Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aistė Paškevičiūtė: įsimylime ne nuotraukas iš katalogo, o gyvus žmones (papildyta spalio 14 d.)

Aistė Paškevičiūtė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Aistė Paškevičiūtė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Mes sutinkame žmones, pabandome eiti drauge, pykstamės, taikomės, kartais – nesusitaikome. Tada skiriamės ir bandome iš naujo. Juk tokia ir yra jaunystė – paieškų metas“, – gūžteli pečiais televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė (24).

Ne, ji ne iš tų žinomų merginų, kurias gali apkaltinti paviršutiniškumu. Tiesiog ne visiems vienodai atsiliepia toji jaunystė – bendraamžiams už gyvenimo prasmės ir meilės paieškas niekas nė pirštu nepagrūmotų, o štai Aistei, prieš pusmetį išsiskyrusiai su buvusiu draugu ir užmezgusiai naujus romantiškus santykius, tenka atlaikyti ir smerkiančias replikas. „Tokia jau žinomumo kaina“, – ramiai priduria. Bet kokiu atveju jos tai tikrai nesustabdys.

Lietuviškuose televizijos kanaluose šį sezoną nevedi nė vienos laidos, bet tikriausiai nesėdi be darbo?

Turiu smulkių darbelių – vieną kitą loteriją ar renginį. Pasitaiko ir didelių, įdomių projektų: štai vasaros pabaigoje teko vesti pirmąjį Baltijos šalių televizijos pokerio čempionatą, kuris bus rodomas per kabelinės TV sporto kanalą. Įdomus amerikietiškas laidos formatas, žymiausi trijų Baltijos šalių pokerio žaidėjai... Beje, tame projekte patyriau incidentą, įspūdingiausią per visą karjerą televizijoje.

Nagi nagi?..

Turnyrą filmavome Latvijos kino studijoje. Staiga ausinėse išgirdau nustebusį operatoriaus balsą: „O čia dabar kas?“ Atsisukome, o prieš akis – gal dvidešimt keturkampių dvimetrinių vyrukų su neperšaunamomis liemenėmis ir ašarinėmis dujomis... Oho! Stovėjome išsižioję, o jie staigiai užblokavo visus išėjimus, apsupo mus ratu ir pareikalavo dokumentų. Po akimirkos pradėjau krizenti: buvau garantuota, kad tai – pokštas.

„VRS kamera“? „Pati baisiausia laida“?

Maniau, kažkas panašaus! Jie mus susodino ir uždraudė vaikščioti. Sėdžiu ant kėdutės, juokiuosi – juk pokštas! Aš su šukuosena, aukštakulniais ir plonyte vakarine suknele, o tie šelmiai vyrukai manęs prašo dokumentų... Kur, jų nuomone, turėčiau juos nešiotis? Bandau juokauti, jie žiūri akmeniniais veidais. Kad tai visai nejuokinga, supratau tada, kai neišleido į tualetą.

Ko gi jie norėjo?

Nieko neaiškino. Pabandai atsistoti – nustumia atgal į kėdę, neleidžia nė pajudėti! Mačiau, kaip žmones vieną po kito kažkur vedasi, ima parodymus... Net šaltas prakaitas išpylė, bet vis tiek neatsikračiau minties, kad užpuolimas surežisuotas ir tuoj kas nors džiugiu balsu paskelbs, jog galime atsipalaiduoti. Juk projektas – didžiulis, dirba profesionalų komanda, dalyvauja daugybė žmonių, žaidžiančių pokerį visame pasaulyje, – Antanas Guoga, Dominykas Karmazinas, viena žymiausių Estijos manekenių, beje, labai neblogai žaidžianti ir paneigianti visus stereotipus... Juk tai – ne menkas žaidimėlis pogrindyje, o šou kino studijoje!

Kuo baigėsi tas keturkampių šturmas?

Mus pakankino keletą valandų. Į tualetą vedė grupelėmis: surenka trijų keturių merginų grupę ir lydi kokie šeši apsauginiai... Garbės žodis, jausmas – kaip trileryje! Buvo labai juokinga, kai lydima į damų kambarį koridoriuje išvydau vieną kolegą be jokios apsaugos. Aš išsigandusiomis akimis žiūriu į jį, jis pamato – ir staiga nusisuka, maždaug – aš jos nepažįstu (juokiasi)!

Situacija kaip iš filmo apie žydus ir vokiečių fašistus...

O juokingiausia buvo tai, kad smogikai, išvydę mūsų studiją, labai nustebo. Jie gavo informacijos – pasirodo, klaidingos – kad ten vyksta nelegalus pogrindinis lošimas iš labai stambių pinigų sumų. Manė, pulsime juos ginklais arba bėgsime slėptis, o mes ramiausiai spoksojome įžūliais veidais. Žinoma, mus paleido, bet nutraukė filmavimą, liepė išardyti dekoracijas ir važiuoti namo, kol bus baigtas tyrimas. Vakare su komanda grįžę į viešbutį ragavome tam tikrų produktų, kad atsipalaiduotume, ir dalijomės įspūdžiais: „Dirbu dvidešimt metų, visko mačiau, bet ŠITO dar neteko...“ Kai kuriems toji ataka net sausio tryliktąją priminė! Laidą teko baigti filmuoti Lietuvoje.

Na, turėjai progą įsitikinti, kad žurnalistų ir televizijos laidų vedėjų profesija – viena pavojingiausių...

O aš kaip tik mąstau apie profesinius žurnalistikos kursus (šypteli). Kol neturiu nuolatinio darbo, nenoriu švaistyti laiko veltui. Turiu praktinės žurnalistikos patirties, bet viską darau vadovaudamasi nuojauta, neturėdama teorinių pagrindų – gal pats metas juos gauti? Tiesiog desperatiškai noriu mokytis. Pernai lankiau parengiamąsias aktoriaus studijas Muzikos akademijoje – ten buvau viena vyriausių. Mokėmės vaidybos, scenos judesio, dainavimo – baisiai įdomu, nors jau eidama buvau emociškai pasirengusi atlaikyti ir grupiokų, ir dėstytojų priešiškumą. Numojau ranka: tegul žmonės galvoja, ką nori, o aš darysiu, kas man patinka. Svajojau nuo rudens vėl kibti į mokslus, bet paaiškėjo – nesusirinko vyresniųjų grupė. Man kažkodėl vis pasitaiko pagalys po kojomis...

Aš kaip tik mąstau apie profesinius žurnalistikos kursus. Kol neturiu nuolatinio darbo, nenoriu švaistyti laiko veltui.

Pyktelėjai, kai šiemet televizijoje tau vietos neatsirado?

Jeigu televizijoje tu užėmei vietą, vadinasi, kas nors tos vietos neteko. Ir aš netekau vietų, kur atsidūrė kitos merginos. Galėčiau jas išvardyti, bet nenoriu.

Grieži ant jų dantį?

Ne. Ne jos dėl to kaltos...

Bet žiūri televizorių ir galvoji: „Ech, aš tai padaryčiau geriau“?

Ech... Tačiau sprendžia valdžia. Prodiuseriai neretai pasako: „Mes tave siūlėme, bet...“ Nieko tokio. Televizijoje atsiradau su „Daktare Aiskauda“ per atsitiktinumą, tad ir toliau tenka pasikliauti atsitiktinumais. Dabar – pauzė, laukimo periodas.

Praktiškas klausimas: iš ko tu gyveni?

Iš smulkių darbų ir santaupų. Pastarieji projektai buvo finansiškai naudingi. Niekada neišleidžiu visko, ką gaunu, nes žinau: šiandien darbo yra, rytoj – nėra. Butui, maistui atidedu, o visa kita taupau ir nešvaistau.

Vis dar gyveni Gedimino prospekte?

Taip, vis dar – su drauge. Kol turiu prabangą mandravoti, tol tą ir darau, bet jei ateis metas šunims šėko pjauti...

Tokiu atveju grįžtum pas tėvus?

Nebėra kur grįžti – tėvai neseniai išsiskyrė, bando kurti savo gyvenimus, todėl tikrai nebegaliu užsikarti jiems ant galvos. Man tuoj dvidešimt penkeri – sulaukus tokio amžiaus, tėvams jau reikia padėti, o ne iš jų tikėtis pagalbos. Bet jei negali padėti, bent jau nieko iš jų neprašyk.

Taigi tu neprašai? Negrįžti iš tėvų su uogienėmis ir balandėliais visai savaitei?

Vienintelis dalykas, ko prašau mamos, – pasiūti kokį įdomesnį drabužį. O daugiau nieko neprašau, ir jau gana seniai. Bet nesu nusiteikusi prieš tėvus, kurie remia savo vaikus: jeigu tik gali – kodėl ne? Žydra svajonė: tėvai tave išlaiko, o tu ramiai baigi mokyklą, bakalauro studijas, magistrantūrą, tada keliauji, galvoji, ko čia imtis, ir maždaug trisdešimties pagaliau sugalvoji, o iki tol vargo nematai. Puiku! Bet man tiesiog taip nenutiko.

Draugavai su Dominyku, matei pavyzdį, kaip gyvena turtingų tėvų vaikai. Ar tai neturėjo įtakos jūsų skyryboms?

Istorija su Domu pasibaigė prieš pusmetį, ir gana skausmingai. Bet abu esame jauni, todėl visai normalu, kad žmonės tokiame amžiuje draugauja, pykstasi ir taikosi arba nesitaiko, o tada skiriasi. Nėra čia jokio kriminalo: nei bendrų vaikų, nei bendrų turtų, nei didelių įsipareigojimų nebuvo.

Bet buvo viskas, kas būdinga rimtiems ilgalaikiams santykiams: supažindinti tėvai, šeimyniniai pobūviai.... Štai kokia bėda: visos tavo draugystės – ilgalaikės, ir kai jos nutrūksta, visi iškart pastebi!

Taip, trumpalaikių mano gyvenime nelabai būna...

Jei greitai šokinėtum nuo vieno vaikino prie kito, niekas per daug nepajustų ir nesistebėtų...

Abejoju (juokiasi). Kai buvau viena, neduokdie, kur nors pasirodydavau su bičiuliu – kitą dieną jau skaitydavau, kad mudu pora. Tai kas būtų, jei dažnai vaikščiočiau į tikrus pasimatymus? Visa laimė, nevaikštau, nes tiesiog nemoku į juos vaikščioti. Pamačiusi vaikiną iškart suvokiu, patinka jis man ar ne. Trauka arba yra, arba jos nėra – „šiek tiek“ arba „lyg ir“ nebūna. Jei nėra, tai nei dešimt, nei dvidešimt pasimatymų nepadės atsirasti, todėl neinu net į pirmąjį. O jei yra...

...tuomet net neverta terliotis su pasimatymais – reikia iškart kraustytis kartu gyventi!

Praktiškai taip (juokiasi). Tada dažniausiai išsivysto ilgalaikė draugystė. Taigi aš esu ėjusi į tiek pasimatymų, kiek turėjau ilgalaikių draugų.

Iš to supratau, kad jeigu jau tau vaikinas patinka, tu jam patinki neišvengiamai, be jokių išlygų. Ar esi kada girdėjusi apie vienpusius jausmus – tikriausiai ne?

Tuoj pagalvosiu... Gal paauglystėje (šypsosi). Paskui nepasitaikė. Gal turiu tokią laimę, kad man patinka žmonės, kuriems ir aš patinku? Tikrai nesibraunu prie patinkančių vyrų alkūnėmis, nesigriebiu intrigų – viskas savaime susiklosto.

Kaip susipažinai su Karoliu?

Bendrų draugų kompanijoje. Kai likau viena, iš naujo „atradau“ buvusias drauges. Jos matė, kad man sunku, ir įtraukė į linksmą kompaniją: mes lankėmės klubuose, koncertuose, vakarėliuose. Ten buvo ir Karolis.

Kai pirmąkart parašėme, kad judu su Karoliu – pora, man įstrigo vienas įspėjantis komentaras internete: „Aiste, gražus vaikinas bus ne tau, o kitoms.“ Nejauti grėsmės, jog išlaikyti išvaizdų vaikiną greta savęs nebus taip lengva?

Jėzus Marija, nieko aš nelaikysiu (juokiasi)! Šimtas metų... Jei nori – tegul eina.

Man svarbi nuo žmogaus sklindanti vibracija, jo charizma: arba ji atitinka manąją, arba ne. Svarbus ne paveikslėlis: juk jei mums rūpėtų tik išvaizda, įsimylėtume nuotraukas iš katalogo, bet ne – įsimylime gyvus žmones.

Bet jauti, kad jis sulaukia merginų dėmesio?

Jaučiu, bet jo atsako į tą dėmesį – tikrai ne. Tai – žmogaus moralės ir atsakomybės klausimas, ir aš, ginkdie, nevaikysiu, nepersekiosiu. Ir vaikinams, ir merginoms tai būdinga: jei labai save sureikšmini ir manai, kad daili išvaizda yra didžiausia tavo vertybė – vienas kelias ir tešviečia. O normalūs žmonės per daug į išvaizdą nesigilina. Aš juo labiau nesigilinu – niekada nesirinkau antrosios pusės pagal grožį.

Beje, buvę tavo vaikinai tikrai neatrodė prastai, tačiau „gražioji pusė“ poroje visada būdavai tu. O dabar...

O dabar – ką? Aš esu negražioji pusė (juokiasi)?!

...o dabar esate lygūs, norėjau pasakyti! Abu tarsi nuo podiumo nulipę – galėtumėte kartu filmuotis reklamai lyg kokie Beckhamai...

Bet aš dėl to nesijaučiu kitaip nei įprasta! Gal man dabar visi prieštaraus ir sakys, kad svaičioju nesąmones – juk įsimylint žmogų išvaizda svarbi, – bet mano dėmesį jis patraukė tikrai ne dėl to. Man svarbi nuo žmogaus sklindanti vibracija, jo charizma: arba ji atitinka manąją, arba ne. Svarbus ne paveikslėlis: juk jei mums rūpėtų tik išvaizda, įsimylėtume nuotraukas iš katalogo, bet ne – įsimylime gyvus žmones. Įsimylime tai, kaip jie elgiasi, bendrauja, šypsosi, kaip jų akys žiba... O grožis – toli gražu nebūtinas charizmos atributas, juo labiau – vyro. Teisingai sako mano draugės mama: „Vyrui grožis – ne profesija.“

Karolis vengia žiniasklaidos dėmesio, neskuba šypsotis tave sekiojantiems fotografams. Kodėl?

Nes jis paprastas, rimtas žmogus, turintis aukštas pareigas – šiuo metu vadovauja vienai grūdų perdirbimo įmonei. Nepyksta, jei renginyje mus nufotografuoja ir parašo: „Aistė Paškevičiūtė ir Karolis Šimas, tokios ir tokios įmonės generalinis direktorius.“ Tai viešai prieinama informacija, jokios paslapties. Bet kai prasideda asmeninės peripetijos, jo pavardė įpinama į visų mano vaikinų sąrašą – jau nemalonu. Tai nerimta verslo klientų akyse: jie tikriausiai galvoja, kokią jis čia laumę susirado?.. Karolis stebisi: „Argi normalu, kai į kabinetą įžengusi vadybininkė pirmiausia pasiteirauja, kaip man sekasi asmeninis gyvenimas?..“ Būtent dėl to nesislapstome, bet labai ir nesiafišuojame.

Jis – kontoros žmogus, kuris keliasi anksti rytą ir į darbą vaikšto su kostiumu. Tavo priešingybė, sakyčiau...

Taip taip, jis – verslo klasė, o aš – padraika menininkė (juokiasi).

Neketinate apsigyventi kartu?

Gyvenimą kartu jau esu išbandžiusi, tai nėra uždraustas vaisius, kurio siekčiau tik dėl to, kad jis uždraustas. Niekas man nieko nedraudė – pati pabandžiau ir supratau, kad tai – didelė atsakomybė. Panašius sprendimus anksčiau priimdavau karštakošiškai, jaunatviškai, o dabar iš pagarbos visiems buvusiems ir esamiems santykiams esu linkusi niekur nebeskubėti.

Skeptikai netruks pabrėžti: nors ir kokį vaikiną Aistė turėtų, jis tikrai nebus vargšas...

Pirmasis, dar paauglystėje, nebuvo turtuolis (juokiasi). O dabar... Nenorėčiau, kad vyras mane visiškai išlaikytų, nes tai atima laisvę. Ir savigarbą – bent jau man. Žinoma, gražu žiūrėti į pasiturinčias šeimas, kai moteriai nėra žūtbūtinio reikalo draskytis ir uždirbti pinigų – tuomet ji gali turėti mielų pomėgių, lavintis, auginti vaikus. Bet labai svarbu, kad dėl to šeimoje nebūtų mažiau gerbiama – antraip tai taptų ydinga.

Bent jau leidi širdies draugui apmokėti sąskaitą restorane ar išsivežti tave atostogų? Ar už savo puodelį kavos būtinai sumoki pati?

Ne, nesu nesveiko feminizmo šalininkė (juokiasi). Restorane gali sumokėti ir vyras – man tai gražu. Tačiau mano tikslas ir svajonė – viską, ko reikia, įsigyti pačiai. Ir padėti mamai. Norėčiau turėti savo pinigų, o ne prašinėti: „Brangusis, man reikia batų...“

Ar per pastaruosius metus, kai dar labiau subrendai, išmokai kokią nors naują taisyklę?

Taip: man būtina išmokti ramybės. Esu labai emocinga ir jautri, tad noriu išmokti į viską žvelgti ramiai, nepriimti karštakošiškų sprendimų. Nes ko pati neišmokstu, gyvenimas padeda įsisavinti per prievartą – ir trinkteli taip, kad maža nepasirodo... Aš linkusi graužtis: tai blogas bruožas, nes savikritika atneša gerų rezultatų, o iš savigraužos – jokios naudos. Jos irgi norėčiau atsikratyti.
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt