Ką tik sukūrė turbūt daugelio kolegių trokštamą personažą – Barborą Radvilaitę režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“.
Severija, kad ir kaip šiais laikais saugotumėte tai, ką vadinate asmeniniu gyvenimu, gabaliukas jo vis vien visiems prieinamas: štai populiariame socialiniame tinkle mačiau jūsų sūnelio Dovo nuotraukas...
O aš jo ir neslepiu – labai didžiuojuosi. Dovas – jam greitai treji, auga, ir aš jaučiu, kad palaipsniui visa kita man darosi nebe taip svarbu, kaip anksčiau. Vaiko augimas – tai esmių esmė. Tai tikras gyvenimas, ne jo paviršius. Tai ir po truputį naikinamas egoizmas: aš, man, mano, manęs... Nenubraukiu, aišku, saviraiškos, kūrybos, svajonių, planų, nes tai irgi svarbu.
Ten pat perskaičiau apie mėgstamą muziką, kuri, maniau, patinka tikrai ne jūsų kartai: „Queen“, Kate Bush, Tori Amos.
Tai tiesiog gera muzika iš nutolusių laikų. Ji man artima, nes jaučiuosi gimusi ne laiku – per vėlai. Draugams sakau, kad turint tokią pasaulėjautą man geriausia būtų gyventi XIX amžiuje... Norėčiau. O dabar – sunku man.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
