Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Česlovas Gabalis. Blogio angelas (papildyta lapkričio 10 d.)

Česlovas Gabalis
Gretos Skaraitienės nuotrauka / Česlovas Gabalis
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Česlovas Gabalis (46) ginasi esąs prietaringas, tačiau dar sykį apie tai paklaustas pradeda juoktis ir sako, kad kartais gal vertėtų „pabelsti į medį“... Priežastis ne viena: lapkričio 5-ąją jo laukia premjera Užupio teatro statomame spektaklyje pagal Jurgos Ivanauskaitės pjesę „Bomba, arba Ariel“. Dainininkas ne tik ragauja aktoriaus duonos, bet ir įkūnija nelabąjį – blogio angelą. Tokio vaidmens vengia net scenos asai... O dar veiksmas vyksta bažnyčioje prie altoriaus.

Vakaro sutemos jau apgaubė miestą. Nors pro vienos iš sostinės bažnyčių langus veržiasi šviesa, nedrąsu verti didžiules sunkias duris. Už jų – būrelis kantriai laukiančių generalinės repeticijos. Aktorių balsai paskęsta tarp šventovės sienų. Vienintelės Česlovo atliekamos legendinės „The Beatles“ dainos „Yesterday“ žodžius mūras, atrodo, tiesiog sugeria, o ir balsas visiškai kitoks nei įprastai: gergždžiantis ir pašaipus...

Išgirdęs netikėtą pasiūlymą paklausėte, ar reikės dainuoti?

Pirmiausia perklausiau, ar režisierė Rita Urbonavičiūtė tikra, kad nesugadinsiu šito reikalo... Patikino, kad ne. Vadinasi, nebus mano vieno atsakomybė. Kodėl aš? Gal Užupio teatrui reikėjo vardo, pritraukiančio žiūrovus. Nors ką gali žinoti, ar tas mano vardas jau taip traukia... Ir tikrai ne pinigai suviliojo: jei atvirai, jie juokingi.

Jokio bandomojo pasirodymo scenoje?

Jokių bandymų. Sutarėme, kad vaidinsiu. Man tai didžiulis iššūkis. Vaidinu blogio angelą. Nesu naujokas teatre. Keista, bet bene visi mano vaidmenys surišti su mirtimi: Romeo – „Meilėje ir mirtyje Veronoje“, Peras Giuntas, Girdvainis – „Velnio nuotakoje“, Rygoje statytoje roko operoje – pats Liuciferis... Tai – roko operos ar miuziklai. Prieš porą metų pastatytame „Žmoguje iš La Mančos“ dainavau tik penkias arijas, daugiau reikėjo kalbėti. Dabar – vien kalbu. Viena daina atsirado spontaniškai jau repetuojant.

Buvo akimirkų, kai pagalvojote: kokio velnio lindau...

Kartą. Viena scena man ypač sudėtinga – turiu suvaidinti keturis skirtingo charakterio personažus. Tada ir pagalvojau, kas nešė mane į tą galerą... Kas sunkiausia? Yra scenų, kai reikia pakelti balsą. Dainuojant man tai labai paprasta padaryti, o kalbant – sudėtinga. Truputį skystoka išeina emocija.

Nors imk ir uždainuok...

Režisierė ramina: geriau, jau geriau. Esu blogio angelas, sutinku sielas ir skirstau, kuriai – į pragarą, kuriai – į skaistyklą, kuriai – į rojų.

Auksinis darbas...

Šviesa tunelio gale visiems matosi vienoda, bet kur aš pasuksiu, nežino niekas.

Neaplankė mintys, o kur pačiam tektų keliauti?

Jau kur pateksiu – ten. Nieko nenužudžiau, nepavogiau... Nežinau, ar nors vienas žmogus gali pasakyti, kad neturi jokios dėmelės. Jaunystė – durnystė, mes visko padarome ir paragaujame.

Nesate prietaringas? Ne vienas aktorius yra atsisakęs įsikūnyti į velnią ar kokią piktąją dvasią, nes neva tada ir tikrame gyvenime prasideda velniava.

Ne. Nors gal vertėtų... Kaip sakoma, kas saugosi, tą ir Dievas saugo. Nesu prietaringas, bet, pamenu, prieš „Meilę ir mirtį Veronoje“ guliu užkulisiuose ant neštuvų – jais mane turi įnešti į sceną, – drebu iš jaudulio ir gal penkiasdešimt kartų persižegnoju. Žinau, sunkiausia pati pradžia. Žinau, kad artėjant premjerai įtampa tik augs. Žinau, kad pradėsiu nerimauti, atsigulęs į lovą ir užmerkęs akis matysiu priešais bėgantį tekstą. Tada miegi kaip zuikis, viską girdi... Įtampa jau kyla.

Iki kokio amžiaus atlikėjas gali lipti į sceną? Štai Nelly Paltinienė ką tik minėjo kūrybinės veiklos šešiasdešimtmetį.

Pats turi jausti. Kai neturi ko parodyti, tai ir turėtum nelipti...

O gal tada pradedama ieškoti kitokios veiklos, tarkim, patraukia aktorystė?

Kam nors reikia senų aktorių? Be manęs yra puikių. Niekada negalima sakyti: aš jau moku dainuoti. Gyvename, o viskas tik tobulėja, eina aukštyn ir aukštyn. Kai pajuntu, kad ką nors darau ne taip, nueinu pas Raimondą Tallat-Kelpšaitę, pratampau balsą... Labai greitai ji viską sutvarko. Anksčiau sakydavo, kad neteisingai dainuoju, dabar giria. Vadinasi, balso stygas dar pataupysiu. Negalima sustoti. Juolab jei tai yra tavo duona. Kiek aplink pavyzdžių, kai išleidžia albumą ir užriečia nosis – mes žvaigždės. Sėdi įsitaisę ant šakos ir dar patys ją pjauna. Praeis keleri metai – nukris.

Ką kita galėtumėte daryti?

Moku kasti duobes, bet, manau, elitinės vietos kapinėse jau užimtos. Dar galėčiau vairuoti taksi – įsijungi maršruto paiešką ir važiuoji, kur liepia.

Bet ką tik teisme aiškinotės, kad negirdėjote, kaip atsitrenkėte į kolegos automobilį, nes jūsiškiame per garsiai skambėjo muzika...

Kaip kada. Dabar jau ne. Jei magnetofonas įjungtas, taip ir yra – pasuki raktelį, variklis įsijungia ir užgroja (juokiasi).
Realiausia, ko griebčiausi, – mokyčiau dainuoti. Bent jau žinočiau, ką darau. Ir dabar mokau, ir man tai patinka. Darbas nėra lengvas. Šiandien turėjau tris mokinius. Su kiekvienu dainuoji, nors ir nepraveri burnos, dirba balso stygos. Po pamokos jautiesi kaip po koncerto.

O jei mokinys ateina tingėdamas, turi užkrėsti noru dainuoti?

Mes greitai mokame tai padaryti: pora pratimų – ir noras tingėti dingsta. Nemoku rėkti ant žmonių. Jie žino: atėjo į pamoką ir dirba.

Kas jau užsisakė vietas į premjerą?

Namiškiai – žmona ir dukra. Visa „Pelenų“ grupė – irgi. Man drąsiau, kai jie yra. Jie niekada nepameluos. Apdergs – neapdergs, bet nuoširdžiai pasakys teisybę. Dar atsiras norinčių pamatyti spektaklį bičiulių – pas mane jų visada atsiranda.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt