Šiuos klausimus nagrinės Virginijus Savukynas laidoje „Tapatybės labirintai“ šį pirmadienį, sausio 12 d. 19.15 val. per LTV 2 kanalą.
Kas yra lietuvis? Kokios jam būdingos vertybės? Paklauskite to savo draugų ir išgirsite skirtingus atsakymus. Tai natūralu. Negali būti vienos tapatybės sampratos. Visada skleidžiasi kelios tautos savasties teorijos ir vizijos. Kaip suvokiama lietuvių tapatybė? Kokios yra sampratos? Kaip mes save įsivaizduojame?
Vieni teigia, kad lietuviai stiprybės turėtų semtis iš baltų kultūros. „Romuvos“ įkūrėjas Jonas Trinkūnas pasakoja: „Aš jaučiu ryšį su protėviais. Man tas ryšys svarbus. Kai kalbu savo kalba, žinau, kad ji buvo panaši prieš kelis šimtus metų. Tuo įžvelgiu tapatybę. To negalėčiau pajaust, jei staiga pradėčiau kalbėti tik rusiškai, angliškai“.
Kiti bando ieškoti baltų kultūros ir krikščionybės sintezės. „Senovės lietuviai nežinojo Kristaus, bet laukė šviesos, tamsos bijojo, ir manė, kad per Kalėdas viskas atsigaus. Kai susipažino su Kristumi, tai manė kad jis yra šviesa. Mes esame esminiai katalikai, iš vidaus. Jei kam tai kliūva, tai yra jo asmeninė bėda“, - teigia buvęs disidentas, Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas.
Kitokią lietuviškos tapatybės viziją laidoje išdėstys Romualdas Ozolas: „Juokaudamas esu sakęs, jog ateityje lietuvis bus tamsiaodis, musulmonas ir lituanizuota anglų kalbos versija kalbantis žmogus“. O jau rimtai kalbėdamas priduria: „Kaip atrodys Lietuva? Bus nedidelė, teritoriją išsaugoti reikės, kalbą taip pat, nors ir gerokai apipešiotą anglų ir rusiškų keiksmažodžių“.
Kitoje lietuviškumo sampratoje esminiu atramos tašku tampa ne baltiškas palikimas, ne kalba, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos kultūra, gyvavusi XVI – XVIII amžiuje.
„Esam barbarai, nors yra kas piktinasi tuo įvaizdžiu. Tai tas slaptas, kieto lietuvio įvaizdis irgi egzistuoja paslėptas. Norime būti europietiški, bet ir truputį atsiriboję. Ir tai yra gana liūdna, nes bendraeuropietiškos tapatybės kūrimas, neatmetant savos, galėtų sugrąžinti LDK tapatybės dalį. Kai nebuvo vien kalba svarbiausia, bet tapatybė rėmėsi į kultūrą, kuri buvo kuriama LDK, su savo tradicijomis, tolerancija, pilietiškumo apraiškomis“, pasakoja žurnalo „Naujasis židinys – Aidai“ vyr. redaktorius Saulius Drazdauskas.
Lietuva jau skaičiuoja savo antrąjį tūkstantmetį. Per tą laiką ne kartą keitėsi lietuviškumo samprata. Ir šiandien mes turime ne vieną lietuviškumo supratimą. Kuris iš jų nugalės naujajame tūkstantmetyje? Sunku pasakyti. Pagaliau ar reikia, kad viena samprata įsivyrautų? Gal kaip tik priešingai – skirtingos lietuviškumo sampratos palaiko įtampas ir mūsų gyvybę. Gal tada, kai galutinai nuspręsime, kad lietuviai yra tokie, o ne kitokie, mes kaip tauta ir nustosime būti. Tad skirtingų lietuviškumo projektų buvimas rodo ne mūsų neapsisprendimą, bet mūsų stiprybę ir gyvybiškumą.
