Kulinarinė knyga – sena tavo svajonė?
Kartais pagalvodavau apie tokią knygą, bet niekada nesvarsčiau, pas ką nueiti ir kam pasisiūlyti. Žinau, rašyti man pasiūliusi redaktorė apie tai, jog mėgstu gaminti, išgirdo iš kitų žmonių. Sutikdama pasitikėjau savo jėgomis: gana stipriai jaučiuosi virtuvėje, labai tikėjausi, kad neblogai seksis ir žodžius sudėlioti. Rezultatu esu patenkinta, o redaktorė sako, jog lūkesčius viršijau dviem šimtais procentų. Norėjau, kad knygoje būtų kuo daugiau tikroviškumo, todėl kalbos redaktorių prašiau kiek įmanoma daugiau joje palikti mano šnekamosios kalbos, taigi kursyvu parašytų žodžių netrūks.
Viskas ėjosi lyg sviestu patepta?
Gaminti, kai rašai knygą, viską užrašyti yra kur kas sudėtingiau, nei tiesiog ruošti pietus ar vakarienę draugams. Akimirką tikrai pagalvojau: „Kokio velnio to ėmiausi?“ Vieną vasaros mėnesį nieko kito nedariau, kaip tik rašiau knygą. Nepatikėsite, bet šią vasarą maudžiausi vos kartą!
Daug kam gali atrodyti: kulinarinė knyga – ir kas čia tokio? O juk reikėjo viską gerai apgalvoti, pasverti kiekvieną mintį – norėjosi, kad knyga turėtų ryškų veidą, kad būtų naudinga, įdomi, graži.
Prieš rašydama, matyt, pervertei ne vieną receptų knygą...
Pati jas renku, labai mėgstu pavartyti, paskaitinėti. Turiu jų apie dvidešimt ir visos yra daugiau ar mažiau naudojamos. Žmonės dažnai sako, jog mėgsta improvizuoti virtuvėje, ir tai nėra blogai. Apskritai gaminti pagal knygą nepaprasta, ir tai nereiškia, kad ji parašyta prastai – tiesiog viską reikia tiksliai sverti, žiūrėti, daryti taip, kaip nurodyta, o tai – papildomas darbas. Bet dažniausiai pastangos pasiteisina, nes gamindamas pagal kieno nors užrašytą receptą atrandi naujų skonių ir pojūčių.
Mano knygoje nerasite, kaip išsivirti košę ar išsikepti blyną, bet mano receptai labiau pritaikyti mums, lietuviams, nei tie, kuriuos randame užsienio knygose. Man labai patinka Jamie Oliverio knygos, bet juk tokie receptai kaip rupūžės kokiame nors padaže mums visiškai neaktualūs.
Man labai patinka Jamie Oliverio knygos, bet juk tokie receptai kaip rupūžės kokiame nors padaže mums visiškai neaktualūs.
Kas tau apskritai yra maisto gaminimas?
Man patinka valgyti, man tai – vienas didžiausių malonumų, todėl ir gaminti mėgstu. Žinoma, daug maloniau gaminti ne sau, o tam, kas įvertina tavo pastangas. Nesinori būti banaliai, tačiau ne tik man, bet ir daugeliui mane supančių žmonių valgymas drauge yra puiki bendravimo forma. Vieni vaikšto po parduotuves ir bendrauja, kiti lekia pagerti, o mes susirenkame pavalgyti.
Labai daug galvoju apie maisto kokybę. Nors, tiesą sakant, rašant knygą dažnai teko balansuoti ties riba, kurią pati sau esu nubrėžusi. Pavyzdžiui, kurį laiką nevalgiau mėsos, bet vėl prie jos grįžau.
Kodėl jos atsisakei?
Laikiausi dietos (juokiasi)... O rašydama knygą visas dietas trenkiau į šalį. Ir ką jūs galvojate?! Maniau, priaugsiu daugybę svorio, bet – nieko panašaus! Per visą laiką priaugau vos du kilogramus.
Maistas tau, kaip sakei viename interviu, tikrai svarbiau už seksą?
Tai – sakinys iš knygos, paimtas iš konteksto, todėl nėra prasmės jo komentuoti. Paskaitysite knygą ir suprasite, ką turėjau omenyje.
Pasitaiko dienų, kai tavo šaldytuvas būna visiškai tuščias?
Kartais, bet tuščias jis būna nebent porą valandų – kol nueinu į turgų. Nuo vaikystės esu išmokyta nemėtyti maisto, todėl kartais patiekalą pasigaminu iš likučių – paskutinio kiaušinio, paskutinės alyvuogės. Bet apskritai šaldytuve, kaip ir drabužių spintoje, mėgstu ledinę tvarką.
Spalio 7-ąją šventi trisdešimtmetį. Knyga – puiki dovana sau?
Kokių tik nesąmonių nesu prisidovanojusi ir visada turėjau svarų pasiteisinimą: „Juk gimtadienis!“ Ir šiemet pasidariau sau dovaną, tik šį kartą, manau, ne tokią ir kvailą.
Ar žinai, kaip ir su kuo švęsi gimtadienį? O gal tikiesi staigmenų?
Viską žinau. Tiesą sakant, nelabai mėgstu staigmenas ir, ačiū Dievui, žmonės man jų nerengia. Kita vertus, staigmena nelygi staigmenai: jei gaučiau deimantą, tikrai nepulčiau mojuoti rankomis ir spjaudytis: „Tfu, tfu, tfu, tik – ne tai (juokiasi)!“
Lauki ypatingų dovanų?
Praėjo tie laikai, kai itin galvojau apie materialius dalykus, maždaug – „noriu pačiūžų“. Dabar man svarbiausia, kad su draugais gerai atšvęstume. Man reikalinga gera nuotaika, jos ir prašysiu svečių atsinešti.
Gimtadienių nesureikšminu, bet šio labai laukiu. Ir ne todėl, kad jubiliejus... Kiek save prisimenu, visada svajojau apie trisdešimtmetį. Man atrodo, tokia sukaktis – tikra jėgelė, laikas, kai moteris vis dar yra labai graži, bet kartu – jau ir protinga. Tai – tobulas laikas, su tuo ir sveikinu visas trisdešimtmetes! Nebijau ketvirtos dešimties ir nė už ką nenorėčiau būti vėl aštuoniolikos – tai, kas dabar vyksta mano gyvenime, yra kur kas prasmingiau, o patirtys – kur kas įdomesnės.
