Žinomas žurnalistas atskleidžia, kad prie taksi automobilio vairo teks sėsti ne tik jam, bet ir kitiems LRT laidų vedėjams: Editai Mildažytei, Andriui Tapinui ir kitiems. „Tai bus tikrų tikriausias taksi iškvietimas, už kurį nereikės mokėti, bet reikės pasikalbėti“, – tikina E.Jakilaitis.
Naujajame sezone LRT žiūrovai matys laidą „Tautos balsas“. Kokia tai laida?
„Tautos balsas“ – laida apie paprastus žmones, kurie kalba apie nepaprastus įvykius gana originalioje vietoje – taksi automobilyje. Jame yra laiko pokalbiui, žmogus niekur nedings, jis turi nuvažiuoti nuo taško A į tašką B, ir tuomet su juo galima pasišnekučiuoti.
Laidos idėja nėra vien tik išgirsti paprastų žmonių nuomonę. Tai yra būdas aplankyti įvairius miestus, parodyti, kaip atrodo keliai, gatvės ir visa kita. Laidos kūrėjai lankysis visuose miestuose ir miesteliuose, kuriuose yra bent vienas taksi automobilis, nekalbame apie kaimus.
Įdomu tai, kad laidą vesiu ne aš vienas. Atsižvelgiant į temas, laidą ves ir kiti LRT laidų vedėjai ir visuomenės veikėjai. Kodėl gi Andriui Mamontovui nepavairavus taksi ir nepakalbėjus apie „Euroviziją“ ar dar apie kažką, kai tai bus aktualija? Kodėl Editai Mildažytei nepavairavus ir nepakalbėjus apie socialinius reikalus? Andriui Tapinui – apie ekonomiką, Ritai Miliūtei – apie politiką?
Manau, kad tai gali būti labai įdomu ne tik netikėtų nuomonių, bet ir netikėtų taksistų prasme.
Kodėl svarbu išgirsti tautos balsą?
Manau, kad šitame Vilniaus „gete“, kuriame gyvename (turiu omeny – valdžia, vyriausybė, prezidentūra, verslo elitas ir žiniasklaida), nebūtinai yra formuluojama tai, kas žmonėms svarbiausia, nedažnai girdima tai, ką tauta mano apie paprastus įvykius. Tai įdomu. Be to, tai yra LRT misija – atspindėti įvairiausias nuomones, kiek įmanoma daugiau požiūrių, skirtingų nuomonių, netikėtų, kartais – gal šokiruojančių.
Ar mintis kurti tokią laidą ir kilo atsižvelgiant į LRT misiją?
Ne, ši mintis kilo pažiūrėjus panašiai, bet kitaip kurtą Airijos visuomeninio transliuotojo laidą. Ten laida filmuojama su atrinktais tikrais taksistais, turinčiais puikių bendravimo įgūdžių. Mes sugalvojome laidą kurti su LRT žurnalistais ir laidų vedėjais, tačiau tame pačiame taksi automobilyje, nes tai – laisvos 15–20 minučių, kai žmonės gali tiesiog pasikalbėti. Ir kodėl gi to neparodžius eteryje?
Su kokiais iššūkiais susiduria kūrybinė komanda, kai laidą reikia vesti automobilyje?
Jokių ypatingų iššūkių nėra. Automobilyje instaliavome penkias nedideles, ne itin pastebimas kameras, vadinamąsias „GoPro“. Taip pat instaliuota garso technika, ir visa tai įsijungia vairuotojui paspaudus vieną mygtuką.
Kaip randate pašnekovus? Gal norintys gali kreiptis?
Ne, kreiptis negali niekas, bet visi gali užsisakyti taksi bet kuriame mieste ir taip pakliūti į laidą „Tautos balsas“. Jeigu keleivis atsisakys važiuoti, nes nenorės papulti į eterį, už kampo lauks tikras taksi automobilis, keleivis galės persėsti.
Vadinasi, žmonės parenkate visiškai atsitiktinai?
Visiškai. Bet kuris, užsisakęs vieną iš taksi firmų, gali papulti į laidą. Bendradarbiausime su taksi įmonėmis, ir tai bus tikrų tikriausias taksi iškvietimas, už kurį nereikės mokėti, bet reikės pasikalbėti. Neturiu taksi vairuotojo licencijos ir neketinu jos įsigyti, todėl žmones vešiu nemokamai.
Kuo ši laida skirsis nuo tų, kurias vedėte anksčiau?
Ji skirsis absoliučiai viskuo. Pirmiausia, tai nėra studija, nors kamerų joje – daugiau negu studijoje (penkios). Žmonės visada atsitiktiniai, aš nekviečiu žmonių į studiją, jie kviečia mane juos nuvežti iš taško A į tašką B.
Turbūt jau esate nufilmavę kažkiek laidų?
Ne, nufilmavome tik bandomąją laidą, kuri nebus rodoma, ir iš tikrųjų viską darome nuoširdžiai, nes norime filmuoti svarbiausias tos savaitės aktualijas, kad niekas „nepašvinktų“.
Ar naujajame LRT sezone matysime laidą „Dėmesio centre“?
Taip, „Dėmesio centre“ bus nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, kaip įprasta. Laida bus šiek tiek glaustesnė, bet manau, kad ir intensyvesnė, dinamiškesnė, aiškesnė. Ji tampa „Panoramos“ rubrika, kuri truks keliolika minučių.
Kodėl kilo mintis prijungti laidą prie „Panoramos“?
Manau, kad „Dėmesio centre“ tiesiog „prašosi“ tokio sprendimo, nes daugeliu atveju temos sutampa su pagrindine „Panoramos“ tema, tad būti dar arčiau „Panoramos“, manau, yra puiki idėja.
Vesdamas aktualijų laidas, nuolat iš arti stebite politinius įvykius. Kaip manote, ar mūsų politikų ir politikos lygis kyla, ar smunka?
Nesigilinu į tokį dalyką, kaip politikos lygis. Man labiau rūpi viešosios diskusijos lygis, tai yra mano tiesioginis galvos skausmas. Tam ir organizuoju debatus, ieškau naujų formų, kad politikai, politinės konkurencijos sąlygomis, būtų priversti aiškiai formuluoti savo idėjas, įsipareigojimus, vengti aptakių frazių ir t.t. Man tai rūpi ir manau, kad ilgai kritęs, turbūt nuo pat 1992 m. nuosekliai važiavęs žemyn, viešosios diskusijos lygis dabar bent jau nedegraduoja, o kai kuriais atvejais – net ir kyla.
Prisimenant įvairiausius viešus debatus, man įsimintiniausi buvo debatai į šį Parlamentą, kuriuos dariau Valdovų rūmuose, kai diskutavo 5, o vėliau – 6 svarbiausios politinės jėgos. Manau, kad po daugelio metų juose pirmą kartą buvo labai geras, konkretus turinys – su viešais įsipareigojimais, vieša kritika ir argumentų kova. Tai man labai patinka ir rūpi.
Ar sutinkate, kad prieš 15–20 metų vieši asmenys ir institucijos daug jautriau reaguodavo į žiniasklaidos kritiką, kompromituojančią informaciją? Ar žiniasklaidos, kaip demokratijos „sarginio šuns“, įtaka silpsta?
Nežinau, ar tai rodo žiniasklaidos vaidmens silpnumą, bet yra daug tiesos tame, ko jūs paklausėte.
Bent prisimenant tai, kas vyko prieš kokius 15 metų, net ministrai atsistatydindavo po vieno jiems nepalankaus reportažo. Jei būdavo akivaizdu, kad politikai užsiima neskaidria veikla, jie nedelsiant prarasdavo pareigas, ir tai vykdavo nuolat.
Dabar tai įvyksta ne visada. Dažniausiai neįvyksta. Yra susiformavusi tokia tradicija, kuri iš tiesų kelia nerimą, – vyraujantis nusikalstamo susivienijimo jausmas. Apie dalį politinių organizacijų Lietuvoje būtų galima pasakyti taip, kaip kalba baudžiamasis kodeksas – yra tokia formuluotė: veikdami grupėje asmenų iš anksto susitarę. Vienas gina kitą, dengia kiek įmanoma, tai labai aišku, ypač pastaruoju metu, kilus abejonėms dėl viceministrų reputacijos. Žinoma, viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis. Bet iš tiesų, tokių nusikalstamos gaujos taisyklių politikoje – vis daugiau.
Senosiose Vakarų demokratijose dalis įtakingos žiniasklaidos laikosi tam tikrų ideologinių nuostatų. Vieni yra palankesni kairiesiems, kiti – dešiniesiems. Kodėl Lietuvoje ši takoskyra beveik neegzistuoja? Ar tai gerai, ar blogai?
Manau, kad ji yra nedeklaruojama, bet gana ryški. Absoliuti dauguma žurnalistų, tarp jų ir aš, yra labiau dešiniųjų pažiūrų žmonės. Tai gal ir matosi, tačiau nereiškia, kad kairėje nėra asmenybių ar idėjų, kurios vertos pagarbos, ar juo labiau kad viskas, kas vyksta dešinėje, yra gerai. Manau, kad pačiose partijose labiau trūksta tų pažiūrų, aiškumo, kokios jos yra – ar jos dešiniosios, ar kairiosios, nes „Auroros“ šūvio aidą gali girdėti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovų pasisakymuose ne ką rečiau, negu kairiųjų pasisakymuose.
Kairiųjų politikų, tokių kaip Aloyzas Sakalas ar Vytenis Andriukaitis, pozicijoms aš galiu nepritarti, bet tikrai tokius asmenis gerbiu, nes jie yra idėjiniai, vertybiniai socialdemokratai, nuoširdžiai tikintys tuo, ką kalba.
TS-LKD kaip tik matau labai daug dogmatizmo, manymo apie save, kaip apie neklystančius, kitų negirdėjimo, užsidarymo ir t.t.
Kalbant apie liberalus, jiems lankstumo netrūksta, bet labiausiai jie turėtų užsiimti nugaros raumenų treniravimu, nes didžiausias priekaištas, kurį turėčiau liberalams ir jų lyderiams, – stuburo tvirtumo trūkumas įvairiose pagundų kupinose situacijose.
Blogų dalykų yra daugybė, gerų – taip pat nemažai. O kalbant apie tokias partijas, kaip Darbo partija arba „Tvarka ir teisingumas“, su retomis išimtimis, jos veikia pagal tokį veiklos principą, kurį nusakiau cituodamas baudžiamąjį kodeksą.
