Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Andrius Žebrauskas: „Nebijokime būti vaikais“

Andrius Žebrauskas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr. / Andrius Žebrauskas
Šaltinis: „Savaitė“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aktoriui Andriui Žebrauskui klasikinio teatro pasirodė maža – jis įsteigė improvizacijos mokyklą ir teatrą „Kitas kampas“, kur ir teisininkai, ir verslininkai, ir visi kiti norintieji mokosi išreikšti save.

Aktorius per atsitiktinumą

– Andriau, aktorystė – jūsų vaikystės svajonė?

– Ne, buvo visiškai neaišku, kuo tapsiu ar kuo noriu tapti gyvenime. Mane tiesiog „užnešė“ į aktorinio meistriškumo studijas, nes ten buvo mano draugas, ten buvo paprasta įstoti. Kadangi neturėjau kur kitur mokytis, atsiradau konservatorijoje.

– Kodėl taip sakote? Neturėjote jokios alternatyvos?

– Mokykloje buvau blogas mokinys. Su mano turėtais pažymiais būtų buvę sunku kur nors kitur įstoti.

– Tad ką veikėte, užuot mokęsis?

– Dirbau. Keldavausi kasryt pusę penkių ir išnešiodavau paštą. Mokykloje nusnūsdavau. Po pamokų eidavau į Operos ir baleto teatrą. Tiesa, ne spektaklių žiūrėti, o dirbti.

– Kokį darbą dirbote ten?

– Buvau baldininkas-rekvizitorius. Sustatydavau baldus, sudėliodavau rekvizitą ir toliau smagiai leisdavau laiką.

– Spektaklių nežiūrėdavote?

– Per baletą žiūrėdavau į balerinų kojas (juokiasi – aut. past.). Kai būdavo opera, su draugais žaisdavome kortomis. Pasiklausai mėgstamų operos vietų – ir toliau loši. Smagu!

– Tikriausiai užsidirbdavote daug pinigų. Kur juos leisdavote?

– Kiekvienais metais vasarą važiuodavau į Krymą. Žinote, koks ypatingas malonumas: metus dirbi, užsidirbi ir per mėnesį viską išleidi poilsiui.

– Kaip į tokį jūsų gyvenimo būdą žiūrėjo tėvai?

– Esu jiems dėkingas iki šiol, kad leido būti paaugliu, mokytis iš savo patirties, išbandyti tai, ko tuo metu norėjau.

Žinote, sakoma, kad iki penkerių metų vaiką moko mama, nuo penkerių iki dvylikos – tėvas. Vėliau paauglys trokšta maišto prieš nusistovėjusią tvarką, laisvės ir mokosi pats iš savęs. Man buvo leista eksperimentuoti, todėl maištavau prieš gyvenimą, tačiau to nedariau prieš tėvus – buvau jiems visiškai atviras, viską pasakodavau.

– O kaip didžiosios pagundos: alkoholis, cigaretės, nusikaltimai? Ar jos taip pat yra paauglio laisvės sudedamosios dalys?

– Kiekvienam žmogui – savas kelias. Man būtų buvę gėda prieš tėvus, jei būčiau grįžęs namo išgėręs – nors keletą kartų grįžau į namus įkaušęs, tad gavau velnių – ar apsivogęs. Kodėl? Nenorėjau jų skaudinti. Turėjau laisvę rinktis ir rinkausi taip, kaip man atrodė teisinga.

– O kaip buvo su mokytojais? Jie taip pat toleravo jūsų laisvės pojūtį?

– Su mokytojais buvo prasčiau. Jie tikriausiai nesugebėjo manęs sudominti. Juk mokykloje nuolat girdi žodį „reikia“, bet pamažu imi suvokti, kad tu to nenori, klausi, kam to reikia, tačiau negauni atsakymo.

Pirmu tikruoju savo mokytoju pavadinčiau Rimą Tuminą. Žinote, jis sugebėjo sudominti teatru, padėjo atsiskleisti talentui. Jis mokėjo paskatinti išsilaisvinti iš tam tikrų rėmų, ieškoti savęs. Tik jo dėka pasilikau konservatorijoje, tapau aktorius, nors pirmame kurse dažnai galvodavau viską mesti ir grįžti į Operos ir baleto teatrą dirbti rekvizitoriumi.

– Dėstytojai nesugebėdavo sudominti?

– Kai kurie kartojo, kad turiu būti natūralus, kad taip reikia. O kuo daugiau reikalavimų, tuo labiau imi slėptis savyje, užsidarai nuo jų, junti negalįs padaryti to ar ano. Štai R. Tuminas niekada taip nedarė. Jis sugebėdavo įžvelgti net mažiausią pažangą ir pagirti. Taip pamažu įsidrąsini, pradedi atsiskleisti.

Dėkinga publika

– Prisimenate pirmuosius bandymus scenoje?

– Prisimenu. Tuomet labai bijojau, bet drauge ir norėjau. Pamažu noras nugalėjo baimę.

– Nuo ko tai priklauso?

– Daug kas priklauso nuo publikos. Kai junti grįžtamąjį ryšį, auga pasitikėjimas savo jėgomis. Žinote, viena, kai vaidini gyvai reaguojančiai, emocingai publikai, ir visai kas kita, kai susirenka skeptikai, kritikai. Geras aktorius turi sugebėti sudominti ir juos. Žinoma, būna smagu, kai tai pavyksta. Vis dėlto gerokai smagiau, kai junti, jog žiūrovai susirinko teatre be išankstinės nuostatos, skepticizmo, gerai nusiteikę, atviri tam, ką tu jiems rodai, kai jie į viską reaguoja ir daro tai itin natūraliai. Juk teatras – ne tik aktoriai. Čia labai svarbus ir žiūrovas. Be jo nieko nebūtų.

– Ypač didelis žiūrovų indėlis juntamas jūsų „Kito kampo“ spektakliuose. Dalyvavusieji patvirtins, kad čia būna itin karšta...

– Nemačiusiesiems trumpai pristatysiu, kad Vilniaus mažajame teatre vyksta kaskart kitoks improvizuotas spektaklis, kur nėra pjesės, nėra režisieriaus, nėra mintinai išmokto teksto, nėra mizanscenų. Veiksmas vyksta spontaniškai, gyvai, viskas kuriama ir atliekama tuo pat metu, čia ir dabar.

Taip, mūsų žiūrovai juokiasi, verkia, sulaiko kvapą iš smalsumo ir stingsta iš siaubo – viskas vyksta natūraliai. Visas teatras – tie, kurie scenoje, ir tie, kurie salėje, – tarsi susijungia į viena. Mes niekada nežinome, kas iš to išeis. Tai eksperimentas. Čia gali pasisekti – ir tau pavyks puikiai suimprovizuoti. Tačiau gali pasisekti mažiau net ir pačiam profesionaliausiam aktoriui. Vis dėlto viskas vyksta spontaniškai, linksmai, netikėtai, kūrybingai, su atsidavimu tam, ką darai. Žiūrovai tai junta, tad lieka patenkinti.

– Pilnos salės žiūrovų, papildomi spektakliai... Kur slypi „Kito kampo“ paslaptis?

– Manau, kad kiekviename suaugusiame žmoguje gyvena kūrybiškas vaikas, kuris nori būti atviras, smagus, juokingas, linksmas. Deja, socialinis gyvenimas yra kiekvienam išdalijęs kaukes, pasakęs, kaip reikia elgtis: nešūkauti, nerėkauti, būti santūriam. Tačiau juk vaikui kartais norisi ištrūkti į paviršių...

Į mūsų spektaklius atėję žiūrovai mato, kad aktoriai leidžia sau pakvailioti. Kodėl gi to nepadarius drauge su jais? Gal jau pats laikas atsiskleisti? Publika žiūri į mūsų pavyzdį, kaip nepasiruošę einame į sceną ir azartiškai improvizuojame. Ir ji galbūt darys taip pat. O kodėl gi ne? Tai juokinga, linksma, smagu...

– Į šią veiklą įsitraukė ir patyrę, ir visai jauni aktoriai. Ar turite improvizacijos favoritų?

– Ne, improvizacijos žanre to ir būti negali. Čia suteikiama galimybė visiems: ir tiems, kas turi daug patirties, ir tiems, kam jos stinga. Aktoriai turi sukurti vienas kitam palankias sąlygas improvizuoti. Taip pamažu tobulėja visi drauge. Jei tik atsiras žvaigždžių, jos ims griauti improvizaciją. Žinoma, publika pati pasirenka numylėtinius, bet ir jie vieną kartą atliks pagrindinį vaidmenį, o kitą – visai menką, šalutinį.

– Tačiau muzikinės improvizacijos – ne kiekvienam. Ar netiesa?

– Kodėl vaikas nusidainuoja? Jis labai stengiasi, tad nepataiko į toną. Ką pasako mokytojas? Tu neturi klausos. Tai ir tampa tiesa. Mes pradedame manyti, kad neturime klausos, negalime dainuoti. Tačiau dainuoti gali visi. Nesvarbu, ar šiandien tu pataikai į natą ar ne, svarbu – nesistengti.

Mokėti sudominti

– „Kitas kampas“ – juodas darbas ar smagus poilsis?

– Ir darbas, ir malonumas vienu metu. Taip, mes bent tris kartus per savaitę susirenkame ir repetuojame. Kartais gal ir nesinori, bet prisiverčiame. O kai prisiverti, atsiranda ir kūryba, ir humoras, ir spontaniškumas. Štai šie trys dalykai – visų mūsų improvizacijų, kartu ir mano įkurtos mokyklos pagrindas.

– Apie ją ir pakalbėkime. Nuo ko viskas prasidėjo?

– Prieš septynerius metus suvokiau, kad nebetelpu teatre. Pajutau, kokią jėgą turi improvizacija gyvenime. Supratau, kad galiu atnešti naudos ir pats jos gauti augimo prasme. Tuo metu ir nutariau pradėti vesti improvizacijos seminarus „Improvizacija verslo scenoje“, kuriuose apsilankė apie 4 tūkst. žmonių.

– Ir dabar organizuojate seminarus įmonėms, tačiau šalia jų įkūrėte mokyklą „Kitas kampas“. Ko čia mokote?

– Skirtingų profesijų, gyvenimiškų patirčių ir amžiaus žmonės susirenka vienoje vietoje, bendrauja, improvizuoja, atlieka tam tikras užduotis. Visa tai padeda atskleisti save, pamatyti, koks esi iš tiesų, ką gali. Improvizacijos mokykloje dėstome remdamiesi Keito Džonstouno sukurta teatro sporto sistema ir savo patirtimi, įgyta ne vienus metus improvizuojant teatre ir televizijoje bei dėstant jaunimo ir suaugusiųjų grupėms.

Stengiamės sukurti kūrybišką atmosferą. Dalyviai mokosi improvizacijos technikų lengvai, žaismingai ir su humoru. Mokymosi principas – ne apsunkinti save nauja informacija, o atsikratyti nereikalingos ir ribojančios, kad galėtume pažinti tai, ką jau žinome, ir spontaniškai išreikšti – pabūti vaikais. Žinote, tikiu ir kaskart iš naujo įsitikinu, kad pats mokymosi procesas čia ne vargina, o suteikia malonumo ir džiaugsmo.

– Kokio amžiaus jūsų seminarų dalyviai?

– Jaunimo kursai skirti 14–18 metų žmonėms. Suaugusiųjų grupę sudaro visi norintieji nuo 19 iki 100 metų.

– Rengiate trijų pakopų mokymus „Jėga būti“. Kas tai?

– Tai mokymai, kuriuos sunku nupasakoti žodžiais – juos reikia patirti. Tai, kaip ir improvizacija, yra rutinos išjudinimas. Jeigu nori keistis, pirmasis žingsnis – ištrūkti iš rutinos. Jei viskas tave tenkina, gali būti rutinoje, bet ir tai nėra gerai, nes jeigu nesikeisi, gyvenimas tave pakeis. Šie seminarai skirti įvairiems žmonėms. Juos, ko gero, vienija nebent noras keistis, mokytis ir augti, pažinti save. Mes daug bendraujame, pasakojame savo istorijas, mokomės vieni iš kitų. Per tai atrandame kelią į save.

– Mokote žmones atsikratyti socialinių kaukių?

– Ne, jų niekada neatsikratysime. Mokau jomis žaisti, o ne būti valdomiems jų. Noriu, kad žmogus būtų toks pats ir viduje, ir išorėje, kad nesislėptų, nesidangstytų, kad leistų prasiveržti savo smalsumui ir norui pažinti, meilei gyvenimui ir aplinkai.

– Dabar pats esate mokytojas – mokote improvizacijos. O ko pasimokėte iš paaugliškos patirties?

– Suprantu, kad mokymasis negali būti rutina. Baisu, kai sakoma: „Man nesvarbu, ko tu nori, yra žodis „reikia“. Aš to nesuprantu.

Čia puikus pavyzdys galėtų būti mano dukra – ji yra humanitarė, menininkė, bet puikiai mokosi matematiką, nes mokytojas sugeba sudominti, tačiau nesimoko lietuvių. Žinote, ji man atvira – sako: „Kad ir kaip bandau išplėsti akis ir klausytis, vis tiek užmiegu per lietuvių kalbos pamoką.“ O juk taip neturėtų būti.

Šia tema galėčiau papasakoti dar vieną istoriją apie mergaitę, kuri nemėgo valytis dantų. Kiekvieną vakarą ir rytą mama jai kartojo, kad reikia tai daryti, būtina, bet ji to nedarė. Kai mama išvažiavo į komandiruotę, auklėjimą perėmė tėtis. Jis nekartojo žodžio „reikia“ – tiesiog sudarė lentelę, kurioje vaikai kaskart, kai išsivalydavo dantis, turėjo pažymėti paukščiuką. Daugiausia surinkusiajam buvo skirtas prizas. Ta mergaitė, kuri nemėgo valytis dantų, mielai ėmė tai daryti ir ryte, ir vakare, ir net po du kartus! Kūrybinis požiūris puikiai veikia ir be žodžio „reikia“.

– Taip yra ir jūsų mokykloje?

– Mokykloje siekiu sukurti erdvę, kuri padėtų žmogui išgirsti intuicijos balsą, pažinti ir priimti savo ir kitų autentiškumą, atskleisti kūrybinį potencialą ir spontaniškai išreikšti save. Man svarbus ne tik tikslas, bet ir mokymosi procesas. Jis nėra ir niekada nebus varginantis. Mokytis galima džiaugsmingai. Tai – mano tikslas, tad tokiu mokytoju stengiuosi būti pats.

– Šiandien esate daugiau aktorius ar daugiau mokytojas?

– Šiandien greičiau esu daugiau mokytojas. Dabar visomis išgalėmis atsiduodu ir teatrui, ir mokyklai vienu metu, tačiau teatre jau daug kas padaryta, o mokykla dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Normalu, kad ji iš manęs reikalauja daugiau laiko ir pastangų.

– Minėjote, kad mokote žmones būti išoriškai tokiais, kokie jie yra viduje. Ar pats tai mokate?

– Mokausi. Manau, mūsų pokalbio metu toks ir buvau.

„Savaitė“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt