Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Greta Garbo (1905–1990). Švedijos sfinksui nuodėmės buvo atleistos...

Greta Garbo
AOP nuotr. / Greta Garbo
Šaltinis: „Privatu“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiemet minėsime 20-ąsias vienos iš gražiausių ir paslaptingiausių kada nors pasaulyje gyvenusių moterų mirties metines. Manoma, kad dėl grožio milijonų žmonių dievinama moteris pelnė Dievo palaimą už savo dvasios stiprybę, kuri jai padėjo atsispirti svaiginantiems kino pasaulio vilionių nuodams.

Tikrasis vardas, pavardė: Greta Lovisa Gustafsson.
Gimimo data, vieta: 1905 09 18, Stokholmas, Švedija.
Mirties data, vieta: 1990 04 15, Niujorkas, JAV.
Šeima, kurioje gimė: gimė skurdžioje šeimoje; tėvas Karlas Alfredas Gustafssonas (1871–1920) – gatvės, tualetų valytojas, motina – Anna Lovisa Johansson (1872–1944); turėjo brolį Sveną Alfredą (1898–1967) ir seserį Alvą Marią (1903–1926).
Meilės nuotykiai: turėjo daugybę meilužių tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų; garsiausi meilės romanai su aktoriumi Johnu Gilbertu (1895–1936), scenarijų autore Mercedes de Acosta (1893–1968), šokėja ir modeliu Louise Brooks (1906–1985), aktoriumi George’u Brentu (1899–1979), dirigentu Leopoldu Stokowskiu (1882–1977), dietologu Gaylordu Hauseriu (1895–1984), turtuoliu George’u Schlee (1889–1964) ir kt.
Šeiminė padėtis: nebuvo ištekėjusi, neturėjo vaikų.
Pasiekimai: švedų kilmės JAV aktorė; nusifilmavo 28 filmuose; žinomiausi vaidmenys kino juostose „Saga apie Gestą Berlingą“ (1924), „Mata Hari“ (1931), „Žmonės viešbutyje“ (1932), „Karalienė Kristina“ (1933), „Ana Karenina“ (1935), „Marija Valevska“ (1938), „Ninočka“ (1939), „Moteris dviem veidais“ (1942); Greta – viena iš gražiausių ir paslaptingiausių pasaulio moterų; kelis kartus buvo nominuota „Oskarui“; 1954 m. už viso gyvenimo kūrybinę veiklą Garbo įteikta „Oskaro“ garbės premija.

Scanpix nuotr./Greta Garbo su motina
Scanpix nuotr./Greta Garbo su motina

Grožis

Ši aktorė Gineso rekordų knygoje įvardyta kaip pati gražiausia Žemėje kada nors gyvenusi moteris. Gamta retai kada sukuria tokius idealiai taisyklingus veido bruožus. „Švedų sfinksas“, „Drovioji sirena“, „Nordijos princesė“, „Sniego karalienė“– taip dažniausiai buvo vadinama Greta Garbo. Tai buvo tokia moteris, kuri, įeidama į patalpą, priversdavo atsisukti visus joje esančius žmones ir prikaustyti jų žvilgsnius į tai nedėdama jokių pastangų.
Pasakojama, kad kai dar niekam nežinoma Greta pirmąkart atėjo į filmavimą, operatorius, ryškaus apšvietimo iš viršaus šalininkas, jai patarė pasikirpti ypač ilgas blakstienas, mat dėl jų ant akių krisdavo per didelis šešėlis. „Kai Garbo užmerkdavo akis, jos ilgos blakstienos susipindavo tarpusavyje, o kai atsimerkdavo, išgirsdavai blakstienų šlamesį, panašų į drugelio sparnų plazdenimą“, – taip apie aktorę rašė viena poetė. Kitas Gretos grožio gerbėjas teigė, kad „tai, ką kitose moteryse įžvelgiate tik būdamas girtas, Garbo pamatysite visiškai blaivas. Ji gali atlošti galvą ir godžiai bučiuoti vyrą suėmusi jo veidą delnais taip, kad atrodo, jog ji iš jo lūpų geria kažkokį ypatingą gėrimą“. Aktorės ūgis buvo apie 170 centimetrų, liekna figūra, ilgi pirštai ir siauros pėdos. Kiekvieno Gretos judesio: (pasukdama galvą, sėsdama ant minkštasuolio ar tiesiog parietusi po savimi kojas) skleidžiamas aistros impulsas veikė ne tik vyrus, bet ir moteris.
Teigiama, kad aktorei ypač svarbus buvo jos grožis. Kino žvaigždė puikiai žinojo, ko jis vertas, ir norėjo, jog šis grožis niekuomet neišblėstų. Kad ji išliktų tokia Garbo, kuria visi įprato žavėtis, nuo 1942–ųjų aktorė nebesifilmavo ir uždraudė ją fotografuoti. Kartą, bendraudama su fotografu Ceciliu Beatonu, Greta papasakojo apie pasiūlymą vaidinti Brodvėjaus scenoje, tačiau vadybininkai paskutinę akimirką neišdrįso su žinoma aktore pasirašyti sutarties. Kodėl? „Nežinau... Aš sutikau su visomis jų sąlygomis, tik pareikalavau, kad iš žiūrovų salės pašalintų pirmas šešiolika kėdžių eilių. Žiūrovams turiu išlikti lygiai tokia pati, kokią jie mane įsiminė iš filmų“, – aiškino Greta.
Paskutiniais gyvenimo metais Greta Garbo mėgo žiūrėti filmus, kuriuose ji kažkada vaidino. Apie save kino legenda visuomet kalbėjo trečiuoju asmeniu: „Ji buvo graži...“

Intuicija

Manoma, kad visos Garbo suvaidintos herojės ekrane buvo nepaprastai įtaigios. Dėl stulbinamos intuicijos ji savo herojes sugebėdavo taip perteikti, kad nei scenarijaus autorius, nei režisieriai geriau nebūtų sugalvoję. Intuicija Garbo pravertė ne tik filmavimo aikštelėje. 3–iajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Holivude lankėsi Švedijos princas. Žymiąją kraštietę jis pakvietė karališkųjų pietų. Garbo sėdėjo princui iš dešinės ir nė neįsivaizdavo, kokiu įrankiu bei kada reikia naudotis, mat šalia lėkštės jų buvo labai daug, o kai kurių stalo įrankių moteris nė akyse nebuvo regėjusi. Aktorė nusprendė stebėsianti princą ir imsianti tuos pačius įrankius, kaip ir jis. Vėliau aukštuomenės kronikų apžvalgininkai leipo iš juoko: pakerėtas Garbo grožio ir žavesio princas supainiojo stalo įrankius ir naudojosi visiškai ne tais, kuriais reikėjo valgant pirmąjį patiekalą, o Greta užmiršo į jį pažiūrėti ir pasirinko būtent tuos įrankius, kokius derėjo.

AOP nuotr./Greta Garbo senatvėje
AOP nuotr./Greta Garbo senatvėje

Vienatvė

Pasitraukusi iš kino pasaulio 1941-aisiais, žinoma ir be galo turtinga aktorė nugyveno dar pusė amžiaus. Mėgstama teigti, kad Garbo pasirinko vienišės gyvenimą. Tačiau moteris nebuvo vieniša – ji tik vengė viešumo. Greta daug keliavo, lankėsi garsių žmonių kompanijose. Visą tą laiką šalia jos buvo verslininkas George’as Schlee – garsios dizainerės vyras. Po jo mirties meile ir rūpesčiu Holivudo žvaigždę apgaubė ištikima draugė Cecil Rothschild. Kadangi Greta beveik neskaitė knygų ir nesilankė kino teatruose, Federico Fellini ir Michelangelo Antonioni pavardės jai nieko nesakė. Kartą per poilsinę kelionę po Viduržemio jūrą Garbo įteikė neseniai apie ją išspausdintą knygą. Padėkojusi aktorė pasisuko ir išmetė knygą per laivo bortą. Artimiems draugams jos elgesys buvo panašus į vaiko: Garbo buvo vaikiškai egoistiška ir žiauri. Aktorė manė, kad ją turi mylėti visas pasaulis, o ji už tai nieko neprivalo duoti. Moteris nėjo į susitikimus, neatsakinėjo į laiškus. Kai kažkoks gerbėjas Garbo atsiuntė pintinę rožių su vyno buteliu ir rašteliu, ji ištraukė butelį, keletą gėlių, o visa kita, net neperskaičiusi raštelio, liepė grąžinti. Greta visuomet buvo laukiama viešnia Churchillių, Onassių, Rothschildų vilose. Anglų aristokratas, dalyvavęs viename iš uždarų vakarėlių, laiške draugui apie Garbo rašė: „Ji nebėra tokia graži kaip anksčiau. Maža to, ji siaubingai nuobodi. Ši moteris domisi dietomis, Dievo paieškomis ir kitokiomis nesąmonėmis. Tačiau kažkas atsitinka, ir tu visu kūnu pradedi jausti jos žavesį, grožį, didybę. Ji lyg mygtuko paspaudimu įjungia slaptą buvusios galios mechanizmą.“

Pigmalionas ir Galatėja

Gretą Gustafsson atrado žinomas nebylaus švedų filmo režisierius Mauritzas Stilleris (1883–1928). Jis tapo Gretos Pigmalionu, o ji – jo Galatėja. Despotas režisierius privertė Gretą numesti svorio, susitvarkyti dantis, įsisavinti aukštuomenės etiketą, tobulinti kalbą ir išmokė skoningai rengtis. Manoma, kad jis jai sugalvojo Garbo pseudonimą. Mauritzas pakeitė aktorės mąstymą, išmokė ją pasitikėti savimi ir savo grožiu. Kalbama, kad Stilleris mylėjo vyrus, tačiau jo ryšys su Greta buvo kur kas daugiau nei draugystė. Režisierius atsivežė ją į JAV. „Gražuolė ir pabaisa“, – taip šią porą vadino žmonės. Holivude Gretos laukė (nors ne iš karto) sėkmė, o jos Pigmalionui nesisekė. Kad ir ką žmonės kalbėtų apie šio režisieriaus orientaciją, Garbo romanas su aktoriumi Johnu Gilbertu vyrą visiškai palaužė. Mauritzas kėlė viešas pavydo scenas ir skandalus. Kino studijos MGM vadovai dėl tokio elgesio atsisakė jo paslaugų. Stilleris išvažiavo į Švediją ir tais pačiais metais mirė. Kino studijos vadovybė liūdesio apimtos Gretos neišleido į režisieriaus laidotuves. Kalbama, kad dėl to Garbo nepasirodė ir tos pačios kino studijos MGM surengtose savo pačios vestuvėse su Gilbertu.
Pabėgusi nuotaka
Filmuojant juostą „Meilė“ (1927), Garbo susipažino su populiariu nebyliojo kino gražuoliu aktoriumi ir mergišiumi Johnu Gilbertu. Netrukus ji persikraustė pas jį gyventi, o po kelių savaičių vyras jai pasipiršo. Aktorė sutiko. Vestuvių dieną Johnas mylimosios laukė bažnyčioje. Tačiau prie altoriaus nuotaka taip ir nepasirodė. Vienas iš kino studijos vadovų, tapšnodamas Gilbertui per petį, juokaudamas bandė paguosti nelaimingą jaunikį: „Seni, viskas tik į gera! Permiegojai su gražuole, o jos nė vesti nereikia!“ Po akimirkos guodėjas, parblokštas įtūžusio Gilberto smūgio, jau tįsojo ant grindų. Studijos vadovas tuomet prisiekė sužlugdyti Johno karjerą. Po pusės metų aktorius vedė kitą, o sulaukęs 37-erių mirė nuo alkoholizmo.

Skyrybų provokatorė

1937 m. Garbo užmezgė audringą romaną su dirigentu Leopoldu Stokowskiu (1882–1977). Jiedu, slapstydamiesi nuo žurnalistų, daug keliavo po Europą. Netrukus Leopoldas išsiskyrė su žmona. Kaip tik tuo metu Greta sulaukė Adolfo Hitlerio (1889–1945), kuris be galo žavėjosi šios kino žvaigždės talentu, kvietimo atvažiuoti į Vokietiją. Po aktorės mirties jos užrašuose rasti tokie žodžiai: „Reikėjo man tąsyk nuvykti į Berlyną su rankinėje paslėptu pistoletu. Aš jį galėjau labai lengvai nužudyti. Tai būtų išsprendę visas problemas, gal net nebūtų kilęs karas, o aš būčiau tapusi antrąja Žana D’Ark.“ Paskui Garbo su Stokowskiu gyveno Italijoje. Tekėti už dirigento ji nepanoro. Netrukus Leopoldas vedė jauną milijonų paveldėtoją.

Rožės kerai

1932 m. Greta susipažino su žinomu fotografu Ceciliu Beatonu (1904–1980), kuris norėjo padaryti jos portretinę nuotrauką. Atsisveikindama aktorė jam padovanojo rožę, prieš tai jos žiedlapius palietusi lūpomis. Antrą kartą jiedu susitiko tik 1946–aisiais. Tąsyk pati Garbo parsivedė fotografą į savo apartamentus. Apkvaitęs iš laimės Cecilis iš ten išėjo tik po kelių valandų. Beje, vyrą šiek tiek trikdė tai, kad Garbo neleido jam įjungti šviesos: kino žvaigždė nepanoro, jog Beatonas įdėmiau apžiūrėtų jos kambarį ir ją pačią. Aktorės rankos Cecilis siekė 20 metų, o ji nesakė nei „taip“, nei „ne“. Ši draugystė ypatinga tuo, kad fotografas buvo homoseksualas ir vengė artimesnių ryšių su moterimis. Savo knygoje apie Gretą Garbo Beatonas rašė: „Ji nemėgsta, kai kas nors kišasi į jos gyvenimą. Kartais Greta, įskaudinta iki tam tikros ribos, apsipila ašaromis ir užsirakina savo kambaryje kelioms dienoms, neįsileidžia net kambarinės. Ji netgi neskaito. Dėl šių priežasčių Greta nesugeba tobulėti kaip asmenybė. Puiku, kad ji save saugo nuo Holivudo tuštybės, tačiau Garbo taip užsisklendžia savyje, kad kai ji sugalvoja atsikvėpti, poilsis šiai moteriai neteikia jokio malonumo. Aktorės nedomina niekas. Ji nuolat dūsauja ir atgailauja, yra nepakenčiama ir didelė egoistė, kuri nepasirengusi niekam atsiverti. Ji būtų nuobodi pašnekovė. Garbo prietaringa, įtari, nežino, ką reiškia žodis „draugystė“. Mylėti ji irgi nesugeba.“ Aktorė už tokius žodžius be galo supyko ant Cecilio ir su juo nebebendravo. Prieš mirtį Garbo su fotografu susitaikė. Beatonas mirė 1980 metais. Ant jo miegamojo sienos kabojo ta pati sudžiūvusi rožė.

Aktorė manė, kad ją turi mylėti visas pasaulis, o ji už tai nieko neprivalo duoti.

Moterų aistros

Teigiama, kad Greta buvo biseksualė. Ji nevengė romanų su moterimis. Paauglystėje Garbo suprato, kad ją traukia ir berniukai, ir mergaitės. Pasak vieno meilužio, pirmoji jos seksualinė patirtis buvo su seserimi. Jos žinoma meilužė buvo aktorė Lilyan Tashman (1896–1934), vėliau – Fifi D’Orsay (1904–1983). 1931 m. Garbo susipažino su 12 metų už ją vyresne poete ir scenariste Mercedes de Acosta (1893–1968). Pastaroji moteris – ypač ryški asmenybė, mat ji niekuomet neslėpė, kad yra lesbietė ir feministė. Ši dviejų stiprių moterų draugystė kėlė daugybę apkalbų. Manoma, kad Greta dėl Mercedes kraustėsi iš proto. Marlene Dietrich (1901–1992), kuri irgi buvo de Acostos meilužė, teigė, kad Garbo buvo žiauri šykštuolė, marino mylimąją badu ir nuolat su kitais regzdavo meilės romanus. Kartą Greta pažadėjo Mercedes nusivežti į kelionę po šiaurinius kraštus. Šiltus drabužius joms abiem supirko draugai, mat Greta visuomet mėgo taupyti ir pasistengdavo, kad ja pasirūpintų kiti. Nors automobilio, kuris stovėjo prie Mercedes namo, bagažinėje jau gulėjo būtiniausi kelionės daiktai ir drabužiai, Greta taip ir nepasirodė  – tuo metu ji su kitu meilužiu režisieriumi Roubenu Mamoulianu (1897–1987) važiavo į priešingą pusę. Mercedes guodė Marlene. Po daugelio metų Dietrich savo dukrai papasakojo keistą istoriją. Dėl anginos ji pateko į nedidelę Santa Monicos ligoninę ir sužinojo, kad ten pat guli „gėdinga“ liga užsikrėtusi Garbo. Mercedes ir Gretos santykiai truko iki tol, kol de Acosta neišspausdino atsiminimų knygos, kurioje atvirai papasakojo apie santykius su švedų kilmės kino žvaigžde Garbo, šokėja Isadora Duncan (1877–1927) ir Marlene. Greta ilgai draugei neatleido už šį poelgį. Kai aktorė sužinojo apie Mercedes mirtį, ji paprašė, kad į bičiulės karstą nuo jos įdėtų baltų lelijų puokštę, kuri reiškė, jog Garbo su Mercedes susitaikė. Tačiau už pernelyg didelį atvirumą kino žvaigždė jai niekuomet taip ir neatleido.
Garbo mirė 1990–ųjų balandžio 15–ąją – pirmąją šv. Velykų dieną. Krikščionys mano, kad žmogus, miręs per tokią šventę, pelno ypatingą Dievo meilę: jam atleidžiamos visos nuodėmės ir jis be teismo įžengia į Dangaus Karalystę.

Gretos Garbo mintys:

• „Savo seksualines pažiūras galiu apibūdinti vienu žodžiu „painiava“.“
• „Niekuomet nesakiau: „Noriu būti viena.“ Aš sakiau: „Trokštu, kad mane paliktų ramybėje.“ Šias frazes skiria didžiulė bedugnė.“
• „Mano gyvenimo istorija – tai atsarginių išėjimų, šoninių durelių, slaptų liftų ir kitokių niekam nežinomų būdų išeiti bei įeiti taip, kad niekas manęs nepastebėtų, istorija.“
• „Iš Niujorko atsivežiau 16 porų kelnių. Mano lagamine nerasite nė vienos suknelės ar sijono.“
• „Niekuomet neturėjau bet kuriai Holivudo žvaigždei taip svarbaus kosmetikos krepšelio. Prieš išeidama į filmavimo aikštelę, naudojau tik pudrą, lūpų dažus ir blakstienų tušą. Niekada neklijavau blakstienų, nedariau veido odos patempimo ar kokių nors kitų grožio operacijų.“
• „Gyvenimas gali būti nuostabus, jei žinai, ką su juo daryti.“
• „Pavargau būti žvaigžde. Pavargau nuo filmų, kuriuose siūlė filmuotis. Toks būdas uždirbti pinigus labai sekina. Buvau priversta kreiptis į psichiatrą ir pas jį praleisdavau po pusantros valandos per dieną. Gydytojas mane vadino „įdomiu depresijos atveju“ ir patarė į gyvenimą žvelgti su humoru.“
• „Dažnai pagalvoju, kodėl šalia manęs niekuomet neatsiranda nė vieno žmogaus, su kuriuo norėčiau apkeliauti visą pasaulį.“
• „Daug mąstau apie mirtį. Ja viskas baigsis. Pomirtinio gyvenimo nėra. Aš juo netikiu. Visuomet buvau realistė.“
 

„Privatu“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt