Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Agnė Jagelavičiūtė: viskas prasideda tada, kai atrodo, kad viskas baigta

Agnė Jagelavičiūtė
Gedimino Žilinsko nuotrauka / Agnė Jagelavičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vilniaus dailės akademijos studentė. Kaklą apsivijęs pilkas šalikas, paprasti džinsiukai ir dažais išteptas sportinis bluzonas. Ant nosies akiniai – Agnės Jagelavičiūtės (29) gatvėje nė už ką nepažintum. „Ir gerai...“ – nusišypsojusi klesteli ant kėdės. Pavakarės prietemoje išsilieja monologas. Apie atradimus ir praradimus, apie deginantį meilės skonį, apie tai, ką siūlo gyvenimas ir ko nereikėtų praleisti pro akis.

„Viešai atsiversti į meną trisdešimties yra didžiulė prabanga. Girdi sarkazmą mano balse? Klausi kodėl? Taigi klikai, „šušarai“, kurioje gyvename, visiškai neįdomu knaisiotis žmoguje. Jie nusipiešia įvaizdį, o paskui jį eskaluoja. Puikiai suprantu, kodėl tai daro, gal todėl ir neniekinu.
Juk viskas paprasta: jei vaikštai į Nacionalinę filharmoniją, tai tik – dėl gražuolio dirigento. Jei eini į spektaklį, tai tik dėl to, kad nori miegoti su režisieriumi. Argi gali būti kitų priežasčių?!
„Tu tikrai kažkur mokeisi? Tikrai piešei? Domėjaisi menu?“ – manęs klausia. Ką sakyti? Kad taip buvo visada? Kad gal ir į režisierių dėmesį atkreipi, nes artima, kuo jis gyvena?

Sakai, kad toks viešas atsivertimas – tikra prabanga. Bet, Agne, – kodėl? Žmonės juk bręsta, keičiasi jų įpročiai. Nejau ką nors tai turėtų stebinti?

Todėl, kad reikia drąsos pasiklysti vertime, kai tau trisdešimt. Anam pasauliui jau nebepriklausai, o tam, kitam, dabartiniam, vargu ar kada priklausysi... Anas tave niekina, nes nebesupranta, šitas – nes turėjai praeitį, kuri nepriimtina. Negi visa gerkle šauksi: „Paklausykit, mano meno studijos niekada nebuvo nutrūkusios!“
Panašu, ir teks kovoti, juk trisdešimties nebeturiu švaraus balto lapo priešais. Teks kalbėti apie tai, ko išmokau Fledžinskienės menų mokykloje, studijuodama drabužių dizainą. Kad vėliau lankiau piešimo pamokas, paskui mokiausi tapybos. Niekam nebuvo įdomu, ką dariau, niekam labai ir nepasakojau. Užtat apie visa kita liežuviais tauškė nesustodami.
Tik televizijoje suformuotas įvaizdis – dar ne aš! Juk žinai: gatvėje nedėviu ryškių drabužių.

Gal žmonėms sunku įsivaizduoti tave Dailės akademijoje? Ir dar – studijuojančią tapybą?!

Suprantu, menininkai niekina žiniasklaidą. Jie jos nepažįsta, nė nesistengia pažinti. Užtat mato vien blogybes. Šiandien mane irgi dėmėm išmuštų, jei „Klubą“ perskaityčiau. Žinai, ką sapnavau? Kedys buvo mano sapno veikėjas. Pabudau pašiurpusi ir supratau, kad „teliko“ irgi nebejungsiu.
O štai pramogų pasaulis, matyt, neliks svetimas. Net jei visiškai patrauksiu į meną, liksiu jo gynėja. Puikiai žinau, kam reikalingas pramoginis žanras. Pavyzdžiui, gydytojui po dvidešimties valandų pamainos. Užmuškit mane, bet taip maniau ir manysiu. Aštuonias valandas stovėjusiam operacinėj, jam nereikia meno. Ir nesvarbu, kokio. Tai – malonumas intelektualams, o pavargusiems žmonėms reikia paveiksliukų kaitos. Manai, jie budėjimų naktimis Dostojevskį skaito? Intelektiniam malonumui turi būti savo laikas ir savo vieta.

Nė už ką nepatikėsiu, kad tau buvo drąsu žengti pro Dailės akademijos duris...

Žinai, ko labiausiai bijojau? Niekinančių žvilgsnių, kuriuose – mano televizinė praeitis. Ir to nebuvo, tik įsivaizduok! Tie, kurie žinojo, neišsidavė arba gražiai apsimetė, kad nežino. Kai kurie tyliai niekino, gal sekretorė kuri nors šyptelėjo pamačiusi, bet paniekos nebuvo! Ir dabar studentai manęs neatpažįsta, kol pradedu kalbėti (juokiasi).
Tapytojai – apskritai kitokie. Tapyba juk pasmerkta vienatvei, aiškiai tą gali pajusti, kai kalbiesi su dėstytojais.

Trisdešimties metų pradėti studijas... Kaip ryžaisi?


Juk pasakojau apie prieš dvejus metus apėmusį egzistencinį nerimą. Ar tikrai aš noriu to, ką turiu? Ar toks iš tiesų mano gyvenimo kelias? O gal aš – tiesiog sukritusių aplinkybių auka? Patekau į televiziją, o iš tiesų norėčiau tapyti... Buvo labai labai blogai, nors spauda rašė, kad išgyvenu netekusi darbo. Bet juk pati visa tai mečiau! Išėjau su trenksmais. Pajutau aiškią ribą – dabar arba niekada. Bėda tik kad toji riba nebuvo apibrėžta – kas „dabar“? Ir kas – „niekada“? Tik suvokimas: ką nors reikia keisti.

Primink, kaip patekai į televiziją. Tai buvo taip seniai, kad ir man dingo iš atminties?

Ir tu nebeprisimeni? Tuo metu mokiausi drabužių dizaino Fledžinskienės menų mokykloje, buvo vasara, po antro kurso. Vakare sėdėjom su „chebra“ ir gėrėm alų. Kažkas ant stalo rado žurnalą su „Akvariumo“ anketa (realybės šou „Akvariumas“ – red. past.). Užpildėm šešiese. Prunkštėm iš juoko. Ne viena aš iš tų šešių perėjau atranką. Tik „bičai supasavo“... Paskui Gedas (Gediminas Jaunius – red. past.) pasiūlė darbą „TV pagalboje“. Ir prasidėjo... Mokslus menų mokykloje baigiau. Gal todėl vieną dieną ir atėjo tas begalinės tuštumos laikas. Keistas jausmas: viduje tuščia, o kartu lyg ir labai pilna.
Staiga ėmiau nevalgyti mėsos, mečiausi į jogą ir piešiau, piešiau, piešiau... Ramybė stojo po mėnesio.
Naujų metų dieną jau ne pirmą kartą surašiau, ko norėčiau iš gyvenimo. Daug metų taip dariau, tik niekada tų norų nepavyko įgyvendinti. Tąsyk tiesiog užrašiau be jokio pažado, kad kas nors išeis...

Ir ten atsirado užrašas: „Pradėti meno studijas“?

Apie Dailės akademiją negalvojau, juk kartą jau buvau mėginusi. Nepavyko įstoti ten, kur norėjau, – į drabužių dizainą. Vieną dieną atėjo bičiulė Lina Žvirblytė ir paprastai pasakė: „Aš nešu dokumentus į akademiją. Kodėl tu neneši?“ Nunešiau.
Kai tau aštuoniolika, esi pasaulio valdovas. Žinai, kad viską padarysi gerai, išmanai ir apie „pampersus“, ir apie kosminius laivus. Dvidešimt aštuonerių drąsa išgaruoja: nebesijauti nei drąsus, nei protingas, o gyvenimas tau tūkstantį kartų būna parodęs vietą. Nedramatizuoju, miela ir maloni ta patirtis, tačiau žinojimas, kad lengva nebus, ir suvokimas, į kokias sienas teks trankyti galvą, gąsdina.

Tau buvo svarbu: įstosi – neįstosi? Pavyks – nepavyks?


Ak, štai ir pagavai mane! Žinoma, kad man buvo svarbu įstoti. Man svarbu, užtat niekam nieko ir nesakiau. Nusibodo gyventi genamai... Aš atvira, pliauškiu liežuviu daugiau, nei reikėtų. Šį kartą susiėmiau, gal nebenorėjau aiškintis. Apie akademiją visi sužinojo, kai tapau studente.

Ir koks tas studentiškas gyvenimas?

Įsivaizduok, aš pradėjau miegoti! Gerus metus nežinojau, ką tai reiškia. Pareinu namo ir griūnu į lovą. Aštuntą ryto turiu būti paskaitoje, kur susirenka šimtas, du šimtai žmonių. Iš pradžių tas triukšmas buvo nepakeliamas. Juk porą metų iki antros valandos popiet net nekeldavau telefono ragelio. Būdavo mano valandos, mano tyla. Visi ūžė: Agnei tik vakarėliai terūpi, o iš tiesų nueidavau į vieną du per savaitę. Visą kitą laiką būdavau viena. Pirmąsias studijų savaites galvojau: tai ką, nepakelsiu triukšmo? Dėl to turėsiu mesti, ką pradėjusi? Baisu! Kartą po paskaitų, pamenu, savo namuose radau mamą. Kažką tvarkė. Prisispaudžiau prie sienos: „Tik, prašau, tylėk. Nekalbėk!“ Nuostabu, kad ji mane suprato. Dabar viskas pasikeitę. Po paskaitų galiu į kiną eiti, štai pas tave atžingsniavau...
Nebenaktinėju. Fiziškai tam neužtenka nei jėgų, nei laiko. Ir apskritai kakofonijos su kūryba neįmanoma derinti. Patikėk, aš taip neturiu laiko! Šaipydavausi iš žmonių, kurie taip sakydavo. Bet dabar taip yra!

Negąsdina, kad bendramoksliai už tave dešimčia metų jaunesni?

Savo gimtadienį švenčiau praėjus mėnesiui. Užsivilkau trumpą gėlėtą suknelę. Ar gali mane su tokia įsivaizduoti? Dešimties metų skirtumas tarp manęs ir kurso draugų, žinoma, kėlė nerimą, bet vis mažiau ir mažiau jį jaučiu.
Buvau save pasendinusi. Sau atrodžiau vyresnė, nei esu iš tikrųjų. Gal kad aplinka buvo tokia, bendravau su vyresniais...
Pagalvojau: jei studijuočiau informatiką, tas kartų skirtumas dar labiau jaustųsi. O tapyba... Vis dėlto drobė, teptukas ir dažai dar egzistuoja, per dešimt metų niekas labai ir nepasikeitė. Nėra tiek daug dalykų, kuriuos suvoktume skirtingai. Na, gal tik savęs vertinimas. Akivaizdu, aš dirbu lėčiau nei jie, man nedrąsiau.
Jie – jau menininkai, o aš dar ilgai nedrįsiu savęs taip vadinti. „Menininkas“ man pernelyg svarbus žodis, kad galėčiau juo manipuliuoti. Aš norėčiau, aš labai trokštu eiti tuo keliu, tai – tiesa. Gerbiu, garbinu menininkus, bet kur pasuks manasis, dar visiškai neaišku.

Prieš metus sakei man, kad galėtum užgesinti visas savo ambicijas ir būti tik gera žmona ir mama. Tebemanai taip?


Nemanyk, nemelavau, tada kalbėjau nuoširdžiai. Tiek nedaug laiko praėjo, o aš jau imu abejoti. Tik nesakyk, kad puikiausiai galima tai suderinti. Negalima! Na, parodyk man nors vieną A kategorijos menininkę, turinčią normalią šeimą, vaikų ir sutvarkytą buitį. Nedaug tokių.
Anąkart turėjau pasirengti peržiūrai. Pamaniau, tik susidėsiu daiktus kelionei, dar šį tą išsilyginsiu. Taigi paėmiau lygintuvą į rankas, tik jis man ir galvoj. Nieko daugiau...
Ir tai aš kalbu! Barbė devyndarbė, kuri iškart po keletą darbų galėdavo atlikti. Įsivaizduok, koks smūgis mano pedantizmui! Drabužiai dažais išteplioti. Ne tik drabužiai – kartais ir nosis. Ir einu taip į gatvę, susivėlusi, su akiniais, niekas manęs nepažįsta.
Anksčiau kreivai padėta šlepetė išmušdavo iš pusiausvyros. Dabar galėčiau visai dienai palikti neklotą lovą. Nors ne... Gal dar ne! Bet nenustebsiu, jei taip ims ir atsitiks.
Branginu kiekvieną akimirką. Stoviu priešais save, pati su savimi ir absoliučiai viena. „Kursiokai“ kol kas – tik dienos komanda, dar jokie ne draugai. Su senaisiais susitikti tiesiog nebeišeina. Per metus neprisimenu nė vieno pasisėdėjimo, prieš egzaminus dirbau kaip išprotėjusi, po egzaminų išvažiavau į sodybą ir stūmiau dieną po dienos laukdama, kol prasidės mokslai. Aš neturiu jokio „ratelio“, nesiklausau „pletkų“ ir nebesivarginu skaityti to, kas apie mane parašyta. Rašykit, ką norit, aš tiesiog nebepamatysiu.

Meilei laiko irgi nebeliko?


Tai ramiai meilei reikia rasti laiko, dėmesio, o tragiški išgyvenimai sekundžių neskaičiuoja... Viskas tiesiog vyksta, ir tiek. Nieko nepadarysi, nepakeisi. Tik aš dabar mieliau rinkčiausi nepatirti tų tragiškumų, neliepsnoti ir nedegti. Gal tai – senatvės požymis?

Ar gali būti tapyba be liepsnos?


Nejuokink! Tai impresionistai save ištaško paveiksluose. O aš tapydama – be galo santūri. Mane žavi realizmas. Tik aš dar ilgai būsiu pameistrys, kuris mokysis piešti rankytę, kojytę ir maišyti dažus. Stengiuosi nelįsti iš rėmų. Sakai, aš – ne iš tų, kurios laikosi taisyklių? Bet tapti menininku yra labai ilgas kelias. Tai kas, kad mane emocijos plėšo iš vidaus, aš dar nemoku, dar nežinau, kaip jas įgyvendinti. Net dažų kaip reikiant nemoku sumaišyti! Gyvenime tiek kartų verčiausi per galvą, o dabar viską noriu daryti lėtai...

Agne, o jei dabar tau pasiūlytų darbą televizijoje?

Koks baisus klausimas! Turiu rimtą priežastį, kodėl sutikau dalyvauti „Rožių keruose“. Ši laida – geriausio pramoginio žanro pavyzdys. Ir jei iš manęs ji ką ir atima, tai tik laiko. Nekoketuoju, garbės žodis. Aš neturiu laiko ne tik nusilakuoti, bet ir nusivalyti nagų. Pažiūrėk (rodo trumpai kirptus, raudonu laku padengtus nagus – red. past.).
Žinai, ką patyriau: kai ko nors nebelabai nori, tai ir gauni. Tiesą sakant, vieną pasiūlymą jau turiu. Ir negaliu tau nieko atsakyti. Jei atsakysiu, atrodys, kad maivausi. Žinau tikrai: gyvenimas mėgsta išmėginimus. Viskas prasideda tik tada, kai atrodo, kad viskas baigta.
O gal iš manęs apskirtai nieko neišeis? Pradėjusi mokslus, iškart priėmiau galimybę pralaimėti. Tik negalvoju apie tai. Patinku sau, nieko per daug iš savęs nereikalauju. Žinai, kada ateina tokia ramybė? Kai pasijunti savo rogėse. Banalu, bet visos tiesos yra banalios.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt