Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Žvaigždės iš knygų puslapių

Jų veidai nuolat šmėkščioja televizorių ekranuose ir spaudos puslapiuose. Jų vardus žino kone kiekvienas šalies gyventojas. Nors yra labai populiarūs, pikantiškiausias asmeninio gyvenimo detales patikėjo rašytojams. Nusprendėme pasidomėti, kodėl.
Jurijus Smoriginas
Jurijus Smoriginas / Tomo Černiševo nuotr.

Jurijus Smoriginas
„Aš nesu garsus“

„Šia knyga visuomenei noriu parodyti, koks žmogus iš tiesų yra garsus. Viešumas ir garsumas – skirtingi dalykai. Dažnai išgirstu sakant: na kas tas Smoriginas? Kol nesirodė televizijoje, nieko apie jį negirdėjome. Tie, kurie taip šneka, niekada nevaikščiojo į mano spektaklius, nevažinėjo į konkursus, kuriuose pagal mano sukurtą choreografiją šoko baleto žvaigždės. Tuomet buvau garsus tik meno ir teatro pasaulyje. O dabar atėjo laikas, kai tapau viešas. Kad galėtum save vadinti garsiu, be televizijos, turi dar turėti „užnugarį“. Štai todėl mano knygoje apie televiziją rasite trupinius. Knygos esmė – menas, teatras, baleto mokykla, šokis, kūryba. Aš ne tik galiu aštriu liežuviu juokinti arba erzinti žmones, bet ir esu rimtas menininkas“, – mintimis dalijasi garsus choreografas Jurijus Smoriginas.

Žodžio kišenėje neieškantis menininkas tikina, kad sulaukęs pasiūlymo rašyti knygą nedvejojo nė sekundės. „Aš ir pats būčiau rašęs knygą, tad tik pasinaudojau pasitaikiusia galimybe. Juk už mano nugaros tiek daug kūrybinių metų! Kodėl apie tai neparašyti knygos?! Žinoma, norėjosi į jos puslapius sudėti daugiau meno. Juk tiek daug iškentėta, išgyventa, išsvajota. Bet tokiuose komerciniuose leidiniuose ne viską, ko trokšta širdis, galima parodyti. Knygynų lentynose dulka daug gražiai išspausdintų ir įrištų autobiografijų, kurių niekas neskaito. O manoji yra labai gerai perkama. Taigi nieko baisaus, kad ne viską pasakiau apie savo kūrybą. Galbūt kada nors, kai suvysiu lyg burokas, parašysiu dar vieną“, – juokiasi choreografas.

Viganto Ovadnevo nuotr./Larisa Kalpokaitė
Viganto Ovadnevo nuotr./Larisa Kalpokaitė

Larisa Kalpokaitė
„Knyga gėdos nepadarė“

„Įvyko toks juokingas nutikimas. Paskambino žurnalistė ir pakvietė į pokalbį. Nuvykau duoti interviu, o ji netikėtai prisipažino norinti apie mane parašyti knygą. Esu pareigingas žmogus – jeigu manęs ko nors prašo, būtinai padarau, – maloniai nustebinusį įvykį prisimena aktorė Larisa Kalpokaitė. – Vėliau, kai apniko abejonės, paklausiau savęs: o kodėl turėčiau atsisakyti? Juk ne apie kiekvieną knygos rašomos!“

Aktorė neslepia – dvejonių būta ne tik dėl pačios knygos, bet ir dėl jos turinio. „Labai kruopščiai knygą redagavau. Labai daug savo pačios žodžių išbraukiau. Kai kur keičiau tekstą. Nusprendžiau neminėti kai kurių pavardžių. Juk dar daugelis iš tų žmonių yra gyvi, sėkmingai ar ne taip sėkmingai dirba, yra jų vaikai. Tad palikau knygos puslapiuose tik tuos dalykus, kurie mano gyvenime iš tiesų yra svarbūs.

Tris valandas kalbėjusi į diktofoną, jausdavausi labai išsekusi, – prisipažįsta Larisa Kalpokaitė. – Turbūt tos emocijos, kurios prieš daugelį metų jaudino, vis tiek giliai pasąmonėje glūdi, o jų prikėlimas nepastebimai atima jėgas. Visgi nesigailiu dėl tų nelengvų valandų. Žurnalistė labai sąžiningai į knygos puslapius suguldė viską, ką papasakojau. Tiesą pasakius, gal pati sau netgi būčiau buvusi negailestingesnė, griežtesnė, žiauresnė, pažvelgusi į save su ironija. Ačiū Dievui, nepuoliau į kraštutinumus, neapsinuoginau nei dvasiškai, nei fiziškai. Dėl to drąsiai galiu sakyti, kad knyga gėdos man nepadarė.“

Tomo Kapočiaus nuotr./Birutė Dambrauskaitė
Tomo Kapočiaus nuotr./Birutė Dambrauskaitė

Birutė Dambrauskaitė
„Tai ne reklama, o išpažintis“

„Dažnai rašo apie mirusius žmones, o aš noriu, kad apie mane knygas ir straipsnius rašytų dabar, kol esu gyva, kol dainuoju, kol žmonės manęs klausosi, – entuziastingai dėsto dainininkė Birutė Dambrauskaitė, knygos puslapiuose, kaip pati sako, papasakojusi savo nelaimingo gyvenimo istoriją. – Aš nemelavau. Šią knygą parašiau tarsi išpažintį Dievui – visiškai atvirai. Skaityti ją ar neskaityti – kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Nors gavusi pasiūlymą abejojau, dabar džiaugiuosi – vietoj torto draugams galiu padovanoti savo knygą.

Prisiminimai yra sunkūs ir skaudūs. Turėjau atskleisti paslaptis, kurios vaikams ir vaikaičiams nelabai malonios. Daug kas sako, kad nereikėjo rašyti apie atliktus valymus. Bet aš negaliu meluoti. Tokį turėjau vyrą, toks buvo mano gyvenimas, tokį jį ir papasakojau. Jei būčiau neištekėjusi, viso to galbūt būčiau išvengusi, bet neturėčiau dukters ir dviejų puikių anūkėlių, galbūt negyvenčiau Lietuvoje“, – atvirauja jau 45 metus be scenos gyvenimo neįsivaizduojanti atlikėja.
„Gyvenimą knygos puslapiuose galima pagražinti, prikurti nebūtų dalykų, bet tie, kurie mane myli, su manimi verkia ir džiaugiasi, skaitydami būtų supratę, kad esu atvira ir nuoširdi. Niekada nesipuikuoju ir niekam nepavydžiu. Tokia yra ir mano knyga. O tie, kurie norės pakritikuoti, visada ras dėl ko...“

Tomo Kapočiaus nuotr./Vaiva Budraitytė
Tomo Kapočiaus nuotr./Vaiva Budraitytė

Vaiva Budraitytė
„Norėjau papasakoti apie kančią“

„Kiekvienas žmogus gyvenime patiria kančių. Arba su jomis susidraugauja, arba nesusitaiko. Man likimas taip pat siuntė sunkių išbandymų. Aš su jais susidorojau. Todėl knygoje norėjau parodyti, kad stipriam, daug dirbančiam žmogui kančia – ne kliūtis siekti užsibrėžto tikslo“, – apie savo kūrinį pasakoja žymi būrėja Vaiva Budraitytė.

„Nemeluosiu, imtis plunksnos paskatino ir draugai bei vyras. Jų manymu, jau nesu piemenė, turiu ką žmonėms papasakoti. Šiek tiek ryžto įgyvendinti projektą suteikė ir tuo metu šalį apnikusi krizė – turėjome daug mažiau darbo, tad ieškojome, kuo užsiimti. Esu darbomanė, negaliu sėdėti sudėjusi rankas“, – tikina pašnekovė.

Šiandien, vartydama knygos puslapius, Vaiva Budraitytė juokiasi – apie skausmą ir kančią turėjusioje pasakoti knygoje turbūt per daug optimizmo. „Tikėjomės, kad galutinis rezultatas bus truputį kitoks – knyga bus sunkesnė. Tą pastebėjo ir skaitytojai. Jie, beje, knygoje tikėjosi rasti ir daugiau burtų, magijos. Vis dėlto džiaugiuosi, kad žmonės ją skaito ir negaili gražių žodžių. O magiją ir patarimus pasiliksiu ateičiai. Nors prašymo parašyti antrąją knygą – tik jau ne apie savo gyvenimą, o apie darbą – sulaukiau iš karto po pirmosios, atsisakiau. Knygų rašymas yra hobis, naudos iš to mažai. Todėl dabar vėl rašyti būtų didžiulė prabanga. Kol kas negaliu sau to leisti. Bet juk niekada negali sakyti „niekada“.

Gedimino Žilinsko nuotr./Kęstutis Navakas
Gedimino Žilinsko nuotr./Kęstutis Navakas

Kritiko požiūris
Rašytojas, literatūros kritikas Kęstutis Navakas

Skaityti dvasiškai stiprios ir turtingos asmenybės biografiją visada įdomu. Tik ar Lietuvos scenoje daug tokių asmenybių? Iš neseniai išleistų panašaus pobūdžio knygų išskirčiau Daivos Šabasevičienės pokalbius su Valentinu Masalskiu. Bet skaitantiems, tarkim, apie Radžį ši knyga nereikalinga. Žinoma, plačiajai publikai įdomu, kaip gyvena jų dievukai, ką jie valgo, kaip įrengtas jų butas ir pan. Daugelis tokių knygų iš esmės yra didesnis gyvenimo būdo žurnalų variantas. Trumpalaikis kaip ir pačios žvaigždės. Bet jei kam nors reikia, negi atimsi?

Tokios knygos kartais labai aiškiai parodo, kad sceninis spindesys slepia vidinį skurdą. Bet ir vėl nieko baisaus, juk ne visi turi būti šliogeriai ir haidegeriai. Kartais tos knygos būna gana atrakcingos, kaip antai Džordanos Butkutės knyga. Joje žvaigždės gyvenimas pasirodo esąs toksai specifinis, kad nejučia kelia šypseną. Gal tokias knygas ir reikėtų skaityti su šypsena? Nes kai kurių scenos žvaigždžių pastangos rimtumu prilygti D. Grybauskaitei, mano nuomone, yra mažumėlę komiškos. Pastebėtina, kad daugelis jų nemoka pažvelgti į save su humoru, atrodo tarsi švininiai.

Vaizdelis, tikėtina, būtų visai kitoks, jei autobiografiją išleistų, pavyzdžiui, Algis Ramanauskas–Greitai. O kol kas yra, kaip yra. Jei tokios knygos leidžiamos, vadinasi, kažkam jų reikia. Kaip vaikams žaislų. Tad ir reziumuokime vienos dainos žodžiais – „Let the children play“.

 

Prieš kelerius metus Andrew Mortono parašyta biografija ne juokais įsiutino garsų Holivudo aktorių Tomą Cruise’ą. Įniršęs dėl tariamai išgalvotų faktų, aktorius netgi kreipėsi į teisėsaugą. Knygoje autorius nagrinėja ne tik gana paslaptingus T. Cruise’o santykius su scientologijos bažnyčia, bet ir tvirtina, kad  garsenybės duktė Suri buvo pradėta iš mirusio bažnyčios įkūrėjo spermos.

Gavusi 2 milijonų dolerių čekį, savo gyvenimo prisiminimus į knygos puslapius nusprendė sudėti ir aktorė Demi Moore. Kalbama, kad Ashtono Kutcherio žmonos prisiminimai knygynų lentynas turėtų pasiekti 2012 metais. Iš aktorės, drąsiai nėštumo metu nusimetusios drabužius fotografuojantis žurnalo „Vanity Fair“ viršeliui, tikimasi išties pikantiškų pasakojimų.

Pavargęs nuo skandalingų, dažnai ir nepagrįstai šmeižiančių antraščių, savo tiesą visam pasauliui nusprendė atskleisti futbolininkas Davidas Beckhamas. Knygos puslapiuose sekso simbolis nesipuikuoja šlove. Priešingai – mėgina įrodyti, koks yra pavyzdingas vyras ir šaunus tėtis. Ir, žinoma, skundžiasi, kokių nemalonumų jo šeimai pridariusi pasaulinė šlovė.

Na, o pirmajai Prancūzijos damai Karlai Bruni Sarkozi ramiai užmigti neleidžia audringa praeitis. Praėjusiais metais žurnalistės Besmos Lauri parašytoje biografijoje be skrupulų nagrinėjami aistringi buvusios manekenės, nekentusios monogamijos, romanai. Siekdami pagerinti Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy žmonos įvaizdį, Eliziejaus rūmai užsakė antrą, „teisingesnę“ biografinę knygą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius