Jos kraityje – socialinės dramos, komedijos ir nuotykių filmai. Vienas garsiausių pastarųjų metų filmų, kuriame aktorė vaidino, – režisieriaus Pedro Almodovaro kino juosta „Sugrįžimas“.
O karjerą ji pradėjo kaip šokėja. Devynerius metus mokėsi klasikinio baleto Ispanijos nacionalinėje konservatorijoje, ketverius metus tobulinosi pas Kristiną Rotą, lankė šokių kursus Niujorke. Tačiau kai P.Cruz buvo penkiolikos, jai pasiūlė filmuotis – išrinko iš 300 pretendenčių. Nuo tos akimirkos jos gyvenimas buvo nulemtas. Pikti liežuviai plaka, kad jei ne audringas meilės romanas su Holivudo žvaigžde Tomu Cruise'u, Penelope būtų likusi antraplanė aktorė. 2001-aisiais pasaulis apmirusia širdimi stebėjo, kaip temperamentinga ispanė atmuša vyrą nuo paprastos simpatiškos australės Nicole Kidman. 2004 metais Penelope ir Tomas išsiskyrė. Tačiau tuo metu ji jau buvo patekusi į Holivudo žvaigždžių „nomenklatūrą“ ir toliau kilo šlovės laiptais į viršų.
Šiuo metu P.Cruz susižadėjusi su ispanų aktoriumi Javieru Bardemu. Neseniai juodu filmavosi Woody Alleno kino juostoje „Vicky Cristina Barcelona“. Aktorė labai džiaugiasi, kad galėjo dirbti su garsiuoju režisieriumi. Kitą mėnesį Lietuvos kino ekranuose pasirodys filmas „Elegija“, kurį režisavo Isabel Coixet.
Tikras pragaras
Filme „Elegija“ yra daug scenų, kuriose P.Cruz – apsinuoginusi. Tačiau ji tą daro ne pirmąkart. Pirmą kartą aktorė prieš kino kameras nusirengė septyniolikos. Kaip prisipažino P.Cruz, anuomet ji patyrė šoką. Dabar situacija kitokia. Toks veiksmas turi simbolinę prasmę, mat aktorės herojė serga krūties vėžiu. Ji apnuogina krūtinę paskutinei fotosesijai operacijos išvakarėse.
– Ar buvo sudėtinga filmuotis apsinuoginusiai?
– Taip. Tačiau tik todėl, kad šioms scenoms reikėjo stipraus emocinio užtaiso. Ypač tada, kai mano herojė po dvejų išsiskyrimo metų grįžta pas mylimąjį su tragiška žinia: „Arba greit mirsiu, arba neteksiu krūties.“ Man ši scena buvo baisi!
– Tačiau diskomforto nejautėte?
– Tokios scenos scenarijuje atsirado ne šiaip sau, jos buvo būtinos. Ir labai gerai nufilmuotos. Isabel buvo tokia delikati, kad mes patogiai jautėmės ne tik filmuojant šias scenas, bet visą kino juostą.
– Jūsų herojei Konsuelai – krūties vėžys. Tikriausiai ir jums tai yra vienas baisiausių dalykų gyvenime?
– Manau, kad vėžio bijo visi. Mano artima draugė tą patyrė, o per filmavimą Kanadoje daug bendravau su tai patyrusiomis moterimis. Kai kurios prarado abi krūtis. Emociniai protrūkiai būna netikėti, juos vargu ar įmanoma numatyti. Tą sunku parodyti ekrane per dvi valandas, bet stengiausi būti tikroviška. Moterys man pasakojo, kaip sužinojo apie ligą, kaip pranešė sutuoktiniams, apie chemoterapijos seansus. Tai buvo tikras pragaras. Tačiau jos pagijo. Mūsų filmas skirtas toms moterims – juk jos mums taip pagelbėjo! Moterys pasakojo tokius dalykus, kurie paprastai nutylimi, nes norėjo, kad viskas būtų tikroviška. Be jų filmas būtų kitoks. Visada prisiminsiu tas moteris.
Jauki atmosfera
– Esate patenkinta šiuo vaidmeniu?
– Ta knyga (Philipo Rotho „Mirštantis gyvūnas“) man nedavė ramybės penkerius metus. Kovojau dėl šio vaidmens – juk atrankoje dalyvavo daug aktorių. Žinojau, kad filmuotis turiu aš, nes tas vaidmuo mane taip jaudino. Ir scenarijus buvo labai geras. Jame nebuvo jokių tokių pastabų: „Dabar reikia verkti.“ Pati pasirinkdavau, kada verkti, kada juoktis. Tiksliau, man patardavo tos mus konsultavusios moterys. Emociniai protrūkiai būna netikėti, juos vargu ar įmanoma numatyti. Tą sunku parodyti ekrane per dvi valandas, bet stengiausi atrodyti natūrali.
– Kaip filme atsirado Benas Kingsley'us?
– Kai pirmą kartą susitikau su kūrybine grupe, nebuvo numatytas net kandidatas vaidinti Deividą Kepešą. Tačiau kai prakalbome apie Beną, nebegalėjau įsivaizduoti, kad šį vaidmenį atliktų kas nors kitas. Buvau įsitikinusi, kad mudu derėsime vienas prie kito filmavimo aikštelėje. Taip ir buvo: nuo pradžios iki pabaigos viskas sekėsi puikiai. Mums teko vaidinti tokią įelektrintą aistrą! Tačiau gerai įsiklausydavome vienas į kitą ir buvo tarpusavio pagarba. Jis visą laiką manimi labai rūpinosi.
– Amžiaus skirtumas netrukdė?
– Visai to nejautėme. Mudu puikiai suprantame vienas kitą. Juolab kad Isbel filmavimo aikštelėje sukūrė jaukumo atmosferą. Ji labai išmintinga ir žino, koks svarbus yra vaidinančių partnerių savitarpio supratimas. Ji myli aktorius. Mes buvome ramūs ir jautėmės patogiai.
– O ar jums patiko filmuotis pas Woody Alleną?
– Taip! Woody yra legenda! Esu mačiusi visas jo kino juostas. Kai W.Allenas pakvietė mane vaidinti naujame filme, iš pradžių net nepatikėjau. Mes susitikome Niujorke. W.Alleno darbo ritmas kažkoks ypatingas. Būdavo, nusifilmuoji dviejuose dubliuose, pradedi panikuoti ir prašai: „Woody, dar kartelį.“ Ir padarai dar 12 dublių. Jis toks kantrus ir mandagus. Stengiasi niekada nesakyti ne. Nori, kad iš filmavimo aikštelės išeičiau laiminga. Labai norėčiau vėl padirbėti su Woody. Ir su Javieru Bardemu. Po daugelio metų pertraukos buvo taip miela dirbti kartu. Mums buvo po 17 metų, kai drauge nusifilmavome juostoje „Jamon, jamon.“ Man tai buvo tramplinas į didįjį kiną.
