- Aleksejau, projektas „Liepsnojantis ledas“ – jūsų pirmas bandymas vaidinti. Kaip sekasi naujajame amplua?
Sunku, bet labai įdomu. Ir labai džiugu, kai kas nors išeina. Nuliūstu, kai jaučiu, kad kažko nepadariau iki galo ar prastai vaidinau. Man labai patinka filmuotis seriale, nes tai – visiškai nauja patirtis.
Serialo „Liepsnojantis ledas“ filmavimo aikštelėje spėjau suvokti, kad kinas – ne tik sugebėjimas vaidinti, įsijausti į vaidmenį, bet ir mokėjimas laukti. Sporte viskas kitaip. Išeini ant ledo ir turi tik vieną dublį, kad parodytum tai, ką geriausiai sugebi. Čia turi galimybę pakartoti, suvaidinti geriau. Labai padeda profesionalūs aktoriai, su kuriais kartu dirbam. Jie labai geranoriški, visiškai nesijaučiame diletantais, lendančiais į svetimą profesiją. Tai labai malonu.
- Serialas filmuojamas jau beveik metai. Ar jaučiatės nors šiek tiek pramokęs aktorinio meistriškumo?
Turbūt spręsti ne man, bet kai ko, aišku, išmokau. Tarkim, jau automatiškai atsistoju tiesiai į apšviestą vietą ir pastebiu kur yra kamera. Iš pradžių tik žirgliojau po aikštelę. Man šaukdavo: „Kur eini?! Stok! Tu turi stovėti čia, o žiūrėti ten...“ Prisimenu, kai pirmą kartą išėjau į filmavimo aikštelę su aktoriumi Borisu Nevzorovu, kurį pažįstu nuo vaikystės. Žiūrėdamas į jo darbą stengiesi lygiuotis ir kai kas pradeda iš to išeiti.
- Kas naujojoje profesijoje pasirodė ypač sudėtinga?
Kai tik pradėjom filmuoti, man niekaip neišeidavo atskleisti herojaus įvairiapusiškumo. Vaidinau ramų, netriukšmaujantį, koks dažnai būnu gyvenime pats. Man išeidavo gerai, bet prodiuseriai ir režisieriai reikalavo kontrastingų emocijų: džiaugsmo, liūdesio, skausmo.
Visų tų jausmų, kurie mus apima įprastomis gyvenimo aplinkybėmis. Man tai buvo sunkiausia atlikti. Bet paaiškėjo, kad aš ir čia ne visai beviltiškas. Dabar jau galiu suvaidinti pyktį, galiu užvirti, šaukti, nors iš tikrųjų rėkti ant žmonių nemėgstu.
- Ar padeda vaidinant sportinė patirtis?
Aišku. Tos programos, kurias rengiame varžyboms, – kupinos emocijų. Be šito neįmanoma nugalėti. Ir dar – dalyvavau dviejuose „Pirmojo“ kanalo projektuose: „Žvaigždės ant ledo“ ir „Ledynmečio periodas“.
Juose čiuožiau su Ana Bolšova ir Alisa Grebenščikova. Ana ir Alisa atskleidė man savo profesijos paslaptis, aiškino aktorystės meno pagrindus. Tai, ką man pasakojo, žinojau ir anksčiau, bet vis tiek į daug ką ėmiau žiūrėti kitaip. Ne tik kaip sportininkas, kuris atkakliai siekia užsibrėžto tikslo, negalvodamas, kad tą patį galima pasiekti ir kitaip. Jei būčiau anksčiau pramokęs nors šiek tiek vaidybos meno, sportas galėjo būti daug įdomesnis.
- Prašau papasakoti šiek tiek apie savo personažą Nikolajų Rokotovą. Ar jis labai panašus į jus?
Žinoma, jis atspindi dalelę manęs. Manau, kad jis beveik trečdalis manęs. Bet yra ir didelių skirtumų. Pradėkim nuo to, kad Rokotovas šokėjas ant ledo, o aš čiuožiau sportinius šokius. Kiekviena sritis turi savą specifiką, savo stilių, kurį perimti gana sudėtinga. Juk „šokėjų poros“ ir „sportininkai – porininkai“ atlieka skirtingus elementus.
Mes kitaip čiuožiam ir net kitaip stovim. Išmokti šios technikos buvo labai svarbu, nes pagal scenarijų serialo herojai dalyvauja aukščiausios klasės varžybose ir atlieka tikrai sudėtingas programas. Kita vertus, mano herojus painiojasi, blaškosi savo jausmuose, dažnai keičia sprendimus, čiuožti jam ar ne. Aš ne visai toks. Gal tik šiek tiek. Sudėtingus santykius tenka suvaidinti – gyvenime man šitaip nebūna. Epizodai, kai patekęs į sudėtingą situaciją Rokotovas tiesiog sėdi namie ir daug geria, man buvo ypač sunkūs. Bet, man atrodo, su šitom scenom susidorojau.
- Čiuožėjas Nikolajus Rokotovas čiuožia kartu su Ala Belkevič, filmo heroje, kurią vadina aktorė Ana Balšova. Jūsų duetas susidarė dar dalyvaujant projekte „Žvaigždės ant ledo“.
Ana ne šiaip pažįstama, o labai artima draugė. Per dvejus metus daug bendravom, dalyvavom projekte, važinėjom po šalį su parodomąja programa. Man, pradedančiajam aktoriui, labai gerai, kad kaip tik ji tapo mano partnere filme. Tiesa, visas programas, kurias rodome filme, ji norėjo atlikti pati. Vis dėlto kai kuriems techniškai ypač sudėtingiems elementams teko kviestis dublerę.
- Serialas filmuojamas tiek aikštelėje, tiek ant ledo. Kur jums kaip aktoriui patogiau?
Vis dėlto ramiau ant ledo. Iš 36–erių savo gyvenimo metų 30 praleidau su pačiūžom. Ant ledo man lengviau pademonstruoti jausmus, atsiskleisti iki galo. Aikštelėje tenka kalbėti, ir tai man sunkiau.
- Dalyvavimas „Liepsnojančio ledo“ seriale netikėtas posūkis ne tik jūsų karjeroje, bet ir gyvenime, o gal tai dėsninga raida? Ar matote save ateityje kaip aktorių?
Aišku, tai netikėtas likimo posūkis. Ir, reikia pastebėti, malonus. Malonu, kai į tokį didelį kino projektą pakviečia žmogų lyg ir iš šalies. Tai reiškia, kad tave pastebėjo, įvertino ir tiki, jog susidorosi su nauju darbu. Jei kalbėsime apie ateitį, aišku, norėčiau išmėginti dar ką nors. Bet kokiu atveju, pavyks toliau kas ar ne, patirtis, įgyta per „Liepsnojančio ledo“ filmavimą, ne tik padės, bet ir jau padeda gyvenime.
