Kaip sureagavote, kai gavote pasiūlymą laidoje atstovauti Vilnijos kraštui?
Labai džiaugiuosi, kad mane pakvietė atstovauti būtent tam kraštui, kuris vienija visas tautas. Ko gero, ir pati esu vienas iš nedaugelio žmonių, mėgstančių dainuoti įvairiomis kalbomis. Apskritai, aš sugebu su žmonėmis susikalbėti net ir nemokėdama jų kalbos. Manau, kad projektas „Lietuvos supermiestas“ – tai Lietuvos ir visų tautų vienybės simbolis. Gal tai ir skamba banalokai, bet taip norisi gerumo, tolerancijos...
Kokias tautas vienija jūsų komanda?
Galvodama apie pirmąjį pasirodymą, iškart paskambinau savo Kaštoniniam chorui, prie jų aš jau prisirišusi beveik kaip prie savo vaikų (šypsosi). Šis choras vienija įvairių kultūrų žmones – lietuvius, lenkus, rusus, baltarusius, žydus... Ir visi mes puikiausiai sutariame. Įsivaizduokite: šiam pasirodymui tautinius lenkų drabužius vilkosi ir lietuvis, ir žydas, ir baltarusis – ir nė vienam tai nesukėlė nei menkiausios problemos. Šis choras – geriausias įrodymas, kad visos tautos gali draugauti ir veikti kartu.
Komandos prisistatymui atlikote dainą „Hej sokoły“. Kodėl pasirinkote būtent ją?
Mūsų pirmas pasirodymas buvo lenkiškas su ukrainietišku akcentu – tai nėra tipinė lenkų daina, tačiau ją nuo pat kūdikystės tikrai žino kiekvienas vaikas, gimęs lenkų šeimoje. Tai mėgstama daina, dainuojama ir įvairiuose renginiuose, ir namuose, ir šventėse. Kadangi pati esu lenkė, norėjau pradėti nuo savo tautos. Daina yra artima ir man – mano muzikinė karjera prasidėjo nuo šokio ir dainos ansamblio, kuriame pasirodydavau vilkėdama tautinius drabužius. Su juo koncertavau iki pat mokyklos baigimo, tačiau nuo tada iki dabar, deja, su tautiniais lenkiškais papročiais mane mažai kas siejo...
Todėl dalyvavimas laidoje „Lietuvos supermiestas“ man ir pačiai buvo ypatinga proga vėl prisiliesti, grįžti prie pat savo šaknų. Mums su choru talkino nuostabus tautinių šokių kolektyvas „Perła“ iš Nemenčinės. Šiaip Nemenčinė yra ir man labai artimas miestelis – esu nemažai ten koncertavusi, mūsų choras daug bendradarbiauja su Nemenčinės neįgaliųjų centru. Su choru konkurse laimėtą pinigų sumą paaukojome būtent tam centrui. Kadangi su Vilnijos komanda atstovauju įvairioms tautoms ir kultūroms, norėtųsi ir įvairesnių pasirodymų – ir lėtesnių, ir lyriškesnių, galbūt net ir liūdnesnių, ilgesingų... Kadangi ir pati negaliu pakęsti monotonijos, su savo komanda taip pat stengsimės visus nuolat kažkuo nustebinti!
Ar pradėjusi gyventi kartu su Deivydu pajutote kokius nors kultūrinius, tradicijų skirtumus?
Kadangi pati gimiau ir užaugau Lietuvoje, mano šeimos tradicijos nuo lietuviškų nedaug ir tesiskyrė. Būna, kartais, kad pašnekame su Deivydu, ir kažkuo vienas kitą vis nustebiname: „Eik tu, o pas mus visai kitaip būna!“ – bet tai būna tokios nereikšmingos kasdienės smulkmenos, kad dabar net negalėčiau prisiminti. Galbūt lenkai, kaip tauta, yra kiek pamaldesnė... Dar vis pasijuokiame su choristais, kad kai sutariame repeticijų laiką, visi lenkai jau laukia iki jos likus bent dešimčiai minučių. O visi kiti jau kaip išeina (juokiasi)... Bet pastebiu, kad po vestuvių ir pati pradedu kažkaip dažniau vėluoti, gal čia lietuvis vyras po truputį išstumia iš manęs šį gerą lenkišką bruožą (juokiasi)?
O kai auginsite savo vaikus, ar stengsitės šeimoje išlaikyti ir lenkiškas tradicijas?
Be abejo, man bus labai svarbu vaikams skiepyti abi kultūras – ir lietuvišką, ir lenkišką. Man nuostabus pavyzdys gyvenime yra mano pusseserė – ji ištekėjo už žemaičio maždaug prieš septynerius metus, šiandien jie augina dvi mergytes. Mano pusseserė su mergaitėmis – o viena iš jų yra ir mano krikšto dukra – kalba ypač gražia, taisyklinga lenkų kalba, o jos vyras su dukromis šnekasi lietuviškai. Dieve, kaip gražiai jie visi bendrauja! Keliauja tai pas vieną močiutę, tai pas kitą, ten pas kiekvieną yra vis savos tradicijos...
Man jų šeima yra gyvas pavyzdys, kaip skirtingų tautybių tėvams nekyla visiškai jokių problemų – nei pasirenkant darželį, nei mokyklą, niekada nekyla jokių kivirčų dėl kažkokių principinių nusistatymų. Viskas vyksta taip gražiai, paprastai, niekas net negalvoja, kad čia reikia kažkaip specialiai stengtis, ar peržengti per save... Man net nekyla klausimas, kad Lietuvoje lenkų šeimose augantys vaikai turi puikiai mokėti lietuvių kalbą, kokią mokyklą jų tėvai bepasirinktų. Pati baigiau lenkų mokyklą, tačiau nemanau, kad tai sutrukdė man gerai išmokti lietuvių kalbą, susidraugauti su lietuviais ir štai, netgi ištekėti už lietuvio (juokiasi)!
Ką norėtumėte perduoti laidos „Lietuvos supermiestas“ žiūrovams prieš pirmąjį Vilnijos krašto pasirodymą?
Mes esame ta komanda, už kurią balsuodami žmonės balsuoja ne už geografiškai apibrėžtą šalies plotą, o būtent už Lietuvoje gyvenančius talentingus žmones, kurie šalies gyvenimą turtina savo kultūros pasididžiavimais. Visi gyvename Lietuvoje, ir norime parodyti tai, ką mokame gražiausio, geriausio. Kviečiu, kad mūsų komandą savo skambučiais balsavimo metu palaikytų ir tie, kuriems brangios mūsų atstovaujamos kultūros, ir tie, kurie pritars, jog paruošėme išties stiprų, kokybišką pasirodymą.
Balsuoti už Katažinos Zvonkuvienės vadovaujamą Vilnijos komandą galėsite jau šį sekmadienį 19.30 LNK laidos „Lietuvos supermiestas“ metu.
