Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Grudytė-Guobienė: švytėti pradėjau... (papildyta balandžio 15 d.)

Agnė Grudytė-Guobienė
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Agnė Grudytė-Guobienė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Šitas laikas man – likimo dovana. Vienas iš geriausių mano gyvenimo etapų. O kol gerai, tol džiaugiuosi“, – šypsosi naująja Lietuvos pramogų pasaulio žvaigžde vadinama aktorė Agnė Grudytė-Guobienė (24). Seriale „Naisių vasara“ pradėjusi vaidinti moteris dabar lyg gardžiausias kąsnelis tiesiog graibstoma naujų projektų: „Auksiniai svogūnai“, „Vaikų balsas“, „Šeimų dainos“... Panašu, kad televizijos ekranuose ji užsilaikys ilgam.

Koks jausmas būti naująja žvaigžde Lietuvos pramogų pasaulio padangėje?

Geras (juokiasi). Tik nežinau, kiek tai truks. Aš turbūt dar pati net nelabai suprantu, kas vyksta. Patekau į visiškai naują aplinką, staiga atsirado daugybė naujų pažįstamų, nauji darbdaviai... ir dar tas žurnalistų dėmesys... Straipsniai, nuotraukos žurnalų viršeliuose... Žiūriu – mano nuotrauka... „Keista...“ – vis dar pagalvoju. Stengiuosi per daug nesigilinti į tai, kas apie mane rašoma. Nes vis tiek ne visada parašo teisybę. Yra straipsnių „iš oro“: nei manęs kas klausė, nei ką. O parašė taip, lyg aš net interviu būčiau davusi... Mane visi guodžia: „Susitaikyk. Taip jau bus.“ Mokausi susitaikyti.
Kartais labai išsigąstu to, kas vyksta. Didžiulis dėmesys. Didžiulė atsakomybė sau, žiūrovams, žmonėms, su kuriais tenka dirbti. Norisi iš šito laikotarpio ne tik sau patirties pasisemti, bet ir žmonėms ką nors gero duoti.

Buvai pasiruošusi tokiam dėmesiui?

Buvau pasiruošusi serialo „Naisių vasara“ dėmesiui. Galvojau, kad jį žiūrėsiantys galbūt atpažins mane gatvėje. Galbūt... Bet kad bus toks dėmesys, nesitikėjau ir neprognozavau. Aš apskritai gyvenime nieko neplanuoju. Iki šiol likimas pats viską gražiai sudėliodavo.

Lyg pasakoje: vieną dieną Pelenė virto princese...

Aš, kaip matote, – ne visai princesė. Puošnios suknelės ir šukuosenos – tik televizijos ekrane. Vidumi visai nepasikeičiau. Nors ne – pasikeičiau: švytėti pradėjau...

Oho, pirmą kartą girdžiu tokį atsakymą!

Būna, susitinku su seniai matytais žmonėmis ir ne iš vieno girdžiu: „Tu tiesiog švyti! Žydi!“

Paprastai moteris pražysta dėl naujos meilės...

Tegu „kalta“ būna nauja meilė darbui (juokiasi).

Kodėl taip pesimistiškai kalbi, kad nežinai, kiek ilgai tai truks?

Taip jau būna su ta televizija: vieną dieną tu visiems reikalingas, bet ateis tokia, kai niekam nebebūsi įdomus. Atsiras naujų žvaigždžių, naujų veidų...

Kad žvaigždės ryškumas neprigestų, į ugnį vis įpilama alyvos: dėmesys paskatinamas įvairiausiais skandaliukais, išpažintimis, apsinuoginimais, fotosesijomis... Žadi žaisti pagal šias pramogų pasaulio taisykles?

Labai norėčiau išvengti tokio dirbtinio piaro. Kol manimi domėsis natūraliai, džiaugsiuosi tuo. O dėl tų nuogų fotosesijų... Nesakau, kad aš niekada neapsinuoginsiu. Nes jeigu sakysiu „niekada“, būtinai įvyks priešingai. Gal po mėnesio... gal po dviejų... Nors vienas žurnalas vyrams jau pasiūlė nusifotografuoti apsinuoginus. Bet man dar anksti, nesijaučiu pasiruošusi priimti tokių drąsių sprendimų.

Kartais labai išsigąstu to, kas vyksta. Didžiulis dėmesys. Didžiulė atsakomybė sau, žiūrovams, žmonėms, su kuriais tenka dirbti. Norisi iš šito laikotarpio ne tik sau patirties pasisemti, bet ir žmonėms ką nors gero duoti.

Gal pesimistiškai nuskambės, bet faktai rodo, kad prasidėjus tokiems aktyviems, naujiems etapams atsiranda ir atotrūkis nuo ankstesnio gyvenimo. Pavyzdžiui, užsienio žurnalistai jau pastebėjo, kaip „Oskarai“ skiria šeimas: gavę prestižinį apdovanojimą aktoriai ar režisieriai neberanda bendros kalbos su savo sutuoktiniais...

Man labiau atrodo, kad ne „Oskarą“ gavęs žmogus keičiasi, o aplinkinių nuomonė apie jį. Žinau, kad artimiausi žmonės mane palaikys, nors ir kas būtų. O pažįstami jau ir dabar, girdėjau, kalba, kad užriečiau nosį. Pavyzdžiui, susitikau prekybos centre labai seną pažįstamą, su kuriuo niekada nebuvome nei artimi draugai, nei bičiuliai. Pasisveikinau ir nuėjau. Po kurio laiko mane jau pasiekia kalbos, kad vaikštau nosį užrietusi ir su pažįstamais net nesustoju pasikalbėti. Bet mes juk niekada ir anksčiau nesikalbėdavome! Kodėl privalau dabar susitikus apsikabinti ar pasakotis? Toks jausmas, kad dabar privalau su visais draugauti.

Nebijai, kad atstumas, aplink besikaupiantis dėmesys, žvaigždės gyvenimas pakenks tavo šeimai?

Jeigu pakenks, vadinasi, taip turėjo būti. Manau, kad artimas žmogus visada turi palaikyti tave, suprasti bet kurioje situacijoje. Be to, studijuoju aktorinį ir tokio mano gyvenimo būdo vyras turėjo tikėtis.

Kaip dažna žvaigždė iškart pasirinkai taktiką apie vyrą ir šeimyninius reikalus daug nekalbėti. Kodėl?

Galbūt ne laikas apie tai kalbėti. Kita vertus, neturiu papasakoti nieko daugiau nei bet kuri kita moteris. O gal tiesiog bijau būti per daug atvira. Bijau, kad tai gali atsisukti prieš mane pačią. Kai viską apie save papasakoji visai Lietuvai vieną kartą, paskui nuolat turi duoti ataskaitas, kodėl gyveni vienaip ar kitaip. O jeigu kokia nors asmeninė istorija nelabai gerai klostosi ar baigiasi, šnekėti apie tai nėra malonu... Gal, kol visko neišpasakosiu, tol būsiu įdomi?..

Ką vadini savo šeima?

Pačius artimiausius žmones. Ne tik tuos, su kuriais sieja kraujo ryšys, bet ir drauges, su kuriomis bendraujame kone nuo gimimo. Jeigu ne jie, gyventi būtų kur kas sunkiau.

Nepyk, bet žodis „vyras“ tavo kalboje nefigūruoja...

(Juokiasi.)

Ar aš teisingai spėju, kad ne viskas tavo šeimoje gerai?

Teisingai... Bet labai jau čia giliai kapstai (žaismingai pagrūmoja piršteliu)...

Vis dėlto nieko gero tekėti jaunai...

Ne, mano gyvenime viskas nutiko pačiu laiku. Nes tokia, kokia aš dabar, esu tik dėl savo praeities. Ievutė apskritai yra mano gyvenimo variklis. Dabar esu daug ryžtingesnė, pasitikinti savimi. Žinau, kad privalau padaryti vienus ar kitus dalykus. Negaliu būti neatsakinga, nes nebesu viena.

Šių laikų požiūriu dukters susilaukei labai jauna. Studijos tik pradėtos, karjeros ir darbo – jokio... Nebuvo minčių, kad vaikas trukdys siekti daugiau?

Prisipažinsiu, kad šiek tiek buvau išsigandusi. Vaikas – didžiulė atsakomybė. Bet mane labai palaikė artimieji, ragino net neabejoti. Ne veltui sako: vaikai ateina tada, kai jiems reikia, ir tinkamo meto jiems niekada nebus. Tai mokslai, tai finansinė padėtis nepatogi, tai darbas, tai karjera... Niuansų gali būti begalė. O dabar galiu pasakyti, kad Ievutė gimė pačiu laiku.

Kodėl pasirinkai aktorės profesiją?

Nuo vaikystės dainavau, organizavau ir vedžiau visus mokyklos renginius, dalyvavau mokyklos taryboje. Kai mano mokyklą staiga pavertė į dešimtmetę ir paskutinius dvejus metus teko mokytis kitoje, protestavau ir pykau. Uždengiau pianino dangtį ir daugiau nei metus prie jo net neprisiliečiau. Bet per šimtadienį reikėjo statyti spektaklį ir scena mane vėl įtraukė. Pasijutau savo vietoje. Kai stojau į Šiaulių universitetą, vienintelė specialybė, kurią įrašiau, – estrados menas.

Kaip atsiradai seriale „Naisių vasara“?

Net nežinojau, kad Šiauliuose vyksta tokia atranka. Kaip vėliau man sakė, niekaip nesisekė rasti aktorės pagrindiniam Elenos vaidmeniui. Aš tuo metu nestudijavau, auginau dukrytę. Kažkas iš pažįstamų aktorių prodiuseriui rekomendavo pasižiūrėti mane. Kai sulaukiau Rolando Skaisgirio skambučio ir prašymo per dešimt minučių atvykti į atranką, su šeima ruošiausi važiuoti į Kauną. Jau ėjome pro duris, jeigu skambučio būčiau sulaukusi bent keliomis minutėmis vėliau, turbūt nebūčiau apsisukusi ir skubėjusi į peržiūrą.

Tai, kad serialas apie kaimą, nebaugino?

Visiškai ne. Man tai – naujas darbas, nauja patirtis, galimybė susipažinti su įdomiais žmonėmis, su filmavimo virtuve. O kaimo aš niekada nesibaidžiau. Daug metų visas vasaras ir žiemos atostogas leidau pas močiutę. Kai ji sunkiai susirgo ir sodybą teko parduoti, mažiausiai penkerius metus nebuvau buvusi kaime. Jaučiau, kaip jo pasiilgau. Nė vienas iš mūsų, kuris vaidina seriale, nebijo žodžio „kaimas“. Internete kokių tik komentarų neradau: „Kaimiečiai...“ O kas iš mūsų nėra kaimiečiai?

Tavo personažas Elena – absoliuti gerietė. Paprastai aktoriai tokių vaidmenų nemėgsta: dėl to, kad paskui visam gyvenimui jie prilimpa, ir todėl, kad sukurti spalvingą gerietį be galo sunku.

Tą akimirką, kai sužinojau, kad esu priimta, apie tai negalvojau. O paskui nebuvo kur trauktis. Kiekvieną vaidmenį privalai pamilti: geras jis ar blogas, sutinki su savo personažo logika ar ne. Turi su juo susigyventi.

Su savo Elena greitai susigyvenai?

Iš pradžių viską priimdavau be galo asmeniškai. Ant Aurimo Žvinio, kuris vaidina Pijų, nuoširdžiai pykdavau: „Kodėl tu šitaip elgiesi?! Taip nevyriška, negražu!“ Juk seriale jis vieną dieną su manimi – Elena, o kitą dieną jo buvusi mergina Auksė patenka į avariją ir Pijus jau jaučia pareigą globoti ją. Kas taip daro gyvenime?! Aš Elenos vietoje niekada tokiam žmogui nebūčiau atleidusi. Aš kur kas kietesnė. Tam tikra prasme iš Elenos mokausi būti švelni, kantri, stengiuosi suprasti kiekvieną, pateisinti bet kurioje situacijoje. Stengiuosi kuo mažiau meluoti sau ir kitiems, būti kuo nuoširdesnė. Tikiu, kad žmogaus mintys – didžiulė galia ir priklausomai nuo to, kokios jos, pritraukia sėkmę arba nelaimes. Kai tu kitiems duodi, atgal tau grįžta su kaupu. Gal ne tą pačią dieną, gal ne iš karto. Visą šitą laikotarpį aš priimu kaip man grįžusią dovaną. Tikiuosi, ji – ne avansu (juokiasi)!

Ką sunkiausia buvo vaidinti „Naisių vasaroje“?

Bučinių scenos buvo nelengvos. Visa komanda nuo pat ryto pradėdavo: „Tai jau šiandien bučiuositės... Kada gi jau čia ta bučinio scena?..“ Toks jausmas, kad, be mūsų su Aurimu, niekada gyvenime niekas prieš kameras nėra pasibučiavęs!

O tokį žmogų kaip Pijus – neapsisprendusį kaimo bernioką – galėtum pamilti?

Kodėl gi ne? Tik pastebiu, kad su metais „įsijungia“ daugiau proto nei emocijų, nebeskubi, svarstai... Buvo laikas, kai apskritai netikėjau, kad meilė yra. Man vis nepasisekdavo... Gal per daug atvira būdavau ir tai gąsdindavo vaikinus.

Priremdavai prie sienos ir išpažindavai vargšeliui savo jausmus?

Aš tą tikrai galiu padaryti (juokiasi). Ypač jeigu ir iš kito žmogaus jaučiu simpatiją.

Pasisekimą tarp vaikinų tikrai turėjai turėti.

Turėjau. Man dėmesio niekada netrūko ir dabar netrūksta.

Buvai klasės ar net mokyklos gražuolė?

Niekada! Prisimenu, kaip klasiokės jau mokykloje avėdavo aukštakulnius, rengdavosi madingai. Buvo tikrai ryškios. O aš buvau mokyklos aktyvistė, bet į gražuolių būrį netaikiau. Tiesa, buvo toks laikotarpis, kai blakstienas dažiau ne juoda, o žydra spalva. Dabar taip nė už ką nepadaryčiau!

Sakai, netikėjai meile. Kas vieną dieną pasikeitė, kad net ištekėjai, susilaukei dukters?

Gal aš pasikeičiau, kitaip pradėjau žiūrėti į žmones, į santykius. Kai sužinojau, kad laukiuosi, jau pusmetis buvome susižadėję. Tada atrodė, kad piršlybos – kažkas ypatingo, būtino. Dabar manau, kad pati vyrui pasipirščiau. Nelaukčiau, kol man atneš žiedą (juokiasi). „Einam tuoktis ir nešk mane per septynis ar devynis tiltus...“ – sakyčiau.

Jau pripratai prie apibūdinimo „seksualioji“?

Jau supratau, jog nėra reikalo spyriotis: vis tiek prilipdys tą žodį. Mane tik šokiruoja, kai jį pamatau straipsnių antraštėse. Iškart atrodo, kad vien tai svarbu, o visa kita apie mane – neverta dėmesio. Apskritai keista, kad vadina seksualiąja: nei aš apsinuoginusi buvau, nei ką nors demonstravau...

Švytėjai... Galbūt toks ir yra tikrasis seksualumas, kuris matomas ne erotinėse fotosesijose, o šviečia iš moters vidaus...

Aš tai vadinu kitaip – moterišku šarmu.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt