Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Plaukikas Giedrius Titenis sužadėtinę Armintą sutiko Anykščių baseine

Giedrius Titenis su sužadėtine Arminta
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr. / Giedrius Titenis su sužadėtine Arminta
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Tiesa, kad Europos ir pasaulio elitui priklausantys plaukikai išauga tik svetur, kur tobulos sąlygos, užsienio specialistai? Giedrius Titenis (25), neseniai Berlyne pasibaigusiame Europos čempionate laimėjęs du bronzos ir vieną sidabro medalius plaukdamas krūtine, šią teoriją verčia aukštyn kojomis. „Viskas priklauso nuo trenerio. O ir baseinas pas mus, Anykščiuose, geras“, – sako santūriai nepridurdamas to, kas bene svarbiausia – savo talento ir beprotiško darbštumo.

Pasaulį dėl sporto apkeliavęs Giedrius iš gimtųjų Anykščių nė už ką nebėgtų. Čia – jo namai, draugai, mažutį savo verslą – krautuvėlę turinti mama Dalia, nedideliame tvarkingame baseine dar paauglystėje sutikta pirmoji meilė, dabar – jau sužadėtinė Arminta (24). Tėtis Alvidas su vyresniuoju broliu Mantu dirba užsienyje.

„Dauguma mūsų draugų, kurie pasklidę po didmiesčius ir užsienius, norėtų keltis atgal į Anykščius, jei tik būtų galimybė ir darbo“, – pasakoja daili šviesiaplaukė Arminta. Ji dirba Anykščių regioninio parko direkcijoje, kartu neakivaizdžiai studijuoja Mykolo Romerio universitete. 

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Giedrius Titenis
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./ Giedrius Titenis

„Vilniuje, pavyzdžiui, ilgai neištverčiau. O jei dar važiuodamas į kamščius pataikau... Tada pats vienas mašinoje tik baruosi ir keikiuosi“, – juokiasi Giedrius. Nors ir kaip užtvenkto sostinės eismo nemėgtų, į jo srautą priverstas leistis dažnai – Vilniuje studijavo Mykolo Romerio, šįmet mokslus tęs Edukologijos universitete, dabar bent kartą per savaitę važiuoja pas trenerį į treniruoklių salę: „Anykščiuose yra puikių specialistų, dirbančių su paprastais žmonėmis, bet neradome tokio, kuris išmanytų, ko reikia sporto profesionalams, plaukikams. Vilniškis treneris pasidomėjo plaukimo specifika ir puikiai sudėliojo viską. Mano plaukimo treneris Žilvinas Ovsiukas tą patį perkėlė į vandenį. Plaukikui nereikia pridėti per daug jėgos, nes gali imti vandenį draskyti. Jiedu puikiai susidirbo.“

Į sostinę dabar, po įspūdingo pasirodymo žemyno pirmenybėse, reikia vykti ir dėl visų pagerbimų, rankos paspaudimų, interviu. „Berlyne peršalau ir va – akis mėlyna. Nusispaudžiau akinukais prieš paskutinį – vyrų estafetės finalo – startą. Prieš varžybas paprastai užsitempi akinukus, kad, ginkdie, vandens vidun nepatektų. Tąsyk akinukai nelipo. Kai esi apimtas adrenalino, skausmo juk nejunti. Paspaudžiau ir, matyt, persistengiau... Prieš mūsų sutikimą oro uoste Vilniuje kiek streso turėjau – bandžiau galvą nuleisti, kad mėlynės nesimatytų“, – dabar juokiasi Giedrius, o tąsyk prieš išvykimą Armintos klausė: „Kas man dabar daryt?“

Ši bandė instruktuoti Rūtą Meilutytę, kaip reikėtų mėlyną patinusį dešinį voką jam pudruoti. „Bet nieko neišėjo“, – smagiai aukštaičiuoja plaukikas. Mėlynės kosmetika neužmaskavo – tiesą sakant, mažai tokia proga kam ji ir rūpėjo.

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Giedrius Titenis
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Giedrius Titenis

„Tas žiniasklaidos dėmesio burbulas tuoj dings, visi pamirš. Kiek kalbėjomės su Giedriumi, svarbiausia – valstybės dėmesys, būsimas įvertinimas, apdovanojimas prezidentūroje. Juk tai liks ateities kartoms. Tai – svarbu visiems, tegu kai kas ir sako, jog jam dzin“, – kalba Arminta, per pietų pertrauką ištrūkusi iš darbų susitikti „SPA Vilnius Anykščiai“ kavinėje.

Per sutikimą Giedriaus gautos gėlės domina jų su Arminta katiną – škotų nulėpausį, kurį plaukikas šaukia tiesiog Kašaku, o ji – Petunijumi. Kasryt jie randa ant žemės nuo palangių numėtytų vazų ir pamato sutrikusį savo šokolado spalvos labradorą Pegasą – gero būdo šuo, vis gaunantis nuo ne tik mažesnio, bet ir jaunesnio padykusio katino ausų, šeimininkams bando pasakyti, jog šios šunybės – ne jo darbas.

Giedrius su Arminta pateko į pirmą jauno imlaus trenerio Žilvino Ovsiuko auklėtinių kartą: „Tada dar pats mus treniruodavo ir plaukdavo, buvo ką tik baigęs mokslus.“ Arminta plaukioti liovėsi baigdama vidurinę mokyklą.

Pirmas pamokas pamiegi...

Gražaus žalio Anykščių miesto gatvėse praeiviai Giedrių stebi akies krašteliu, su provincijos žmonėms būdingu santūrumu, be reikalo nekalbindami, bet – didžiuodamiesi. Čia neatkreipti į jį dėmesio neišeitų – be kelių centimetrų dvimetrinis, dailiai sportiškai sudėtas, su stilinga pašiaušta šukuosena, daugybę kartų rodytas televizijos per Europos ir pasaulio palikimo čempionatus, olimpines žaidynes.

Pačiam paprastai bendraujančiam sportininkui kraštiečių santūrumas – itin prie širdies. Kaip ir kiti mažo miesto privalumai, nes čia visur – taip pat ir kukliame, šiuolaikiškos įrangos anaiptol neprikimštame, bet tvarkingame, puikiai prižiūrėtame baseine jis jaučiasi savas, laukiamas – lyg namie.

Tūkstančius rytų dabar jau vyriausiasis Lietuvos plaukimo rinktinės treneris Žilvinas Ovsiukas šio baseino duris praverdavo anksčiau už budėtoją – su garsiausiu auklėtiniu Giedriumi Titeniu jiedu ilgai pirmą treniruotę pradėdavo šeštą valandą ryto. Abu pasitarę, dabar susitinka nuo aštuonių. Anksti keltis plaukikui – jokia naujiena. Šeštos valandos treniruotes jiedu su Arminta lankė dar būdami trečiokai ar ketvirtokai.

„Anykščiuose nėra mėgėjiško plaukimo. Abu treneriai nusiteikę dirbti sportiniu režimu: netinka – neik. Vaikams tai palyginti didelis krūvis, bet kaip kitaip išauginsi tikrą sportininką? Čia – ne Vilnius, kur į būrelius sueina tūkstančiai. Pas mus talentą toje saujoje atėjusių reikia kone iš po žemių iškast, – pasakoja Arminta, iki pat mokyklos baigimo, kaip ir Giedrius, keldavusis prieš šešias, kad nuo šešių iki pusės aštuonių ryto, prieš pamokas, treniruotųsi. – Po to pamiegi dvi pamokas kartais atmerktomis akimis, o kartais išeidavo ir užsimerkti. Baigėsi pamokos – vėl į baseiną.“

Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Giedrius Titenis su sužadėtine Arminta
Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Giedrius Titenis su sužadėtine Arminta

„Neką skiriasi ir dabartinis mano krūvis – dešimt treniruočių per savaitę baseine, dar – salėje, tik į mokyklą eiti nebereikia. Ši sporto šaka individuali, negali pradėti plaukti septyniolikos, sportininkas lipdomas iš vaiko. Kai jis išmoksta plaukti ir, jei plaukia gerai, niekas nebežiūri, devyneri jam ar keturiolika. Kelsies anksti ir arsi. Netinka toks režimas? Viso gero – cackintis nėra kada. Pamenu, mama man sakydavo: „Gal pailsėk?“ O aš net apsirgęs į baseiną prašydavausi. Mielai būčiau praleidęs mokyklą, bet – ne treniruotes. Mama mokėdavo paspausti: „Neini į mokyklą – nebus ir baseino.“ Kartą, pamenu, per pirmą pamoką atsisegu kuprinę, o ten – šlapias rankšluostis, plavkės ir akinukai – prieš pamokas kuprinės neiškroviau. Pavyzdingas mokinys nebuvau, bet stengiausi viską spėti“, – prisimena Giedrius.

Tėvų namus ir baseiną skyrė tik ilgas tiltas per Šventąją. Perbėgti jį – keliolikos minučių reikalas. Klampoti per sniegą žiemą pučiant vėjui jam, mažam, neteko – kaimynystėje gyveno pirmasis treneris Redas Pivoriūnas, tad Giedriui belikdavo kasryt be dešimt šešios laukti prie jo automobilio. Vėliau į ankstyvąją treniruotę pavėžėdavo tai brolio draugas, tai tėtis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Giedrius Titenis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Giedrius Titenis

Vienas kitą pastebėjo baseine

Giedrius su Arminta pateko į pirmą jauno imlaus trenerio Žilvino Ovsiuko auklėtinių kartą: „Tada dar pats mus treniruodavo ir plaukdavo, buvo ką tik baigęs mokslus.“ Arminta plaukioti liovėsi baigdama vidurinę mokyklą. „Praėjusiais metais bandžiau vėl pas Ovsiuką eiti – norėjau dar pasimokyti, kad plaukimas kaip pomėgis liktų. Greitai supratau, kad net kišti kojos į baseiną nebenoriu. Po mokyklos kokius penkerius metus to ir nedariau. Nebuvau ryški plaukime, neatradau savęs tenai – ėjau, nes nesinorėjo trintis gatvėse, o tas būrelis, kaip popamokinė veikla, man tiko ir patiko“, – sportininko sužadėtinė mieliau nuo kranto ar, kaip tenka dažniausiai, per televizorių žiūri varžybas, kuriose startuoja Giedrius.

Per vienas lankstumo pratybas Arminta į seną pažįstamą kažkodėl pažvelgė kitaip – tarsi iš naujo Giedrių pastebėjo, nors iki tol buvo matęsi „n“ kartų, puikiausiai vienas kitą pažinojo. Jei ne baseinas, gal ir nebūtų net mažame mieste susitikę. Jis – iš Antano Baranausko, ji – iš Jono Biliūno vidurinių mokyklų – Anykščiuose gyvenusių garsių rašytojų vardų mokykloms visais laikais pakako. „Kur daugiau plaukikams susipažinti – jei ne klasiokė, tai iš baseino grupės. Juk grįžęs iš mokyklos tik pamokas ruošdavai ir – vėl į baseiną“, – šypsosi Giedrius.

„Nežinau, kodėl tąkart jį pastebėjau. Nei mes kalbėjome per daug iki tol. Labiau galiu pasakyti, kaip yra šiandien. Giedrius – be galo nuoširdus, šeimyniškas, labai geras vyras. Kaip moteris jaučiu, jog mūsų būsimiems vaikams jis – idealus tėtis. Kai kartais susirenka giminės ar draugai su mažais vaikais, šie pirmiausiai prie manęs klijuojasi, bet man pakanka ir penkiolikos minučių to vaikiško bendravimo. Prie mažųjų iškart priskrenta Giedrius, o šie, prie jo pripratę, jau nebesitraukia“, – pasakoja Arminta. „Vaikai iš pradžių manęs bijo – didelis, pasišiaušęs“, – juokiasi plaukikas.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Giedrius Titenis
AFP/„Scanpix“ nuotr./Giedrius Titenis

Bendruose su Arminta namuose jiedu – keleri metai: „Mūsų butas prie „Maximos“, centre, jei taip galima Anykščiuose sakyti.“ Visai šalia, vos perėjus gatvę, – parkas, kur Giedrius su Pegasu traukia rytą vakarą. „Patingėjau į dresūros mokyklą jį vedžioti, užtat dabar toks truputį grybas. Bet namie zbitkų nebekrečia, suaugo. Šunį ir pirkome galvodami, kad užsiauginsime, kol jauni, bus geras draugas visai šeimai. Dabar didysis zbitkininkas namuose – katinas“, – pasakoja plaukikas.

Dietologės pasiūlytas mitybos režimas – sureguliuotas baltymų ir angliavandenių derinys – Giedriui padėjo Berlyne pasiekti fantastiškų rezultatų. Užtat kasdien virtuvėje reikia labiau pasukti galvą, kaip nuo šio plano nenuklysti. Kol Arminta nedirbo ir gamindavo, nebuvo jokių problemų. Dabar, prie puodų dažniau stojant Giedriui, kiek sudėtingiau: „Man tik žuvis gerai išeina. Truputį druskytės, pipirų, citrinos. Bandžiau ir žvejoti, bet supratau, kad tai – ne man. Turiu draugų – žūklės fanatikų, jei susitinka dviese, neįmanoma įsiterpti – tik žilkos, kabiukai, masalai...

Vienas mane buvo išsivežęs į žūklę porą kartų. Pastarąjį nieko nepagavau, nors sėdėjau gal keturias valandas. O jis – ne vieną po kitos, bet vis vien prigaudė žuvų. Purškė lietus, sakiau, kad mane paleistų, gal aš prašau Armintos, kad paimtų, o jis: „Ne, dar pabūkim.“ Prieš mums kylant patikrino masalą ant mano kabliuko – galva nukąsta, o aš nieko nejutau. Galutinai supratau, kad šis užsiėmimas – ne man.“

Prieš varžybas Giedriui būtina išvažiuoti, atitrūkti nuo rutinos, nors artimųjų ir pasiilgsta, bet taip geriausia susikaupti. 

Chloras – mumyse

Anykščių baseine Giedriui visi šypsosi, jis iš tolo su visais labinasi ir šioje aplinkoje atrodo laimingas – lyg grįžęs namo. Čia nuo vienuolikos metų jis ir leido ne mažiau laiko nei namuose: „Per metus Anykščiuose būnu devynis mėnesius, tris stovyklas rengiame svetur, važiuojame į aukštikalnes. Pradėjau plaukti, nes man, vaikui, tai tiesiog patiko. Paskui vienos varžybos, kitos – rezultatai gerėjo. 2006-ųjų pasaulio jaunių čempionate užėmiau trečią vietą ir nuo tada prasidėjo profesionalo gyvenimas – atsirado atlyginimas. Tai išties rimtas darbas – per dieną aštuonios valandos baseine. Ryte paplaukęs dar prasitampai, su treneriu pasikalbi, grįžti, tada – salė, vakare – vėl trys valandos vandenyje.

Visi vis pamini, kad nuo 2009-ųjų, kai plaukdamas 200 metrų pasaulio čempionate Romoje laimėjau bronzą, ryškių pergalių nebuvo. Bet jų buvo. Du universiados aukso medaliai, pasaulyje dusyk šeštas likau. Tas mūsų finišas – toks susiglaudęs, visi nuplaukiame vienu metu, tada jau pamatome, kaip kuriam pasisekė, – lemia šimtosios sekundės dalys. 2012-ųjų Londono žaidynių finale nepasisekė – buvau gerai pasirengęs, tik nesusitvarkiau su psichologija. Tai kainavo man startą. Pastarieji metai buvo sunkesni, norėjau pailsėti, apsispręsti, ką daryti ateity. Jei Berlyne būtų nepasisekę, gal būčiau baigęs karjerą. Bet pasisekė, vadinasi, viskas gerai. Dabar tik reikia pailsėt, atsimiegot – krūvis ten nemenkas buvo.“

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Giedrius Titenis ir Rūta Meilutytė
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Giedrius Titenis ir Rūta Meilutytė

Prieš varžybas Giedriui būtina išvažiuoti, atitrūkti nuo rutinos, nors artimųjų ir pasiilgsta, bet taip geriausia susikaupti. Ilgiau pabuvus vienoje erdvėje tik su komanda, daugiausia – visų stovyklų kambarioku plaukiku Mindaugu Sadausku ir treneriu, taip pat ima rauti stogą. „Pastarąją, atostogų, savaitę su Žilvinu susiskambiname gal po tris minutes kasdien, jei ką reikia pasiderinti. Daugiau nebendraujame – ilsimės vienas nuo kito. Bet ne ilgai taip, tuoj – vėl darbas. Smagu, kad mudu labai sutariame. Gal kad abu – vyrai, bendraujame be jokių intrigų. Kas nepatiko – išsakome į akis. Būna, aš gaunu velnių, kartais po sunkios treniruotės pats jį aprėkiu. Bet nė vienas neimame į galvą. Jį gerbiu kaip trenerį, vyresnį žmogų, užtat bendraudami nejuntame įtampos“, – pasakoja Giedrius, vis pasukdamas tai vieną, tai kitą petį, tempdamas raumenis.

Laisvalaikiu, kurio turi mažai, Giedrius mėgsta pavažiuoti dviračiu nauju taku palei Šventąją, nulėkti į draugų atidarytą vandenlenčių parką prie Anykščių. Nuo tramplinų nešokinėja, saugosi traumų – plaukikų čiurnos, riešai laibi ir jautrūs. 

Poilsio dienos jau primena, kad reikia į baseiną: „Viena poilsio savaitė praėjo, penktadienį atsidarys baseinas, bet, manau, jau kokį trečiadienį Žilvinas sakys, kad reikia praplaukti. Nėra ko laukti. Ramiau, ne tokiu įtemptu režimu, bet judėti reikia. Forma greitai dingsta, raumenys nyksta, truputį apsileidi – iškart kinta svoris. Reikia neleisti, kad taip nutiktų, – po to turėsi taisyti viską. Pradžioje galima plaukti tik pusvalandį, ir raumenys jau prisitaikys prie darbo. Tai daug geriau, nei sėdėti ant lovos.“

Giedrius Anykščių baseine plauks tą pačią dieną, kai tik jis bus pripildytas vandens ir sušildytas. Treniruotėms tinkama temperatūra – maždaug 27–28 laipsniai, varžyboms – laipsniu ar dviem šaltesnis: „Jei būtų per karšta, sunkiai plauktume.“

Kartais jis sulaukia draugų pastabų: „Bet tu dvoki chloru!“ Pats to kvapo nejunta net tada, kai didesnės koncentracijos chloras graužia akis: „Tas kvapas – mumyse. Kaip ir amžinas nosies šnarpštimas. Kitiems plaukikams nuo chloro atsiranda alergija. Nuo jo plaukai pasidaro lyg šiaudai, bet jokios bėdos, kai esi vyras – gali nusiskusti plikai, ataugs sveiki.“

Laisvalaikiu, kurio turi mažai, Giedrius mėgsta pavažiuoti dviračiu nauju taku palei Šventąją, nulėkti į draugų atidarytą vandenlenčių parką prie Anykščių. Nuo tramplinų nešokinėja, saugosi traumų – plaukikų čiurnos, riešai laibi ir jautrūs. Užtat net taip mėgstamą krepšinį žaidžia atsargiai – vienas šuolis gali nubraukti dešimtmetį darbo.

Kitas jo pomėgis – automobiliai: „Visiems juk faina pasitepaluoti. Dabar vairuoju „Fiat Multipla“ – brolis atidavė. Pats tokio gal nebūčiau pirkęs – jis patenka į baisiausių automobilių dešimtuką gal visose šalyse. Toks – šešios vietos, šešios lempos... Bet daug degalų nevalgo, ekonomiškas, tai svarbu, nes važinėti į Vilnių reikia dažnai. Smagiau būtų vairuoti naują automobilį, bet to visai nesureikšminu, ne tam dabar pinigai skiriami. Įsigijome butą, reikia mokėti paskolą, tėvukas padovanojo žemės, galvojame statyti namą. Kelsimės į vienkiemį – keli kilometrai nuo Anykščių Panevėžio link. Būsime visiški kaimiečiai. O kas čia tokio – Vilnius juk vos už gero šimto kilometrų, o ten jau kultūros užtenka. Nežinau, kaip bus kada nors, bet šiuo metu viskas turi būti čia, – juk vietoje turiu trenerį, puikias sąlygas.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt