Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Visatos gražuolė: „Nesu savo išvaizdos vergė“

Lietuvė tapo konkurso nugalėtoja
mrsuniverse.lv nuotr. / Lietuvė tapo konkurso nugalėtoja.
Šaltinis: „Lietuvos žinios“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Misis visata 2009" tapusi lietuvė Vaida Ragėnaitė sako, kad gražuolės karūna galvos nesusuko. 35 metų moteris teigia, jog labiausiai ją pakeitė prieš trejus metus atsiradęs potraukis dailei. Nuo tada, kai pradėjo tapyti, gyvenimas pasidarė kitoks: pradėjo kreipti dėmesį į aplinkos ir daiktų formas, matyti daugiau spalvų ir atspalvių.

„Menas yra neišsenkantis šaltinis", – teigia gražiausia visatos moteris V.Ragėnaitė. Sekmadienį per Rygoje vykusį tarptautinį konkursą „Misis visata 2009", kuriame varžėsi 20 šalių atstovės, lietuvės galvą papuošė karūna. Grįžusi į Vilnių, duodama interviu „Lietuvos žinioms", Vaida teigė, kad būti gražiai – irgi kūryba. Tam reikia pastangų. Tačiau karūnuotoji dviejų vaikų mama labiausiai vertina natūralumą. O daugiausia laiko skiria šeimai ir pomėgiams.

– Esate finansų specialistė, o jūsų pomėgis – tapyba. Dar susidomėjote rožių auginimu ir prisodinote jų sodyboje. Gal šias dvi aistras sudedate į vieną ir tapote rožes?

– Esu bandžiusi rožes ir piešti, ir tapyti, bet tai nėra lengva. Apskritai laisvos kūrybos darbų turiu nelabai daug. Per tuos beveik trejus metus, kai susidomėjau daile, dažniausiai atlikdavau užduotis, kurias skirdavo dėstytojai, kai mokiausi Raimundo Savicko suaugusiųjų dailės mokykloje. Tapiau peizažus. Objektai buvo vanduo, medžiai. Mano tikslas buvo kuo daugiau išmokti.

– Ar tiesa, kad potraukį tapyti pajutote tuo metu, kai laukėtės dukrelės?

– Tai įdomus dalykas. Kai laukiausi sūnaus, buvo tas pat: anuomet neturėjau galimybės studijuoti, todėl tiesiog į storą languoto popieriaus sąsiuvinį su vaškinėmis kreidelėmis piešdavau įvairias figūras. O prieš trejus metus nuėjau į R.Savicko dailės mokyklą. Kaip tik buvo metų pradžia. Dailės pamokas lankiau visą nėštumo laikotarpį. Mokslo metams baigiantis buvo darbų peržiūra. O kitą dieną pagimdžiau vaiką.

– Tarsi kūdikis būtų laukęs, kol mama baigs dailės mokslo metus?

– Niekas negalėjo tuo patikėti, nes jaučiausi gerai. Labai norėjosi sulaukti peržiūros, mat tai svarbiausias mokslo metų įvykis ir šventė. Peržiūrai pateikiau pirmą savarankišką darbą. Buvo gegužės pabaiga. Žydėjo sodai. Manyje tarsi kažkas sprogo ir negalėjau to netapyti. Taigi mano paveiksle – žydinčios obelys. Iš pradžių nedrįsau darbo parodyti. Man dar trūko tapybos technikos išmanymo. Galiausiai dėstytojas Viktoras Binkis pažiūrėjo ir pasakė: „Nuostabus primityvizmas."

Pasikeitė požiūris

– Paskui daugiau drąsos atsirado? Pastaruoju metu jūsų kūrybą galima pamatyti parodose. Zarasų rajone iš pradžių Salake, dabar Vajasiškyje eksponuojami jūsų paveikslai.

– Kadangi dvejus metus buvau su dukrele Urte namie, turėjau laiko dailei. Tobulėjo ir tapybos technika, ir kompozicija. Atsirado patirties. Mat ne tik mokiausi, bet ir labai daug skaičiau, varčiau meno albumus. Kai pradedi suprasti daugelį dalykų, matai visiškai kitaip. Dabar man veiklos užteks visam gyvenimui. Noriu labai daug visko pamatyti: aplankyti pasaulio galerijas, susipažinti su užsienio šalių kultūromis.

Apskritai mano gyvenimas pasidarė kitoks, pradėjau visai kitaip matyti pasaulį. Aplinkui pastebiu daugiau spalvų ir atspalvių. Netgi po piešimo pamokos parėjusi namo pasižiūriu į ant stalo gulintį šaukštą ir galvoju: kokia įdomi jo forma.

Anksčiau, kaip ir daugelis moterų, buvau apimta pirkinių manijos. Kai pradėjau tapyti, noras vaikščioti po parduotuves dingo. Matyt, moteris eidama į parduotuvę ir pirkdama įvairius daiktus savotiškai kuria. Manau, kad jei ji savęs kūrybiškai nerealizuoja, rizikuoja tapti pirkinių maniake. O mano saviraiška dabar yra tapyba. Todėl nebenoriu pirkti spontaniškai, kai namo parsinešęs daiktą negali suprasti, kodėl jį įsigijai. Dabar apsipirkti einu tik tada, kai tikrai reikia ko nors konkretaus. O galvą pametu tik dailės reikmenų parduotuvėje. Taigi mano požiūris pasikeitė.

– Girdėjau, kad molbertą ir dažų jums padovanojo brolis.

– Tai buvo prieš trejus metus, per mano gimtadienį. Tuo metu jau norėjau tapyti, bet dar nesimokiau. Man buvo gaila gadinti brangias dailės priemones. Tačiau negali pradėti nuo nieko. Norėčiau patarti visoms moterims: jei jaučiate trauką kokiems nors amatams ir menams, dabar yra daug galimybių mokytis. Tik reikia nueiti ir pabandyti. Ir turėti drąsos pradėti ką nors nauja. Nereikia galvoti apie rezultatą, svarbiausia – džiaugtis procesu. Kūrybos reikia kiekvienai moteriai. Būtina suteikti sau tokią galimybę.

Neprarasti savęs

– Būti gražiai – irgi kūryba?

– Be abejo. Tačiau niekada nebuvau savo išvaizdos vergė. Man labiau patinka į save žiūrėti be makiažo. Į gatvę galiu išeiti ir nepasidažiusi.

– Jums patinka natūralumas?

– Taip. Tiesiog svarbu, kad jaustumeisi gerai. Reikia mylėti save tokią, kokia esi. Yra viena problema. Visi nori būti mylimi – ir vyrai, ir moterys. Tačiau paplitęs toks požiūris: kad tave mylėtų, turi būti tobulas. Ir žmonės labai stengiasi tokie būti. Ryžtasi plastinėms operacijoms ir panašiai. Kartais deda nežmoniškai daug pastangų, siekdami būti tobuli. Ir aš turėjau tokį kompleksą. Tačiau jis pasireikšdavo ne per išvaizdos tobulinimą, o per studijas ir darbą. Norėjosi kuo geriau mokytis ir dirbti. Tačiau kai gavau progą sustoti ir atsigręžti (per motinystės atostogas – red.), supratau: gana, nes siekdamas tikslų prarandi save, nebesupranti, kas esi, ir nebežinai, ko nori.

– Ar jums svarbus dvasinis grožis?

– Kai moteris yra laiminga, myli ir jaučiasi mylima, gali duoti ir gauti, jos akys spindi ir veido išraiška ypatinga. Tai visada akivaizdžiai matyti – dvasios grožis išsiveržia ir virsta fiziniu grožiu. Tikrai galiu pasakyti, kad kai pasieki gyvenimo pilnatvę, tada gali ramiai žiūrėti į savo atspindį veidrodyje (net jeigu esi nepasidariusi makiažo). Todėl sakau: jaučiuosi graži, nes esu laiminga.

Nesėkmių pamokos

– Nebūna visada ir visiškai laimingo žmogaus. Štai jūs esate išsiskyrusi. Ko išmokote iš patirtų nesėkmių?

– Nesu „supermoteris", niekada nepatyrusi krizių. Mano gyvenime buvo visko – ir bedugnių, ir viršukalnių. Tačiau tokia patirtis nepraeina veltui, ji padeda daryti išvadas. Atsigręžęs atgal supranti, kodėl gyvenime atsitiko taip ar kitaip, žinai priežastis. Kokios jos?.. Neteisingas požiūris ir mąstymas.

Kodėl iširo pirmoji šeima? Ištekėjau būdama labai jauna. Buvo labai didelė meilė. Viskas buvo labai stipriai ir labai greitai. Galiausiai su vyru supratome, kad esame visiškai skirtingi žmonės. Mudviejų nebejungė net vaikas. Tačiau tam gyvenimo laikotarpiui esu dėkinga. Kartais pagalvoju: turėjau susitikti su pirmuoju vyru, kad turėčiau sūnų Arną, kuriam dabar 15 metų.

Ko išmokau? Kitaip vertinu savo jaunatvišką maksimalizmą. Įgyta patirtis naudinga dabartiniams santykiams su Tomu. Kai esi pakankamai gerai save pažinęs ir pamatęs savo blogąsias savybes, supranti, jog negali reikalauti, kad kitas žmogus būtų tobulas. Vertini tai, ką jis turi geriausio ir kitaip žiūri į artimojo trūkumus. Galbūt tik tau kas nors nepatinka, o kito žmogaus akimis tai yra normalu. Svarbus dalykas yra tolerancija.

– Tomas yra jūsų gyvenimo draugas ir dvejų metukų dukrelės Urtės tėvelis. Kartu esate ketvirti metai. Kodėl nesusituokiate?

– Mūsų draugystės pradžia buvo labai spontaniška, netrukus pradėjome gyventi kartu. Visi klausinėjo, kada bus vestuvės. Mudu juokėmės, kad jų nebus. Paskui laukiausi vaikelio. Su šypsena sakiau: nenoriu plačios suknelės. Tada dvejus metus dukrelę maitinau krūtimi. Dabar – tiek daug įvykių. Manau, kad vestuvės yra ypatinga šventė, kuriai reikia ir atitinkamai subręsti, ir pasiruošti.

– Kad ir koks būtum tobulas, atsiranda žmonių, kurie piktinasi, lieja pagiežą. Dažniausiai purvas pilamas interneto komentaruose. Ar tai jus veikia?

– Sulaukiau daug sveikinimų, ypač iš artimiausių žmonių. Internete buvo ir gerų atsiliepimų. Visa tai yra atsvara tiems bjauriems komentarams. Juos skaitydama supratau, kiek daug Lietuvoje yra nelaimingų žmonių, jei jie turi tiek pagiežos. Kaip jie blogai jaučiasi, jeigu savyje prikaupę tiek purvo.

– O kaip jus veikia sėkmė? Ar nuo „Misis visata 2009" karūnos nesusisuks galva?

– Jau per pirmąsias konkurso „Misis visata" dienas sulaukiau daug dėmesio. Juokais sakydavau: man tai pradeda patikti. Tačiau iš tikrųjų į visa tai žiūriu kaip į žaidimą, nuotykį. Vis dėlto dabar visa tai peraugo į rimtą atsakomybę. Šiuo metu esu klubo „Misis visata" prezidentė. Laukia daug rimtos veiklos, vienas projektų – prieš smurtą. Taigi galvoje, ant kurios buvo uždėta karūna, – daug teisingų minčių. Manau, kad padės ankstesnė patirtis – viršukalnių ir nuokalnių.

„Lietuvos žinios“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt