad Piko viršūnes. Abu kartus tai pavyko padaryti per rekordiškai trumpą laiką: į Gaserbrum II – per tris savaites, o į Broad Piko viršūnę – per dešimt dienų.
Tik kopdamas į Gaserbrum II kalną dažnai būdavau vienas. Net keista, bet tuose kosminiuose aukščiuose sezono metu būna labai daug žmonių. Tiesa, visais atvejais esi sąlyginai vienas, nes laukti rimtos pagalbos iš aplinkinių nelabai galima. Psichologiškai tai sunku, būtina įvertinti savo galimybes, tačiau tokie „solo“ kopimai duoda labai daug patirties.
Vienam teko keliauti ir kopti į žemesnius kalnus – nemaloniausias baimės jausmas apninka kalnų papėdėse, t. y. miške ar džiunglėse, kuriose gausu žvėrių skleidžiamų garsų. Kartą pervargus ir kietai įmigus į palapinę įsliūkino šunys ir suėdė dalį mano maisto – gerai, kad tuo metu nepabudau. Na, o kartą Nepalo džiunglėse mano palapinę iš visų pusių apspito ir ėmė čiupinėti beždžionės. Bet gilią naktį nė nenutuokiau, kokie tai gyvūnai, ir iki paryčių baidžiau užpuolikus balsu. Tik ryte, išlindęs iš palapinės, supratau, kad buvo apsilankiusios beždžionės.

Kalnuose tyko nemažai pavojų. Esate bebaimis?

Kalnuose pasitaiko netikėtumų, bet daugelį pavojų galima nuspėti. Kalnai nenuspėjami nebent dėl savo grožio ar patirties, kurią gauni į juos kopdamas. Pasiekus viršūnę, už pergalės džiaugsmą kur kas svarbiau yra baimės jausmas, padedantis išlikti. Bebaimiai kalnuose neilgai išgyvena. Save laikau gana bailiu, nes šis jausmas žadina savisaugos instinktą, skatina neatsipalaiduoti.
Šiemet vienas žmogus mirė savo palapinėje, teko matyti du anksčiau žuvusiųjų kūnus. Taigi pergales stengiuosi išgyventi santūriai, neprarasdamas blaivaus proto. Kai kalnuose imi kalbėtis su dievais, ženklas, kad turi sustoti arba leistis žemyn. Vadinasi, tavo kelionė baigėsi.

Į pirmąją kelionę leidausi daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tąkart vykome į Krymą. Net gerai nepamenu, į kokį plokščiakalnį tada ėjome, bet niekada nepamiršiu to nepakartojamo jausmo, kuris apima pasiekus viršų.

Jūsų gyvenimas – tarsi nesibaigianti kelionė per kalnus. Turbūt lengviau pasakyti, kur nebuvote įkėlęs kojos?..

Ne visai taip. Aš nekolekcionuoju aplankytų šalių ar viršukalnių. Neturiu nė žemėlapio su įsmeigtomis Lietuvos vėliavėlėmis. Stengiuosi vykti į tas šalis, kurios man labai įdomios. Yra tokių, į kurias keliavau ne sykį, ir tokių, į kurias nelabai ir traukia. 
Turiu keletą mėgstamiausių. Tai – Indija, Pakistanas, žinoma, Nepalas. Mėgstu tas šalis, kuriose gyvena draugiški žmonės ir, žinoma, yra kalnų, kuriuose patinka man būti. Iš kalnų mieliausi – Karakorumas, Himalajai, Kaukazas.
Pastebėjau, kad su metais mane ima dominti ne tik kalnai, bet ir tos šalies žmonės, tradicijos, papročiai, istorija ir architektūros paminklai.

Viename interviu prasitarėte, kad rengėte medžiagą televizijos laidai.

Taip. Po Himalajų daug keliavome motociklu, daug filmavau, fotografavau – rengiau medžiagą televizijos laidai, kuri vadinasi „Baltų žygiai“ (vienoje kabelinėje televizijoje ją kuriame keletą metų).
Viešėdamas egzotiškuose kraštuose, stengiuosi užfiksuoti įdomiausius momentus. Labai įdomi kai kurių etninių grupių Naujųjų metų šventė: gatvėmis šimtai žmonių tempia milžiniškus vežimus, aukoja gyvulius ar mėtosi akmenimis, teplioja vienas kitą dažais.
Šiemet pirmą kartą mačiau Budos gimimo šventę Nepale, Lumbini mieste, šalia Indijos sienos. Aplankiau didžiausią pasaulyje stūpą, kurioje, tikima, yra Budos kaulo atplaiša. Aplink šį statinį tūkstančiai žmonių suko ratus, degė tūkstančiai žvakių – jos įžiebiamos sugalvojus norą.

Teko ragauti ir nepalietiško alaus?..

Nepale 2003 metais buvo pradėtas gaminti Nepalo alus. Jo gamyba turėjo būti laikina, skirta paminėti 50–osioms pirmojo įkopimo į Everestą metinėms.
Katmandu veikia restoranas, kuriame į Everestą įkopę alpinistai gali vaišintis nemokamai. Restorane renkasi daug įžymybių, o ant sienų yra garsiausių pasaulio alpinistų parašų.

Nors Cho Oju – ne pati aukščiausia pasaulio viršukalnė, kopimas nebuvo lengvas?..

Paprastai į šį kalną kopiama balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje – šiemet tai pavyko padaryti tik gegužės antroje pusėje. Kadangi tame regione žiemą buvo labai mažai kritulių, kopimas dėl atsivėrusių birių uolų tapo sunkesnis ir pavojingesnis. Paprastai per sezoną į Cho Oju įkopia per šimtas dalyvių, šiemet viršūnę pasiekė tik apie dešimt žmonių.
Kad kalnuose nuolat nutinka nelaimių – klaidingas įsitikinimas. Nors čia daug pavojų, nebūna taip, kaip kartais rodoma filmuose. Žinoma, netekčių ir tragedijų pasitaiko. Alpinistų klaidos, nelaimingi atsitikimai, užklupusios ligos – kalnuose nutinka visko, bet ne dažniau nei kur nors kitur.
Šįkart dėl insulto teko iš 7000 metrų aukščio evakuoti vieną ekspedicijos narį. Gelbėjimo darbai visada būna tikras išbandymas – ir psichologinis, ir fizinis. Padėjome savo bičiuliui nusileisti į apačią per labai trumpą laiką. O tai pavojinga. Laimė, išvengėme klaidingų sprendimų, ir dabar mūsų draugas jaučiasi gerai. Nors situacija, kaip vėliau paaiškėjo, buvo labai sudėtinga. Beje, jau antras  atvejis per paskutines mano ekspedicijas, kai bendražygius ištinka insultas. Tai rodo, kiek daug fizinių jėgų reikia tokiems kopimams.

Kalnai keičia žmones, manau, pakeitė ir mane. Keičiasi santykis su žmonėmis, aplinka. Požiūris ir vertybės – taip pat.

Menkiausia klaida, nesugebėjimas įvertinti savo jėgų gali kainuoti gyvybę?

Taip. Aštuonių tūkstančių metrų ar panašaus aukščio kalnuose sunku būti net nieko nedarant dėl kosminio aukščio, nes trūksta deguonies – organizmui tenka didžiulis krūvis. Todėl nerekomenduočiau mažai kopimo po kalnus patirties turintiems žmonėms skubėti į aukštumas. Svarbiausia – ne teorinės, o praktinės žinios. Yra žmonių, kurie turi daug pinigų ir mano, jog užteks geros įrangos, kad šturmuotų vieną ar kitą kalną. Deja... Ištikus nelaimei, nesėkmei, tokie mėgėjai kaltina gidus, grupės vadovus. Reikia žinoti viena: į kalnus turi kopti savo kojomis ir niekas tavęs ten neužves. O tam reikia patirties, fizinio pasirengimo. Ne dievai puodynes lipdo – visgi pirmąkart į kalnus išvykęs žmogus, kad ir koks stiprus būtų, neiškentėtų, nepadarytų to, kas pavyksta patyrusiesiems. Bet pradedantiesiems ir užduotys kitokios. Kalnuose tikslai labai paprasti: užkopti ir nusileisti. O saugiai nusileisti kartais būna sudėtingiau nei pasiekti viršūnę.

Turbūt kopiant daugiausia problemų sukelia prastas oras?

Nemaloniausi dalykai – ilgai trunkantis blogas oras ar itin gausus sniegas. Blogu oru į viršūnę neįkopsi. Alpinistams neretai tenka laukti tinkamo oro ne dieną ir ne dvi, kurti aukštumines stovyklas žinant, kad visas darbas, visas kopimas likus paskutinei atkarpai gali nueiti perniek. Būna, ir nesulauki, tada esi priverstas leistis žemyn. Laimė, šįkart dėl klimato išdaigų nekilo daug rūpesčių.
Kopiant į Cho Oju, sunkiausia buvo paskutinė diena, kai kilome į pačią viršūnę. Dėl pasitaikiusio gero oro, kuris galėjo greitai pasikeisti, rinkomės kopimą iš antros stovyklos – kilometro aukščio. O paprastai net šerpai, kurie garsėja ištverme, į viršūnę kopia iš kitos stovyklos, kuri yra net keturiais šimtais metrų aukščiau.

Ar neapima neapykanta kalnams, kai jie pasiglemžia bendražygius?

Tai tema, kuria nesinori kalbėti. Deja, kalnuose irgi žūsta žmonių, bet juk ne ką mažiau jų žūsta ir čia, Lietuvoje: kiek nuskęsta vandenyje, kiek gyvybių nusineša įvairios katastrofos, ligos.
Dėl nelaimių kalnuose dažniausiai esame kalti mes patys. Tad nesuprantu, kaip galima dėl to imti keiksnoti ar neapkęsti kalnų, kurie mums tikrai nelinki nieko bloga, juolab mirties. Iki šiol kalnuose man neteko patirti rimtų traumų.

Daugelis paklaustų, kodėl žmonės kopia į kalnus, jei reikia patirti nežmoniškų kančių...

Tai, ką tenka daryti kalnuose pastaraisiais metais, vadinama didžiuoju sportu, kuriame ne viskas taip paprasta. Natūralu, kad juose reikia įveikti nemažai sunkumų, bet mums nereikia taip sunkiai, tarkim, nešti, kaip galiūnams per čempionatus ir pan. Nors kopti nelengva, kartais reikia nežmoniškai daug pastangų, man tai suteikia daugiau džiaugsmo, o ne kančios.

Esate šturmavęs ir aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą. Ar po tokio iššūkio nemažėja azartas kopti į mažesnius kalnus?

Ne. Net po daugelio metų ta aistra neblėsta, nors pats kopimas ir tampa rutina. Visada atsiranda naujų siekiamybių, kiekvienas kartas kupinas naujų iššūkių.
Prisipažinsiu, buvo atvejų, kai dievagojausi daugiau nekopsiąs į kalnus. Tam buvo ir rimtų priežasčių. Manau, man užteks jėgų ir vidinės stiprybės prisipažinti, kad nebegaliu kopti, ar suprasti, kad trukdau draugams. Bet kai šis momentas ateis, kai nebegalėsiu kopti į aukščiausias viršukalnes, tikiuosi, ir toliau keliausiu po kalnus, nes ši aistra turbūt neapleis manęs iki gyvenimo pabaigos. 
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt