– Iš anksto ketinai grįžti namo per Kalėdas?
– Be abejo. Turėjau atskristi dar praėjusį penktadienį, o atvažiuoti pavyko tik šį pirmadienį ryte. Turėjau atvažiuoti, nes reikėjo ruoštis miuziklui „Tadas Blinda“. Laiko nebuvo labai daug, bet atidavėme visą širdį, visas jėgas. Lietuvoje būsiu apie porą savaičių.
– Atrodo, kad būdamas gimtinėje tik dirbsi ir dirbsi...
– Taip ir yra. Bus du spektakliai ir dar koncertai. Visą laiką dirbsiu, bet būsiu ir su šeima, nes niekas nedirba gruodžio 24-ąją, per Kūčias. Atsiras dienų pabūti drauge.
– Kiek laiko jau praleidai Didžiojoje Britanijoje?
– Gilforde (angl. Guildford), „Guildford School of Acting“ mokausi magistro, muzikinio teatro specialybės. Praėjusiais metais buvau Glazge, paruošiamuosiuose kursuose iš kurių aš vėliau įstojau ir į Galzgą, ir į Gilfordą. Kadangi pastarosios mokyklos vardas yra išties labai stiprus ir solidus, pasirinkau jį.
Pirmą kartą per visą gyvenimą švęsime Kalėdas visos giminės susirinkę į mūsų namus, į Vilnių.– Laikai save emigrantu?
– Ne. Bet kartais jaučiuosi labai vienišas, būna liūdna. Dėl to, kad gyvenu vienas. Gyvenu toliau nei mano universitetas, bet nuo kito semestro stengsiuosi persikraustyti arčiau jo ir savo kolegų. Tikiuosi, nebesijausiu toks vienišas. Dėl ko dar taip jaučiuosi... Sunku po 11 valandų, praleistų universitete su kuo nors bendrauti. Pats neprisileidžiu žmonių, noriu pabūti vienas, pasiimti arbatos puodelį, sausainių, atsisėsti ir pasėdėti, pažiūrėti juokingą serialą ir eiti miegoti. Tokia ta mano rutina, bet ji labai slogina.
– Grįžus namo Kalėdų dvasia stipresnė?
– Kalėdų dvasia jaučiasi ten, kur šeima. Brolio šeima pagausėjusi. Pirmą kartą per visą gyvenimą švęsime Kalėdas visos giminės susirinkę į mūsų namus, į Vilnių. Anksčiau važiuodavome pas vienus, pas kitus senelius, o dabar jie atvažiuos ir bus labai smagu. Praėjusias Kalėdas negrįžau, pasilikau, turėjau su kuo švęsti Edinburge, Škotijoje. Bet buvo ne taip smagu. Edinburge, žinoma, nebuvo tokios slogios nuotaikos, kokia persekioja Gilforde, veiklos prisigalvodavome, gyvenau su lietuviais ir tų mokslų nebuvo taip daug. Dabar be mokslų nieko nespėju nuveikti. Per tris mėnesius su kolegomis nuėjome kartą į kiną – plojome katučių.
– Daug mokaisi ten, kodėl tuomet grįžęs į Lietuvą nepasiilsi, o apsiėmi dalyvauti naujuose projektuose?
– Aš negaliu pavadinti savęs, tiesiai šviesiai sakant, žmogumi, galinčiu nevaržomai naudotis pinigais. Negaunu jų lengvai. Man reikia judinti savo užpakalį ir juos uždirbti. Kadangi mano mokslai nėra pigus – metai atsieis apie 60 tūkst. Lt, turiu investuoti į mokslus. Galėčiau pirkti butą ar dar kažką. Bet mano svajonė – pabandyti save išreikšti šioje sferoje, kitoje šalyje, tad aš kaip koks muzikinio teatro studentas pionierius, išvykau.
– O išvykus tenka bendrauti su lietuviais?
– Tenka, mano fakultetas („Guildford School of Acting“) priklauso Sario universitetui. Sario (angl Surrey) grafystė yra prie pat Londono. Šis universitetas didžiulis ir ten mokosi daugybė lietuvių, bet neturiu kada su jais pasimatyti. Kiekvieną kartą, kai jie man parašo laišką, kad vyks susitikimas, o jis vyksta kokią 20 val., aš negaliu atvykti, nes man dar tęsiasi mokslai.
– Lietuvoje ruošiesi pasirodymams, leidi laiką su šeima, ką dar planuoji nuveikt?
– Nueisiu būtinai pas odontologę, gal dar reikės užsukti pas kirpėją... Daugiausia reikalų – darbai. Aplankysiu draugus, būsiu Klaipėdoje, sausio 1-ąją aplankysiu Nidą, o po to rytą išskrendu.
