„Šunį nusipirkau iškart po Jono laidotuvių, kad namai nespengtų nuo tuštumos ir turėčiau kuo rūpintis“, – pokalbį pradėjo Asta Ramanauskaitė, prieš kelias savaites nušauto teisėjo Jono Furmanavičiaus gyvenimo draugė. Su 18 metų vyresniu teisėju moteris draugavo aštuonerius metus.
Stomatologe dirbanti moteris sako, kad dabar gelbsti darbas. Jame ji užsimiršta.
„Darbe gelbėjausi ir kai prieš kelerius metus nuo sunkios ligos mirė mano mama. Likau viena“, – liūdnai sako moteris. Astos tėvas žuvo, kai jai buvo vos keleri.
„Nesąmonė, aš visiškai rami, – sako Asta, išgirdusi žodį „pedofilija“. – Pažįstu jį. Mudu galvojome apie šeimą. Man jis buvo antras žmogus po mamos.“
Jiedu susipažino, kai Astai buvo 21-eri, tuomet ji studijavo mediciną.
Asta sako, kad Jonas jai buvo ypatingas. Nepaprastai apsiskaitęs, mėgo meną, literatūrą, kartu skaitydavo poeziją.
„Jam patikdavo žiūrėti, kaip aš šoku, mane fotografuodavo. Jis dovanodavo man ankstyvų žibuoklių. Su juo jaučiausi kaip karalienė, – sako Asta. – Beje, jis vienintelis man padėjo pamiršti kompleksą dėl dar vaikystėje nuplikytos rankos.“
Ar Jonas jai pasakojo apie savo darbą, ypatingas bylas, santykius su nusikalstamu pasauliu?
„Beveik niekada, – atsako Asta. – Ir apie tai, kad Kedys šmeižia jį neva tvirkinus jo dukrą, užsiminė lyg tarp kitko, lyg į tai neverta būtų kreipti jokio dėmesio.“
„Gyvenime nebūna atsitiktinumų, – įsitikinusi Asta. – Žmogžudystės išvakarėse mudu buvome kiekvienas savo kaime – jis pas motiną, aš pas močiutę. Prisimenu tuomet nesuvokiamą norą vykti pas jį ir pasimatyti. Naktį sapnavau bloga žadantį sapną.“
Interviu su A.Ramanauskaite – šiandien, pirmadienį, 19.40 val. per LNK.
