Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Asta Preidytė: silpnam būti lengva

Asta Preidytė
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Asta Preidytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Velnioniškai stipri ir užsispyrusi moteris“ – pagalvoju apie panevėžietę aktorę Astą Preidytę (49), kai baigiame pokalbį vienoje triukšmingoje sostinės picerijoje.

Susitikome ten jos pačios noru. „Nepažįstu Vilniaus. Važinėju su gaubliu mašinoje, – vaizdingai pasakoja. – Kai serialo „Amžini jausmai“ kūrybinė grupė liepia atvažiuoti į nežinomą vietą, iš anksto susirandu, kaip iki jos nukakti.“

Prisipažinsiu, kai rengiausi pokalbiui, pirmiausia sudomino informacija ne apie jūsų, kaip aktorės, veiklą teatre ir populiariame seriale, kur kuriate advokatės vaidmenį, bet istorija apie dukrą Brigitą, kurios sunkiai susilaukėte.

Sunkiai tas mano žiogas atėjo į gyvenimą, ilgai lauktas. Bet vertėjo tai daryti. Mano Brigitai jau aštuoniolika. Einu su ja už parankės, išdidi, pakėlusi galvą. Dėl to vertėjo kentėti.
Pastangos buvo didžiulės, bet juk moters paskirtis yra gimdyti vaikus, todėl manau, kad visos priemonės susilaukti nuostabaus žmogučio pateisinamos. Visko verta atsisakyti, kad tik jis ateitų į tavo gyvenimą. Prieš Brigitos gimimą patyriau vieną persileidimą po kito. Lyg būtų kas užbūręs. Tačiau gydytoja Regina Brazienė–Žilevičienė nenuleido rankų. Nieko nereiškia išgulėti lovoje šešis ar septynis mėnesius, kai žinai, dėl ko aukojiesi.
Pamenu, kai dukrai buvo dveji su puse, jos paklausiau: „Kodėl tu taip ilgai pas mane neatėjai?“ O ji, nukreipusi vaikišką, bet gilų ir iškalbingą žvilgsnį, ištarė: „Nenorėjau.“ Še tau ir atsakymas (šypteli).

Ilgai laukta dukra tikriausiai buvo be proto mylima, lepinama?

Manau, pavyko. Jau sakiau: Brigita džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Už daug ką turiu dėkoti savo mamai, kurią vadinu „Auksinių rankų būreliu“. Jei ne ji, nemažai būčiau turėjusi atsisakyti. Dukra gavo užtektinai dėmesio ir meilės, o kiek to gėrio sugėrė, gyvenimas parodys. Išlepintas vaikas būna lepšis, o maniškė toli gražu tokia nėra. Pagal zodiaką ji – Jautis, todėl užsibrėžto tikslo siekia atkakliai ir su dideliu entuziazmu.

O kokia buvo jūsų vaikystė?

Fantastiška! Su vyresniąja seserimi buvome labai mylimi vaikai, nes turėjome karališkus tėvus. Mano tėtis – architektas, mama – mokytoja. Tikra inteligentų šeima, kurioje buvo tikima, kad vaikams reikia duoti kuo daugiau. Kalbu apie atžalų lavinimą. Lankiau dailės, muzikos mokyklas, dar – baseiną, gimnastiką, bet iš varžybų bėgau: niekada nenorėjau kovoti ir siekti rezultatų sporto srityje. Viso to reikėjo todėl, kad turiningai praleisčiau laiką. Panevėžyje buvo sakoma: Preidys – karalius, nes savo dukras vadina karalaitėmis (juokiasi). Bet nereiškia, kad mes augome šiltnamio sąlygomis. Mūsų šeimoje buvo gera ir jauku, su seserimi jautėmės saugios. Vaikams tai itin svarbu. Tačiau kai atėjau į Juozo Miltinio teatrą, pirmiausia buvau Preidžio dukra ir man ilgai teko įrodinėti, kad ne jo dėka ten patekau. Scenoje tėtis man tikrai negalėjo padėti. Na, bet taip jau būna, kai žinomų tėvų vaikai nori ko nors pasiekti. Neretai jiems tenka kur kas daugiau pastangų įdėti nei paprastų tėvų atžaloms.

Kodėl nusprendėte tapti aktore?

Panevėžyje turime kultūros židinį – dramos teatrą. Su tėvais eidavome į visus premjerinius spektaklius. Būdavo lyg garbės reikalas. Iki šiol tai prisimenu kaip labai gražią tradiciją. Mano istorija su teatru prasidėjo tobulai pagal Konstantiną Stanislavskį (šypsosi). Pamenate, jis sakė: teatras prasideda nuo rūbinės. Dar būdama mokinukė, pasipuošusi mokykline uniforma, eidavau dirbti į rūbinę. Žinoma, be jokio atlygio, bet su dideliu džiaugsmu, nes galėjau žiūrėti visus spektaklius. Jau tada pradėjau jaustis priklausanti teatrui. Buvau kokių šešerių, kai pabėgau iš namų ir ten nuėjau. Mane teatras traukė, todėl ir nuėjau. Nepamenu, kaip pavyko patekti, bet žiūrėjau spektaklį, kurį su tėvais buvau mačiusi prieš savaitę. Turbūt jau tada man užgimė noras būti aktore.

Kai atėjau į Juozo Miltinio teatrą, pirmiausia buvau Preidžio dukra ir man ilgai teko įrodinėti, kad ne jo dėka ten patekau. Scenoje tėtis man tikrai negalėjo padėti.

Jis buvo toks didelis, kad būdama penkiolikos išdrįsote nueiti į griežtumu garsėjusio legendinio režisieriaus Juozo Miltinio studiją?

Mama apsiverkė, kai išgirdo šią žinią: paauglystėje buvau silpnos sveikatos. Tačiau teatro studija – disciplina, įtampa, tempas – mane išgydė.
Jeigu žmogui lengva – neįdomu. Kai sieki profesionalumo, negali būti mėmė, nereikia glostymų ir paguodos. Į studiją priimdavo jaunus, naujienoms ir nežinomybei atvirus žmones, kurie dar neprisilietę prie jokios teatro mokyklos ar pakraipos. Žodžiu, buvome geras molis kūrybingam žmogui. Iš Miltinio gavau daug gerų pamokų. Jis išmokė paprastų, bet pačių svarbiausių dalykų. Pavyzdžiui, darbo prasmės, atsakomybės. Jaunimas dabar daug ko nesupranta. Matyt, nėra asmenybės, kuri tai išaiškintų. Jie žino, kad į sceną negalima žengti su paltu, bet nesuvokia, jog į teatrą reikia ateiti pusantros valandos iki spektaklio. Reikia susikaupti, susiderinti su pasauliu, kuris bus kuriamas scenoje. Tai – disciplinos dalykai, kuriuos mums įdiegė Miltinis. Jis buvo labai reiklus. Ir ačiū Dievui. Po kiekvieno spektaklio gaudavome daug pastabų. Režisierius žiūrėdavo kiekvieną savo spektaklį. Ir kartodavo: „Neneškite į teatrą savo buities ir rūpesčių. Tai sukuria makalynę ir purvą. Atėjote į teatrą, uždarėte duris ir visas bėdas palikite anapus.“

Toks elgesys jauną žmogų gali privesti prie ašarų, sukelti depresiją ar išugdyti nevisavertiškumo kompleksą. Šiuolaikiniai mokiniai tai greičiausiai palaikytų asmens teisių pažeidimu.

Ir aš ne kartą esu nužliumbusi. Nieko tokio. Tos ašaros tik iš trapumo ir per didelio savęs mylėjimo. Režisierius nieko neįžeidinėdavo. Jis sugebėdavo mus išminkyti ir išspausti maksimumą, bet nesunaikinti. Tai – aukštasis pilotažas, kurį turi talentingi žmonės. Kas nepakeldavo, neišlaikydavo – pasitraukdavo.
Miltiniui jaučiu didžiulę pagarbą. Paprastai prisimename pirmuosius mokytojus. Pasiseka tiems, kuriuos mokė asmenybės. Turėjau stiprų, neišmušamą mokytoją, kuris visada žinojo, ką daro. Šiais laikais ateina į teatrą režisierius ir sako aktoriams: „Padėkime man, nežinau, kaip dirbti.“ Atsiprašau, tai su kokia nuostaba tas kūrėjas ateina į teatrą, jei neturi matymo, vizijos, pagaliau – supratimo. Miltinis nuo jaunystės, nuo Paryžiaus laikų, turėjo savo svajonių spektaklių, juos nešiojosi mintyse ir sakė: „Negaliu jų pastatyti, nes mano aktorius dar neužaugo.“ Aktorius turi ne tik sukaupti gyvenimo patirties, bet ir pasikrauti intelekto. Lėkštas pastripinėjimas scenoje niekam nebeįdomus. Po gero spektaklio namo grįžęs žiūrovas turėtų nenurimti, galvoti apie tai, ką pamatė, išgirdo. Jis turėtų tapti tauresnis, geresnis.

Tikite teatro galia?

Tikiu, nes turiu pavyzdžių. Net nebežinau, kiek kartų viena dama yra buvusi sunkiame spektaklyje „Margarita“, kuriame atlieku pagrindinį vaidmenį. Klausiau jos, kodėl taip elgiasi. Atsakė, kad „Margaritą“ žiūri tada, kai jai būna labai sunku, apima depresija, kad suvoktų, jog kažkam yra dar sunkiau. Spektaklis veikia gydomai. Tai yra nenusakoma vertybė.

Už Margaritos vaidmenį latvių dramaturgės Maros Zalitės spektaklyje prieš kelerius metus gavote Auksinį scenos kryžių. Kaip manote, kiek esate sukūrusi vaidmenų, kurie privertė žiūrovus ne kartą grįžti į teatrą?

Manau, kiekvienu laikotarpiu buvo savo vaidmenų. Kai buvau dvidešimt ketverių, vaidinau Iriną Čechovo „Trijose seseryse“. Po spektaklio Miltinis pasakė: „Mano miela, dabar galėtum suvaidinti Hedą Gabler (norvegų dramaturgo Henriko Ibseno drama „Heda Gabler“ – aut. past.). Tai buvo neakivaizdinis komplimentas ir pats aukščiausias įvertinimas. Dar buvo Nencės vaidmuo Williamo Faulknerio ir Alberto Camus dramoje „Requiem vienuolei“. Kodėl vardiju spektaklius iš praeities? Todėl, kad dabar to nebesuvaidinčiau. Pamenu Miltinio pasakymą: „Jaunas seną gali suvaidinti.“ Tai – kūryba. O jei senas bando įlįsti į jauno vaidmenį, tai jau šventvagystė. Jeigu dabar vaidinčiau Dezdemoną, pasmaugtų mane pirmame veiksme (juokiasi). Nereikia liūdėti, kad tai praėjo, kiekvienam darbui yra savas laikas. Taip pat nenusimenu, kad teatre turiu prastovų. Sutinku vesti vakarus, nes turiu nemažai patirties.

Prieš spektaklį turi laiko nusiteikti, įsigyventi, o filmuojantis reikia akimirksniu apsiverkti arba pradėti kvatotis, keisti tekstą. Todėl nelaikau to pigiu darbu.

Tas spragas nuo praėjusio rudens padeda užpildyti darbas seriale. Yra aktorių, kurie į šį užsiėmimą žiūri gana kreivai. O jūs?

Labai gerai, kad yra tokių nuomonių. Juk apie sportininkus ir aktorius kalba, kas tik nori, komentuoja visi, kurie netingi. Žiūrovas geriau už mus moka vaidinti ir geriau žaidžia krepšinį. Visada norėjau viską išbandyti, sužinoti ir atrasti. Taip, serialas padeda finansiškai. Bet į tai reikia įdėti daug darbo. Keliesi šeštą ryto, apie devintą jau turi būti Vilniuje. Kartais su vienu obuoliu visą dieną dirbi, o vakare važiuoji namo. Teatre gali turėti dublerį, seriale – ne. Prieš spektaklį turi laiko nusiteikti, įsigyventi, o filmuojantis reikia akimirksniu apsiverkti arba pradėti kvatotis, keisti tekstą. Todėl nelaikau to pigiu darbu. Bet įdomiu – tikrai.

Yra nuomonė, kad tikras menininkas turi gyventi vienas. Ką apie tai manote?

Žmogui reikia viską pajusti. Praradimai jį užaugina. Žinote, labai sunku suvaidinti džiaugsmą ir laimę. Miltinis sakydavo: „Turite būti vieni, nebijokite vienumos. Skaitykite poeziją, gilinkitės į žodžio esmę. Bet netapkite per daug vieniši.“ Jeigu žmogus visiškai užsidaro, jis užsiblokuoja.
Ne visada antrosios pusės gali suprasti mūsų darbo specifiką. Dirbame savaitgaliais, per šventes. Šeimos dėl to kenčia. Bet ir kitose profesijose yra sudėtingumų. Kaip gražiai pasakė dainininkas Palcido Domingo: „Aš noriu kuo daugiau kančios vaidmenų. Kančią noriu vaidinti, o ne išgyventi.“ Suprasti, įvertinti ir toleruoti mūsų darbą yra gana didelis iššūkis. Bet tolerancijos ir atlaidumo dabar visur labai trūksta.

Jau senokai esate išsiskyrusi, tačiau būtų keista, jei tokia populiari ir žavi moteris būtų viena...

Žinoma, kad ne viena (juokiasi)! Visas mano gyvenimas sutvarkytas, kaip turi būti. Argi kitaip mano akys švytėtų? Galiu pasakyti tik tiek, kad mano mylimas žmogus – ne aktorius. Ir labai gerai. Namuose aktorė esu aš. Juokauju. Teatre tiek prisivaidinu, kad reikėtų būti paskutine berazume norėti savo profesijos ir namuose nepamiršti.

Jūsų dukra šiemet baigs mokyklą. Gal seks mamos pėdomis? 

Brigita didžiuojasi manimi, bet aktorystė jos nežavi. Per daug sudėtingas aktoriaus gyvenimas, kad jo linkėtum savo vaikui. Kol kas nežinau, kokį kelią ji pasirinks. Man labai skaudu ir apmaudu matyti, kaip mūsų nukvaišusi valdžia – nebijau tokio apibūdinimo – neatsakingai elgiasi su švietimu ir kultūra. Atrodo, viskas daroma, kad turėtume neišsilavinusią kartą. Kaip man dukrai pasakyti, kad neturiu jos studijoms aštuoniolikos tūkstančių litų? Visi svajojame matyti savo vaikus, pasirinkusius svarų gyvenimą.

Esate stipri moteris.

Manau, kiekvienas žmogus privalo būti stiprus. Silpnam būti pakankamai lengva. Man neįdomūs žodžio nesilaikantys, už savo veiksmus neatsakingi, vėluojantys ir kitų negerbiantys žmonės. Brigitai vis kartoju: su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Esu visokia: būna minučių, kai jaučiuosi visai išsunkta, bet turiu užtektinai optimizmo. Jo labai reikia, nes negaliu nuleisti rankų dėl dukters, artimųjų. Pastaruoju metu mus tik gąsdina ir gąsdina. Kodėl niekas nepasako: susiimkite, susikibkime už rankų ir išroposime iš tos duobės. Bet kokioje situacijoje žmogui reikia palikti vilties. Mes nė vienas nežinome savo galimybių. 
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt