Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Juozapaitis: „Šeima – dvasios stiprybės šaltinis“

Vytautas Juozapaitis
Vytautas Juozapaitis
Šaltinis: Žurnalas „JI“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Neįsivaizduoju kūrybos dvidešimtmečio be savo žmonos – gyvenimo draugės – palaikymo ir kritikos. Jeigu nenusidainavau per tiek metų, tai tik dėl jos subtilaus supratimo ir pasiaukojimo“, – sako maestro, vienas talentingiausių operos baritonų Vytautas Juozapaitis.

Apie žmoną kalbate su tokia meile ir dėkingumu...

Eglė – tas žmogus, kuriame telpa visas mano pasaulis. Ji padovanojo man save, už tai esu jai be galo dėkingas ir laimingas. Kad per tiek metų nepavargau nuo operos, taip pat turėčiau dėkoti žmonai, nes būtent ji skatino mane išmėginti muzikinių žanrų įvairovę nuo baroko iki šiuolaikinės populiariosios klasikos. Ji yra ir mano vokalinės ausys, geriausia kritikė ir patarėja.

Su žmona susipažinote studijuodami?..

Taip. Mokėmės viename kurse. Eglė turėjo didelių sveikų ambicijų siekti muzikinės karjeros, nes yra apdovanota retais gebėjimais, tačiau sukūrus šeimą ji viso to atsisakė. Pasitraukė į šešėlį ir sudarė sąlygas kurti man. Neįsivaizduoju, kiek jai visa tai atsiėjo. Ji – it dekabristų žmonos, kurios su vyrais pasiryždavo eiti į katorgą. Toks pasiaukojimas neįkainojamas.

Viename interviu sakėte, kad esate šeimos žmogus. Ar lieka laiko šeimai, juk daug koncertuojate, dėstytojaujate?..

Kas gali būti dvasingiau už šeimą? Ji ir yra dvasios stiprybės šaltinis. Nors išties mano veikla labai plati, neapsiriboja vien scena, labiausiai vertinu laiką, praleistą su šeima. Nelabai sunku derinti buitį su kūryba. Nors buities darbams nelieka tiek laiko, kiek norėčiau, moku ir vinį į sieną įkalti, ir kiaušinienę iškepti (šypsosi).

Ji – it dekabristų žmonos, kurios su vyrais pasiryždavo eiti į katorgą. Toks pasiaukojimas neįkainojamas.

Nuo jūsų debiuto miuzikle „Mano puikioji ledi“ prabėgo dvidešimt metų. Koks jausmas minint kūrybos jubiliejų?

Žinote, kai ramiai ir kantriai dirbi mėgstamą darbą, atrodo, kad viskas prasidėjo vos prieš dvejus metus. Kad ką tik baigei mokyklą. O kai imi skaičiuoti, pasirodo, prabėgo trisdešimt metų. Tada susimąstai apie žiaurią aritmetikos prasmę. Norisi dar ir dar kažką įdomesnio nuveikti, nes baisiausia – sustoti ir nebejusti gyvenimo pulso. Juolab kad niekada nežinai, ar tai nepaskutiniai tavo metai scenoje. Jei balsas neskambės, būsi „nurašytas“. Tokia realybė.

Bet kol kas negalite skųstis nei dėmesio, nei vaidmenų stygiumi?

Tikrai nesiskundžiu. Bet niekada nesiekiau ir nenorėjau būti liaupsinamas ar iškeltas į padanges. Žinau to kainą. Kad išaugtų medis, pirmiausiai reikia pasėti grūdą, jį puoselėti, laistyti. Tik ilgi darbo ir triūso metai duoda vaisių. Niekada negalvojau, kad reikia pasiekti tą ar aną. Dirbu, ir tiek. Stengiuosi, nes esu maksimalistas, daug reikalaujantis ne tik iš savęs, bet ir iš kitų. O kai už tą darbą sulauki įvertinimo, smagu, nes tai – tarsi patvirtinimas, kad tos pastangos šio to vertos ir kažkam reikalingos, įdomios.   

Esate labai užsiėmęs, bet neatsisakote teisėjauti muzikiniuose TV projektuose...

Niekada nesisiūliau pats, bet kai pakviečia, negaliu atsisakyti, nes turiu vieną blogą savybę – nemoku pasakyti „ne“. Prisižadu, o paskui verčiuosi per galvą, nes iš prigimties mane persekioja stiprus pareigos ir atsakomybės jausmas.
Televizijoje sėdžiu ne dėl populiarumo. Pagrindinis akstinas – nukreipti jaunus žmones teisinga linkme, laiku ištarti: „Vaike, ne tau...“ Nors tiesiogiai eteryje negali išrėžti: „Jei gali nedainuoti, nedainuok“, yra protingų žmonių, kurie moka klausytis ir supranta tai, kas lieka tarp eilučių. Sugeba išgirsti tiesą.
Baisiausia, kad per trumpą laiką tapę žvaigždėmis daugelis tuo patiki. Televizija neretai padaro meškos apslaugą, nes dėl jos atsiranda pseudožinomumo sindromas. Ne kiekvienas būna tam pasirengęs, todėl užmiega ant vienadienių laurų ir toliau netobulėja. Siekia populiarumo bet kokia kaina. Ne vienas susigadina gyvenimą. Juk be įdirbio, pastangų tikra žvaigžde netampama.

Esate Lietuvos nacionalinės premijos bei visų pagrindinių muzikos ir teatro apdovanojimų laureatas. Ar dar turite kokių siekiamybių?

Visada yra ko siekti. Bent jau reikia stengtis, kad būtų jei ne geriau, tai bent ne prasčiau. Kiekvienas kareivis svajoja ar turėtų svajoti tapti generolu. Visada norisi išspausti maksimumą, išmėginti savo jėgas. Tačiau kad ir kaip stengtumeisi, aukščiau savo galimybių neiššoksi – viso pasaulio solistai juk negali dainuoti vienoje garsiausių pasaulio scenų.

Plačiau skaitykite žurnale „Ji“
 

Žurnalas „JI“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt