Kitą rytą, kai Benediktas iš Pietų Amerikos, kur vyko kasmetinis dykumų ralis, grįžo į šalčiu sukaustytą Vilnių, jo mėgstamoje kavinėje pusryčių kiaušinienė buvo patiekta laurų lapais papuoštoje lėkštėje. Tiems, kurie sekė žygį Dakaro kalnais ir smėlynais, jis – vis tiek nugalėtojas. „Daugiau nei pusė iš beveik dviejų šimtų lenktynininkų nepasiekė finišo“, – ištaria lyg apgailestaudamas. Pietų Amerikos saulė nugairinusi jo veidą, o įtampa ir karštis ištirpdė keletą kilogramų.
Vilniuje, juokauja, teko nulėkti dar vieną Dakarą. Pirmųjų dienų valandos buvo suskaičiuotos minutėmis – susitikimai, interviu, radijas, televizija. „Suprantu, kad visa tai – didžiojo žaidimo dalis, – šypteli. – Dakaro lenktynės – lyg brangakmenis. Jos turi daugybę skirtingų briaunų. Vieniems tai – sportas, kitiems – gamta, egzotiškos šalys, tretiems – iššūkiai, kova su pačiu savimi. Visa tai primena puikiai surežisuotą realybės šou, tik taisyklės čia – pačios tikriausios.“
Bičiuliai priekaištauja, kad šiais metais lenktynėse – nė vieno rimto įvykio. Kur dingo Benediktas – nutrūktgalvis?
Tas nutrūktgalvis šiais metais save stabdydavo ir ribodavo, kai reikėdavo priimti sprendimus. Juk nemanote, kad Kūlverstuko etiketė iš praėjusio Dakaro man patinka?! Tiesa, tie apsivertimai padidino gerbėjų būrį, atsirado daugiau žmonių, kurie susidomėjo lenktynėmis, sužinojo apie Dakarą. Ir kiekvienas juk turi savo žvilgsnį – moterims kirpykloje Vanagas gražus, vyrus prie televizorių traukia azartas, kažkam įdomu, ar vertėsi, dar kitiems – iš kur pinigų lenktynėms gavo?
Jei jau pradėjome apie pinigus... Kiek jų reikia turėti, kad pasiektum Dakaro finišą?
Vien starto mokesčiai atsėjo daugiau nei šimtą tūkstančių eurų. Dar beveik šimtą tūkstančių litų kainavo lėktuvų bilietai, o tada – dar, dar ir dar...
Jūsų komandoje buvo ne tik kartu ugnį, vandenį drauge perėjusių, bet ir nepažįstamų žmonių. Nenusivylėte?
Daug bendrauju su žmonėmis, turiu patirties jų veiduose išskaityti būsimus pavojus (šypsosi). Lenktynėse, kaip ir laive, nėra paprasta tokį ilgą laiką būti, kai sąlygos sudėtingos. Mes ištvėrėme ir puikiai atlikome savo darbą.
Ar tiesa, kad sakoma, jog Dakaro lenktynės – vyrų reikalas?
Kodėl?! Dakare lenktyniauja ir moterys! Tiesa, jų vienetai, bet vokietė Jutta Kleinschmidt lenktynėse yra netgi nugalėjusi. Dalyviai aiškiai pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni – sportininkai, kiti – nuotykių ieškotojai. Pirmieji lenktynes nori laimėti, antrieji – pasiekti finišą. Ir tai pasiseka ne visiems.
Taigi, trisdešimt penktoji vieta yra geras rezultatas?
Geras, bet galėjau būti dvidešimtuke. Pirmosiomis dienomis turėjome techninių bėdų, – virė benzinas. Iššvaistėme daug brangaus laiko, taigi, dėl galutinio rezultato kautis nebegalėjome. Tačiau kiekviena mūsų diena buvo mūšis. Buvo etapų, kai ypač sekėsi, beveik visą laiką buvome tarp trisdešimties greičiausių. O tai – jau geras tempas!
Ar buvo klaida važiuoti tuo pačiu „OSCar“ automobiliu, kuriuo lenktyniavote ir pernai?
Ne klaida, o realybė (šypsosi). Dabar jau žinau, jog noriu padaryti viską, kad kitais metais lenktynėse startuočiau su šiuolaikine technika. Mano galimybės gerokai didesnės nei automobilio, kuriuo važiavau. Geriausia, ką galėjo pasiekti „OSCar“, – patekti į dvidešimtuką. Buvome netoli jo, bet manęs toks rezultatas netenkina.
Sporto bateliai bėgiko rezultatui įtakos tiek daug neturi, o lenktynėse automobilis – labai svarbu. Kad ir koks geras vairuotojas sėdėtų prie „Fiat Panda“ vairo, „Porsche“ greitkelyje į Klaipėdą vis tiek jį aplenks.
Mūsų ekipažas gali važiuoti labai greitai, bet automobilis neišlaikys, jei viršysi jo galimybes. Prasidės visokie gedimai, lūžiai ir dūžiai.
Mūsų „OSCar“ kainuoja 250 tūkstančių eurų, o „Mini“, kuriuo lenktynėse važiavo vienuolika ekipažų, – milijoną 200 tūkstančių. Tai – nugalėtojų automobilis.
Ir jūs norėtumėte tokio?
Neslėpsiu, tai yra mano kelias.
Ar turite savo Dakaro herojų?
Dakare – tikras asmenybių susibūrimas, turi būti trenktas ir ieškantis iššūkių, kad važiuotum į tas lenktynes. Tie, kurie skaičiuoja sekundes, yra tikri kovotojai. O beveik visi kovotojai – asmenybės.
Ar šiais metais Pietų Amerikoje buvo taip pat karšta, kaip ir pernai?
Pirmoji lenktynių pusė – tikras košmaras! Argentinoje, sako, tokių karščių dešimtmečiais neprisimena. Lauke – keturiasdešimt penki laipsniai, automobilio viduje – dar dvidešimčia daugiau, o mes pagal lenktynių taisykles dėvime nedegančius trijų sluoksnių kombinezonus. Po jais – apatiniai marškiniai ilgomis rankovėmis, apatinės kelnės. Ant galvos – pošalmis, šalmas, ant rankų – pirštinės. Ir ne šiaip sau važiuoji – leki! Aštuntą ryto startas, ketvirtą dienos – finišas. Ir visą tą laiką privalai būti maksimaliai susikoncentravęs.
Taigi, šiose lenktynėse vietos nuotykiams nebuvo?
Keleto epizodų neišvengėme, bet jų nutinka visiems, tik ne visi vienodai greitai išsikapsto iš keblios situacijos.
Ar jūsų automobilio bagažinėje buvo kastuvų, jei staiga būtumėte įstrigęs smėlyje?
Ir kastuvų, ir keltuvų – daug visokios įrangos vežėmės. Lenktynėse kiekvienas svorio gramas svarbus, bet kelias ilgas, nežinai, ko gali prireikti.
Traumų neišvengėte. Kaip jūsų pirštas?
Dar nežinau, nebuvo laiko nueiti pas gydytoją. Tiesą sakant, lengvai išsisukau. Kai ant plaštakos nukrito dvi su puse tonos sveriantis automobilis, maniau, išvis negalėsiu vairuoti. Laimė, ranka – kairė, gavau vaistų nuo skausmo. Taip ir važiavau atkišęs vidurinį pirštą (juokiasi). Vis dar jo nejaučiu.
Paskui lenktynių dalyvius važiuoja didžiulė sraigtasparniais aprūpinta medikų komanda. Šitos lenktynės be aukų neapsieina, šiais metais nuo kalnų, važiuodami serpentinais, nukrito du žurnalistai, o vienam motociklininkui neišlaikė širdis.
Įtampa ir karštis daro savo?
Kai kurie savo malonumui važiuojantys lenktynių dalyviai tai daro pirmą kartą. Pasiekę verslo aukštumų, jie ieško ekstremalių pojūčių. Stresas nepratusiam, netreniruotam organizmui – didžiulis.
Kiek laiko turėdavote poilsiui?
Šiais metais miegojome daugiau nei pernai, bet vis tiek – ne daugiau nei keturias–šešias valandas. Pirmosios dvi savaitės – sunkiausios. Dakare – kaip armijoje, gauni tokį krūvį, kad supranti: arba išgyvensi, arba pasiduosi. Jokių kitų galimybių nėra!
Esama specialios lenktynininkų dietos?
Jei valgytum viską, ką duoda, lengvai priaugtum svorio. Valgykla, kurioje maitinami trys ar keturi tūkstančiai žmonių, įkurdinta palapinėje. Pusryčiai prasidėdavo trečią nakties, kiekvieną dieną lenktynininkams būdavo skiriamas sausas davinys, kad turėtume ką pakramsnoti automobilyje, vakarienė – septintą. Joje galėdavai rinktis, ką tik nori, – mėsos kepsnį, makaronus ar kokį specifinį patiekalą. Tačiau su maistu neeksperimentavau, lenktynėse organizmas negali būti apkrautas.
Ar šeimai kasdien pranešdavote apie savo startus ir finišus?
Šiuolaikinės technologijos padeda nejausti atskirties. Ir vis dėlto, kol manęs nebuvo, šeima nuveikė daug – atšventė mamos, tėčio ir šešioliktąjį sūnaus Nojaus gimtadienį.
Šiais metais jūsų su žmona Giedre laukia dar vienas džiaugsmingas įvykis...
Gegužę. Nekantraujame.
Ką šeimai iš Pietų Amerikos parvežėte dovanų?
Save (šypsosi). Man atrodo, kad joks daiktas neprilygs žodžiui, žvilgsniui, rankos paspaudimui.
Daug kas mano, kad lenktynėse tiek visko pamatėme, tačiau, jei dabar ten atsidurčiau, sakyčiau: kaip gražu, aš čia tikrai nesu buvęs!
Antrą kartą dalyvavęs lenktynėse, matyt, jau galite pasakyti, kad kiekvienas Dakaras yra kitoks?
Praėjęs buvo techniškai lengvesnis, nuvažiavome tūkstančiu kilometrų mažiau nei šiemet, tačiau neturėjome patirties ir pridarėme kvailysčių. Šiais metais važiavome beveik dešimt tūkstančių kilometrų, mažiau prisišaudėme sau į kojas, jau žinojome, kas yra tas Dakaras. Pernai teko kovoti, kad išlikčiau, o šiemet – sportavau.
Jūsų „OSCaras“ į Lietuvą dar negrįžo?
Plaukia laivu, visus keturis automobilius parsivarysime iš Prancūzijos. Pasakysiu ačiū „OSCarui“, paskui parodysiu jį gerbėjams, gal atiduosiu į muziejų, o gal atsiprašysiu ir kitais metais vėl su juo važiuosiu į Dakarą. Juk niekas nesibaigia...
