„Pamenu, kad mes visada turėdavome eglutę ir, žinoma, kalėdines dovanas po ja. Atsikeldavom ryte, tėtis atveždavo eglutę. Labai buvo laukiamas jos puošimas – turėjome daug žaisliukų, kurių kasmet vis padaugėdavo. Labai puikiai prisimenu tą jausmą, kai žinojau, jog pabusiu ryte ir rasiu po eglute dovanų – kaip vaikui tai buvo labai aktualu. Dar labai įsiminė mamos stalas, ant kurio visada būdavo suruošti kvepiantys patiekalai. Mama visada sugalvodavo, kaip tradicinius patiekalus pateikti įdomiau – tarkim, jeigu buvo silkė pataluose, tai ji prisigalvodavo įdomiau – kokių riešutėlių įdėti ar kaip nors kitaip pagardinti“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Milana.
Šokėja pasakojo, kad Seneliu Šalčiu tikėjo maždaug iki šešerių metų, kol tiesą jai atskleidė tėčio seserys, tačiau, anot Milanos, jokio šoko ji tada nepatyrė ir viską priėmė labai natūraliai.
„Šventai tikėjau Senelio Šalčio buvimu iki kokių penkerių-šešerių metų. Kadangi augau pas savo tėčio šeimą, kurioje gyveno ir mano tetos, vyresnės už mane tik trejais-ketveriais metais, jos ir papliotkino man visą teisybę“, – vyresnėlės, kaip teigė Milana, dažnai jai išplepėdavo įvairiausius dalykus.
Moteris atsiminė, kad tradicijos rašyti laišką Seneliui Šalčiui jos šeimoje nebuvo. Ji tiesiog žinodavo, kad dovanų tikrai sulauks ir jomis nepaprastai džiaugdavosi. Išskyrus vieną kartą, išlikusį atmintyje iki šiol.
„Neturėjau tradicijos rašyti laiško Seneliui Šalčiui, tik žinau, kad labai laukdavau dovanų. Kokios jos būdavo tiksliai net nebežinau, išskyrus vieną. Pamenu, gavau kažkokių plastmasinių lėlių, kurios labai mane nuvylė ir nuliūdino. Man jos pasirodė labai negražios, gal aš kitko tikėjausi, o gavau jas? Dar iki šiol prisimenu, kaip jos atrodė – na, tikrai ne pačios gražiausios (šypsosi). Jų buvo trys, tokios labai sovietinės“, – kikendama atsiminė Milana.
Eilėraščius sakydavo tik dėl dovanų
M.Jašinskytė prisipažino, kad vaikystėje buvo uždara ir nemėgdavo fotografuotis su Seneliu Šalčiu. Būdama labai prisirišusi prie mamos, ji nenorėdavo nuo jos trauktis nė per žingsnį, o fotografavimasis su svetimais žmonėmis jai išvis tapdavo tikru išbandymu.
„Nuotraukose man apie ketverius metus. Buvau labai nekalbus, uždaras, sunkiai su kitais bendraujantis vaikas, todėl mama pasakojo, kad apsikabinti su Seneliu Šalčiu nuotraukai man būdavo didžiausia problema. Visada buvau labai prilipusi prie mamos, į jos koją įsikibusi visur eidavau, nenorėdavau atsitraukti. Mama sakė, kad jeigu pavykdavo mane nufotografuoti su Seneliu Šalčiu, tai prilygindavo stebuklui“, – atsiminė Milana.
Ji teigė, kad darželio laikai neįstrigo į atmintį, o ir šventiniai karnavalai paliko tik vieną prisiminimą – kad mama kruopščiai ruošdavo aprangą: „Nedaug turiu prisiminimų iš darželio. Bet iš nuotraukų suprantu, kad karnavaluose būdavau. Mama pasiūdavo drabužėlius ir dalyvaudavau, nors man tikrai būdavo sunku integruotis tarp tų vaikų, visiškas mamyčiukas buvau.“
Vis dėlto eilėraštį Seneliui Šalčiui vaikystėje Milana prisiversdavo pasakyti, bet tik todėl, kad reikėdavo, nes, anot jos, kitaip dovanėlių neduodavo: „Deklamuodavau eilėraščius tik dėl to, kad seniau juk būdavo privaloma tai daryti, kad gautum dovanų. Įtariu, kad mama ir čia turėdavo daug vargo, kol įtikindavo mane tai padaryti.“
Atsiminusi „priverstinį“ eilėraščio deklamavimą, Milana taip pat prisiminė, kad ir itin mėgdavusi šokius, jų taip pat nerodydavo tiesiog paprašyta.
„Per Kalėdas ar gimtadienius manęs prašydavo, kad pašokčiau, bet aš atrėždavau – aš jums ne klounas, kad šokčiau! Tikrai nebuvau iš tų vaikų, kur jei jau lanko šokius, tai visomis įmanomomis progomis ir šoka giminėms. Buvau griežta, nukirsdavau kaip reikiant. Buvau įsitikinusi, kad tam yra repeticijos ir pasirodymai“, – sakė tvirtą nuomonę nuo mažumės turėjusi Milana.
Paklausta, kokios dabar būna šventės, kai jau sukurta savo pačios šeima, moteris pasakojo, kad jos būna labai jaukios ir su „vokišku prieskoniu“, mat jos patėvis – vokietis, atnešęs į šeimą daug naujų tradicijų.
„Dabar šventės mūsų šeimoje yra pasikeitusios, nes kai mano mama antrąkart ištekėjo, patėvis vokietis atnešė labai daug savų tradicijų. Dabar visada būna gyva eglutė iki pat lubų, ant kurios būtinai degame tikras žvakutes. Kadangi patėvis mėgsta gaminti, Kūčių vakarą jis daro tokius specialius vokiškus kopūstus, kurie labai dera prie mamos paruošto kalakuto. Tie kopūstai su gvazdikėliais, tokie labai kalėdiniai. Taip pat dabar gauname labai daug dovanų. Seniau šeimoje keisdavomės po vieną dovanėlę, o dabar po mūsų eglute būna pilna dovanų, kiekvienas gauna po kokias penkias šešias dovanas. Tos staigmenėlės labai smulkios, bet mielos, šią tradiciją įsileidau ir į savo pačios šeimą“, – pasakojo dukrelę auginanti Milana.
