-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Vaiva Mainelytė: „Grožio receptų niekada nedalinau“

Vasarą į darbus net dviejuose serialuose kibusi teatro ir kino legenda Vaiva Mainelytė rugsėjį pasitinka TV premjeromis, vaidmenimis teatre. Apie jaunystę, grožio receptus ar ne taip seniai įveiktą onkologinę ligą aktorė atvirauti nelinkusi. „Yra dalykų, kuriuos geriau tyliai brandinti savo viduje“, – įsitikinusi V. Mainelytė.
Vaiva Mainelytė
Vaiva Mainelytė
Temos: 1 Vaiva Mainelytė

Kokiomis nuotaikomis pasitinkate sukaktį?

Vien už tai, kad tądien išvydau pasaulį, esu dėkinga tėvams. Vienas jų jau anapilyje, bet mamytei padėkoju kasmet. Vaikystėje gimtadienis buvo ypatinga šventė: laukimas, tortas, žvakutės... Dabar ta diena ypatingo džiaugsmo nebeteikia ir noro švęsti nebėra, bet artimųjų dėmesys maloniai sušildo. Mylimiausi mano vyriškiai – anūkai Jokūbas ir Motiejus jau iš vakaro prieš močiutės gimtadienį nerimsta. Grįžusi iš vonios, savo kambaryje randu siurprizą ir besišypsančius berniukus, – tokie momentai visada malonūs (šypsosi).

Kaip ir mokslo metų pradžios šurmulys jūsų namuose?

Kiekvieną rugsėjį sulaukiame to šurmulio. Jaunėlis Motiejus vis neapsisprendžia, varlytę ar kaklaraištį jam rištis, tada reikia pailginti kelnes, ieškome marškinių ir traukiame į mokyklą. Ilgai ir vyresnėlį Jokūbą lydėdavome, bet dabar jau nepatogu būtų, jei tokį didelį „baba“ atlydėtų (juokiasi). Nors abu jie vadina mane Vaivute, jaučiu, kur man reikia pasirodyti, o kur ne.

Jaučiate, kad anūkai tampa vis didesni ir savarankiškesni?

Įsivaizduokite, kartą namų megafonui suskambus laukdama Jokūbo į ragelį pasakiau, kad čia tikriausiai mano akių švieselė parėjo... Ir tokią ilgą tylos pauzę išgirdau, nes šalia Jokūbo du klasės draugai stovėjo... Įsivaizduojate, kokia gėda (juokiasi)?! Nuo to laiko stengiuosi su vyresnėliu šnekėti santūriai, be jokių mažybinių maloninių žodžių, o su Motiejumi dar galiu (šypsosi).

Įkyrus dėmesys ir gerbėjai pirmose eilėse su baltomis rožėmis, lydintys iki pat namų visokiais būdais ( kad ir kokiu transportu važiuočiau), man keldavo labiau baimę nei susižavėjimą.

Jūsų anūkai linkę į vaidybą?

Motiejus labai artistiškas, pasižymi puikiu humoro jausmu, taikliai parodijuoja, vis kokį siurprizą sugalvoja. Mane tai prajuokina, o dėl profesijos, dar anksti spėlioti, bet ką gali žinoti.

Kokių norų turėjote vaikystėje jūs pati?

Vienintelį norą – tapti aktore – ir tepuoselėjau. O visi kiti norai tokie vaikiški buvo: tai suknelės gražios, tai kaspinų, tai kasų nukirptų, bet visi jie per gyvenimą su kaupu išsipildė. Kol žmogus gyvas, tol ir norai nesibaigia. Bet tik pasakyk garsiai, ir nežinia, į kieno ausį jie nuskris. Nesu linkusi jais dalytis. Kai kuriuos dalykus geriau tyliai brandinti savo viduje. 

Kaip ir norą aplankyti gimtąjį Rokiškį?

Mintimis ten grįžtu beveik kasdien, bet senelių sodybų nebėra, tik giminės gyvena. Anksčiau apsilankydavau dažniau: su teatro gastrolėmis ar į festivalius nuvažiuodavau, bet juo toliau, tuo išvykti sunkiau...

Ši vasara jums buvo labai darbinga: filmavotės net dviejuose serialuose.

Ši vasara labai kūrybinga. Be atostogų, bet maloni: gera sugrįžti į įprastas vėžes. Ne visos tokios vasaros anksčiau būdavo: ir vaidindavau, ir prie ežerų, upių ar jūros ištrūkdavau, bet dabar norisi daugiau ramybės.

Koks jausmas po dvidešimties metų vėl vaidinti „Giminėse“?

Jausmas kaip ir prieš dvidešimt metų, tik tiek, kad per tą laiką nebeliko kai kurių kolegų: vieni numirė, kiti nebegalėjo filmuotis sveikatos bėdų pakirsti... Liūdna, bet laikas pakoreguoja tuos dalykus. Tiesa, sugrįžti ir dirbti su ta pačia kūrybine grupe buvo be galo malonu. Juolab kai profesionalumas išlikęs. Nors dabar daug kas praleidžiama pro pirštus, pagreitinama, čia nepraleista jokio broko!

Nemažai vasaros dienų praleidote filmuodamasi seriale „Širdys paklydėlės“?

Taip, seriale „Širdys paklydėlės“ paliesta vyresnių, vaikams nereikalingų tėvų, taip pat jaunų mergaičių išvežimo į užsienį dirbti prostitutėmis tema. Minėtame seriale man teko brandžios moters – močiutės Salomėjos, kuri senelių namuose susitinka jaunystės laikų draugus Vytautą Tomkų ir Ferdinandą Jakšį, vaidmuo. Filmavimų privalumas – galimybė pasimatyti su kolegomis, kurių seniai nematei.

Su vasara baigėsi ir serialų filmavimai. Kuo gyvensite rudenį?

Lieka Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Kol kas naujų vaidmenų nerengiu, bet yra keletas spektaklių, kuriuose vaidinu, taigi mielai laukiu sugrįžimo į teatrą. Kurį laiką buvau netekusi mėgstamo darbo (dėl sveikatos, – aut. past.), bet dabar nenoriu to prisiminti: gyvenu šia diena.

Būtum idiotas, jei išsišiepęs sėdėtum, kai duona brangsta, tavo pensija mažinama ar alga nemokama... Bet net ir tokiomis aplinkybėmis verta pagalvoti, kad čia gal dar ne baisiausia.

Nejau nemalonu prisiminti jaunystės dienas?

Dabar jaučiuosi labai patenkinta, todėl nesinori žvalgytis į tuos metus, kai buvau graži... Man tai – jau praėjęs etapas. Juolab kad niekada per daug dėmesio sau neskirdavau. Tik tiek, kad gerai atrodyčiau ir jausčiausi. Juk kiekviena turime savo grožio virtuvėlę: kas tinka man, netiks jums, būtent dėl šios priežasties jokių receptų kitiems nedalinu. Kai žmogus randa savyje jėgų ir stiprybės, nereikia jokių kaukių, jis švyti vidumi. Kita vertus, kas gi pastebi veido odą? Pirmiausiai žiūrima į akis (šypsosi).

Tačiau aplinkinių dėmesio jums niekada netrūko?

Įkyrus dėmesys ir gerbėjai pirmose eilėse su baltomis rožėmis, lydintys iki pat namų visokiais būdais ( kad ir kokiu transportu važiuočiau), man keldavo labiau baimę nei susižavėjimą. Taip pat ir laiškų yra tekę gauti visokių. Kad tiek daug vyriškių po „Velnio nuotakos“ buvo mane įsimylėję, sužinojau tik po gero dešimtmečio, o tuo metu gyvenau įprastą gyvenimą.

Anksčiau, matyt, esate išbandžiusi ne vieną lieknėjimo būdą?

Nieko panašaus. Susikaupusią energiją ir kalorijas išeikvodavau repetuodama, filmuodamasi ar keliaudama. Jausdavausi labai alkana, o prisėdusi prie pietų stalo valgydavau ne mažiau nei vyrai: sriubą, karštąjį patiekalą, kompotą gerdavau, prieš tai dar silkės sušveisdavau. Man regis, kuo labiau užsispiriama blogti, tuo daugiau organizmas priešinasi. Gyvenime sveika viskas, kas saikinga, todėl ir valgant reikia mąstyti pozityviai, pasakyti sau: „Man tai nekenkia.“

Kaip raminate save prieš išeidama į sceną ar filmuodamasi?

Svarbiausia – nesinervinti ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Kad pasiekčiau teatrą, man nereikia važiuoti troleibusu ar kitu transportu (nuo namų vos du žingsniai), o einant gatve konfliktų ir nemalonių situacijų pavyksta išvengti. Taigi pasiekus teatrą pakanka pakartoti tekstą ir susikaupti. 

Tačiau ne visada įkyrios mintys palieka...

Būtum idiotas, jei išsišiepęs sėdėtum, kai duona brangsta, tavo pensija mažinama ar alga nemokama... Bet net ir tokiomis aplinkybėmis verta pagalvoti, kad čia gal dar ne baisiausia. Juk būna žmonėms ir dar blogiau. O jei pakeisti nieko negali, tai ir nervų investuoti neverta. Nereikia panikuoti, nemiegoti ar ryti vaistų saujomis, tokie dalykai nieko nepakeis. Na, bet reaguoti ramiai, matyt, ne iš karto išmokstame (šypsosi).

Ar labai sunku gyventi taupiai?

Nesu labai išlaidi. Žinoma, lengviau, kai honorarai dideli, bet dabar tai pasikeitę, todėl gyvenu kaip ir visi, taikausi su tuo, ką turiu. Nemėgstu skųstis, ar man ko trūksta, gerai ar blogai... Žinau, kad mane mylintys žiūrovai ir draugai labai nuliūstų išvydę Vaivą liūdnomis akimis, mylėdama juos negaliu sau to leisti. Reikia surasti jėgų ir būti stipriai, ypač moteriai: jai ir vaikus, ir vyrą nelaimingą paguosti tenka (šypsosi).

Vaiva, kaip prasideda jūsų diena?

Puodeliu kavos ir vonia, o paskui jau viskam yra sava eilė, eilėdara, ritualai ir prietarai...

Iš šalies neatrodote labai prietaringa...

Gal ir neatrodau, bet horoskopų kas rytą per televiziją pasiklausau, susipažinusi su jais, jau žinau, kaip gyventi (juokiasi).

Pasikliaujate likimu, o gal tikite, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis?

Jei jau esame savo likimo kalviai, kodėl kartais nusikalame tokią pasagą, į kurią nei patys žiūrėti norime, nei kitiems parodyti galime... Sakoma, tai – likimas, mums iš anksto nulemtas, kad nieko pakeisti negalime... Bet gal čia kiekvieno žmogaus gyvenimo filosofija?

Kaip tirpsta laisvos jūsų valandos?

Laisvomis minutėmis mėgstu pakalbėti telefonu, kai atstumai dideli ir išsirengti į kelionę sunku, labai malonu šnekučiuotis gulint lovoje. Pritildau televizorių, jaučiu šalia gulintį šunį ir kalbu su drauge. Pasaka! Galiu taip ir pusantros valandos (juokiasi).

Ne mažesnis malonumas klajoti rudenėjančiomis sostinės alėjomis?

Išvedusi šuniuką, dažnai klausausi rudeninio lapų čežėjimo, stebiu žiemos miegui besirengiančią gamtą... Rudenį būna ir labai gerų, ir labai liūdnų, ir baisių, kartais, atrodo, neišbrendamo liūdesio dienų, bet žinau, kad ateis žiema balta, užklos mano nerimą, o paskui, sniegui nutirps, vėl pradės žali daigeliai sprogti.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius