M.Caine‘o tikrasis vardas yra Maurice‘as Josephas Micklewhite‘as. Su Dailymail.co.uk skaitytojais jis pasidalijo mintimis apie gyvenimą ir Holivudą.
Kai pabaigiau rašyti savo pirmąją autobiografiją 1992-aisiais, atrodė, kad pats laikas sustoti. Mano karjera kine buvo puiki, buvau išleidęs knygą-bestselerį, turėjau kelis restoranus, nuostabius namus ir, svarbiausia, mylinčią šeimą. 1991-aisiais Kalėdas ir Naujuosius metus sutikome Kolorado valstijoje, Aspene, viešėdami pas Marviną ir Barbarą Davisus, naftos magnatus. Buvome apsupti draugų, tarp jų buvo ir Seanas Connery su žmona Micheline. Jaučiausi laimingas. Kiekvienas ten buvęs žmogus yra mano gyvenimo dalis nuo pat tada, kai pirmąsyk atsiradau Holivude.
Tiesa, Seaną sutikau Londone 6-ajame dešimtmetyje. Susitikome „butelių vakarėlyje“ – taip vadindavosi pasilinksminimai, kai kas nors neturėjo pinigų pasirūpinti gėrimais ir kviesdavo ateiti pasiėmus savo butelį ir merginą. Visai neturėjau pinigų, tad pasiėmiau dvi paneles, abi buvo labai gražios. Ten pirmąsyk pamačiau Seaną. Jis atrodė stambus, palyginus su mumis, kitais paliegusiais aktoriūkščiais. Tapome geriausiais draugais. Tas Naujųjų šventimas buvo tarsi grįžimas į senuosius laikus. Kodėl tai pasakoju? Tada susimąstęs supratau, kad norom nenorom tapau Holivudo dalimi.
Kai išleidau autobiografiją, reikėjo keliauti per pasaulį ją reklamuojant. Pamaniau, bus taip pat Padėjau ragelį. Buvau šokiruotas. Aš? Tėvas? Pažiūrėjęs į veidrodį supratau, kad nebesu kino žvaigždė.kaip reklamuojant filmą, nors tai ir buvo nemėgstamiausia mano darbo dalis. Beje, žmonės sako, kad kino žvaigždėms moka per daug. Nesutinku. Aktoriams moka tik kokį tūkstantį JAV dolerių už sunkų darbą, makiažą, dešimtis kartų filmuojamus kadrus, už meistriškumą, patirtį... Likę milijonai yra už viešumą. Patikėkite, mes sąžiningai atidirbame kiekvieną centą.
Kai grįžau po reklaminio turo, namai buvo užversti siūlomais scenarijais. Perskaičiau vieną. Buvau išgąsdintas, vaidmuo buvo beveik nieko vertas, nusiunčiau jį atgal prodiuseriui išdėstęs savo nuomonę. Po poros dienų jis man paskambino sakydamas „Ne, tu ten nesi meilužis, tau reikėjo skaityti tėvo vaidmenį“. Padėjau ragelį. Buvau šokiruotas. Aš? Tėvas? Pažiūrėjęs į veidrodį supratau, kad nebesu kino žvaigždė. Vienintelė mergina, kurią pabučiuosiu filme, bus mano dukra. Skirtumas tarp pagrindinio aktoriaus ir kino žvaigždės (išskyrus didesnę pinigų sumą ir geresnį persirengimo kambarį) tas, kad kino žvaigždė, gavusi norimą scenarijų, gali jį keisti kaip nori. Kino žvaigždė sako „Niekuomet to nedaryčiau, niekuomet nesakyčiau ano“, o už juos asmeniniai rašytojai tobulina scenarijų. Tačiau yra ir kitas skirtumas. Dauguma kino žvaigždžių paprasčiausiai negali ir nemoka vaidinti. Atlikę didelį vaidmenį jie pranyksta, tvirtindami, kad nenori vaidinti antraplanių herojų. Visi aktoriai turi vaidinti, kitaip jie visiškai pranyks iš kino pasaulio. Aš tai žinau ir žinojau, kad toks metas ateis ir man.
Kai man buvo 58-eri nežinojau, turiu mesti aktorystę ar visa tai tęsti. Mano šlovė blėso ir tai mane glumino. Po kurio laiko man nebesiuntė net blogų scenarijų. Jaučiausi desperatiškai, dėl to sutikau vaidinti Aliaskoje drauge su Stevenu Seagalu jo filme „Grėsminga žemė“. Tada sulaužiau vieną pagrindinę blogų filmų taisyklę: jei ketini filmuotis prastame filme, bent jau daryk tai malonioje vietoje. Darbas ten tiesiog stingdė mano smegenis, oras buvo kraupiai šaltas.
Nors maniau, kad mano aktorystė jau nutekėjo į kanalizaciją, mane palaikė draugai, o 1998-aisiais į mano maldas buvo atsakyta – gavau filmo „Sidro namų taisyklės“ scenarijų. Jis mane sužavėjo, be to, žinojau, kad režisierius Lasse‘as Hallstromas talentingas, o drauge ekrane turėjo pasirodyti Charlize Theron, Tobey Maguire‘as bei puikios aktorės Kathy Baker ir Jane Alexander. Turiu savo mėgstamiausių jaunų aktorių, su kuriomis mėgstu kartu dirbti, sąrašą ir Charlize yra pačiame jo viršuje, po jos seka Nicole Kidman, Beyoncé Knowles ir Scarlett Johannson.
