Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Daiva Tamošiūnaitė-Budrė: ateina laikas, kai mane jau vadina „ponia“... (papildyta lapkričio 3 d.)

Daiva Tamošiūnaitė-Budrė
Žurnalo "Žmonės" viršelis / Daiva Tamošiūnaitė-Budrė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kalbant apie žmogaus „galiojimo laiką“, lietuviška televizija yra velniškai žiauri vieta: ji priekabiai matuoja figūros centimetrus, negailestingai spokso į menkiausias ydas ir tampa stebėtinai netolerantiška tiems, kuriems daugiau negu dvidešimt penkeri. Tačiau kai kuriems žmonėms – kad ir Daivai Tamošiūnaitei-Budrei (45) – pavyksta užgožti nematomus matuoklius asmenybės žavesiu ir tapti griežtos taisyklės išimtimi.

„Metams bėgant susitaikau su tuo, kad aplinkiniai į mane vis dažniau kreipiasi „jūs“, o mergaite pavadina nebent koks senas dėdulė, – šypteli ji. – Bet viduje aš tebesu mergaitė, o ir gyvenimas taip mėgsta švystelėti ką nors naujo, kad nėra kada nuleisti rankų.“

Daugelį metų buvusi radijo „balsas“, dar tiek pat – televizijos „veidas“, Daiva ekrane išbandė įvairiausius amplua: įgarsino filmus, pasakojo paprastų žmonių istorijas, narstė meilės peripetijas, kvietė pokalbio. O dabar ji šoka: LNK televizijos projektas „Kviečiu šokti“, įtraukęs moterį visa galva, nė neketina greitai paleisti, mat žiūrovai ją labai myli. „Sąžiningai nežinau – už ką, bet vis tiek esu baisiausiai dėkinga“, – prisipažįsta ji, apglėbusi puodelį arbatos ir ilsindama kojas prieš vakarinę repeticiją. Šokiai yra vėjo gūsis, privertęs ją ne tik suktis nauju ritmu, bet ir perkainoti vertybes („Namuose dulkės nevalytos, šaldytuvas tuščias... Bet visi laimingi“). O juk laimė, nors ir kaip ten būtų, – svarbiausia.

Sakai, tuščias šaldytuvas, vėlyvos repeticijos... O kas šiuo sunkiu metu augina tavo dukrą Adelę? Vyras Dainius?

Draugės! Be jų šiandien prasmegčiau. Iš Dainiaus mažai naudos, nes jis neturi laiko: rytiniai vaiko vežiojimai į mokyklą, popietiniai į baletą – man ant galvos. Didžiausias galvos sopulys – vakaras: repeticija, pavyzdžiui, devintą, o Ada dar per maža, kad sutemus sėdėtų viena namuose. Štai kad ir šis vakaras: Dainius išvažiuoja į Kretingą, ten jam kažkoks bažnyčios šventinimas, man repeticija – ir ką? Ačiū Dievui, Adą pasiims draugė, jeigu ilgai užsibūsiu – ji ten ir liks nakvoti.

Sena tiesa: geriau turėti ne šimtą litų, o šimtą draugų...

Gyvenime dar nebuvo tokio periodo, kad taip aiškiai tai būčiau suvokusi! Po repeticijos užgriūvu pas draugę pasiimti vaiko, o ji man dar ir salotyčių paruošusi... Dar pasistengusi, kad nekaloringos būtų, šokėjoms pritaikytos (šypsosi). Stačiai nuostabu!

Į šokių projektą tu įžengei skambioms straipsnių antraštėms skelbiant, jog eini šokti dėl visų „keturiasdešimtmečių mergaičių“, kurioms reikia įpūsti pasitikėjimo savimi. Didvyriška?

Gal kiek paaštrintos buvo tos antraštės... Bet drąsos tikrai reikėjo. Niekada, net mokykloje, nesu rimtai šokusi: kokioje antroje trečioje klasėje pastraksėjau „Bitute pilkoji“, ir tiek. Užaugusi mėgau šokti, klubuose net aplodismentų sulaukdavau, bet tai buvo truputėlį seniau... Jei dabar retkarčiais nueinu į kokias „Absento fėjas“ ar „In Vino“, tai labiau pabendrauti, negu pašokti. Su Dainium išvis neatsimenu, kada šokome: jis – judrus vaikinas ir šokyje atrodo charizmatiškai, bet tiesiog neturime kada. Juk nepasakysime Adelei: „Tu pabūk namie, o mes truputį einame pasišokti...“

Nustebai, kai tave pakvietė į projektą?

Šiokia tokia staigmena buvo. Gyvenime aš daugiau dainavusi, nei šokusi, bet labiau norėjau į šokių projektą nei į kokius „Žvaigždžių duetus“. Per ilgus „šnekėjimo“ metus mano balsas labai pavargo, pažemėjo, diapazonas susiaurėjo – dainuodama nesijausčiau gerai. O šokių projekte galima kurti šou. Žiūrovui nusispjaut į žingsnelius: jis žiūri, kaip žmogus jaučiasi, kokią emociją perduoda, akis užkabina visokie pakėlimai, paridenimai, pavoliojimai ant žemės... Ir visai nesvarbu, kad tu truputį meškiškai tą tango žingsnelį sudėliojai...

Pagalvojai apie savo fizinę parengtį tokiam eksperimentui?

Truputį bijojau dėl nugaros – pastaruosius metus neišlįsdavau iš masažo kabinetų. Man ją labai skaudėdavo naktimis. Švietė, nieko nerado, atseit, viskas gerai: „Ko tu nori, juk jau nebe trisdešimt metų...“ Bet juk ir ne šešiasdešimt dar! Visas bėdas sutvarkė masažistė. Tad ir projekto rengėjams pareiškiau: „Aš turiu pasitarti su gydytoju.“ Tik ne pas gydytoją nubėgau, o pas savo masažistę: „Tai man šokt ar nešokt?“ „Šok, – pasakė. – Dar pasitaisysi.“ Ir ką tu manai – išvis užmiršau, kas yra nugaros skausmas.

O partneris Tomas Slausgalvis? Kuris kurį išsirinko?

Tomas yra nuostabus. Kai man jį pasiūlė, pasakiau: „Mums reikia susitikt.“ Lygiai taip pat pasakė ir jis. Susitikome Trakuose, ir jis iškart stvėrė mane į glėbį: „Aš tave vesiu, o tu eik.“ Tomas mane paprasčiausiai prisimatavo – ir fiziškai, ir morališkai, ir mudviem abiem tiko. Maloniai nustebau, kad jis, kaip čia pasakius... seno gero auklėjimo (šypsosi). Konservatyvus, ištikimas, padorus...

Nesikreipia į tave tėvavardžiu?

Ne (juokiasi). Bet jo bendravimo maniera – kaip brandaus žmogaus. Daug kalbamės, gal net per daug: susitinkame trims valandoms repetuoti ir pusę iš jų prakalbame.

Visi šokėjai giriasi, kad aikštelėje lengvai numeta svorio. Tau gal nebuvo ko mesti?

Buvo buvo! Numečiau septynis kilogramus. Iš pradžių jie visai nekrito, bet po mėnesio organizmas pasidavė nelygioje kovoje ir ėmė kas savaitę sąžiningai mėtyti po kilogramą. Dabar svoris nebejuda, bet ir nebenoriu, kad judėtų: tada reikėtų darytis plastinę veido operaciją, nes liktų per daug odos... Tiesą sakant, mano veidas man labiau patiko, kai buvo tie „plius septyni“, bet tiek to. Užtat pagaliau išsitraukiau mažyčius džinsus, kuriuos kažkada buvau supakavusi ir paslėpusi spintoje. Prieš ketverius metus mečiau rūkyti ir staiga per mėnesį priaugau kokius šešis septynis kilogramus – kokia protinga galva, kad apynaujų drabužių tuomet neišdalijau draugėms... Smagu. Kas šiandien parduodama parduotuvėse, net nežinau – nebuvau ten nė nosies įkišusi. Nei man reikia, nei turiu laiko...

Sakoma, laimingas žmogus nevaikšto į parduotuves – jam gyvenimas ir be to mielas...

Žinok, tai yra tiesa. Man to nebereikia.

Paklausiu drąsiai: ar tas nedidukas amžius, kurį visi taip mėgsta pabrėžti, šokių aikštelėje tikrai jaučiamas? Aš gi žinau, kad tu jauna...

Jauna dūšioje (šypsosi). Vyresnės mano draugės išsigando: „Ne, ne!“ Na, neištarė garsiai: „Ne tavo metuose“, bet iš tiesų... Reikia pripažinti: jau nebesu tokia šokli, kokia buvau, ir kūnas jau nešasi nebe taip lengvai, kad ir kaip malčiau kojomis. Ir net ne svoryje esmė... Tomas prisaikdino: „Niekada nebandyk sakyti, kad tu per stora!“ Įsitikinau: šokti gali visokio svorio ir amžiaus žmonės, juk Amerikoje standartinių šokių čempionais tampa net šešiasdešimtmečiai. Bet tam reikia įdėti daug laiko ir jėgų, išmokti visokių gudrysčių... Pavyzdžiui, šokyje „Raudoni vakarai“ Tomas užšoka ant manęs, ir aš turiu jį išlaikyti. Kaip? Vyrukas, ačiū Dievui, – aštuoniasdešimt kilogramų. Jis man sako: „Įtempk vidinius kojų raumenis.“ Įtempiu, kojos labai stabiliai įsiremia į žemę – ir jį išlaikau.

Tai jau dabar ir Dainius galės ant tavęs šokinėti, o tu jį nešiosi kaip plunksnelę...

Gal nelabai – jis jau seniai sveria nebe aštuoniasdešimt kilogramų (juokiasi). Ir užšokti reikia mokėti. Kai choreografai pirmąsyk susiruošė mane pakelti nuo žemės, paklausiau: „Vyrai, o jūs apdrausti?..“ Bet nieko – visi gyvi.

Ir vis tiek juk svarbiausia – ne žingsneliai, ne pakėlimai, o žiūrovų meilė?

Aišku, kad taip. Nesantūri, atlapaširdiška emocija svarbesnė už susimakalavusią koją. Tai yra charizmos dalis: viliuosi, kad aš ją transliuoju ilgosiomis bangomis... Jaučiu grįžtamąjį ryšį. Gatvėje prieina moteriškė ir sako: „Budre...“ (Prisigyvenau iki to, kad žmonės mane vadina antrąja pavarde, nors ir vardas, ir mergautinė pavardė man svarbesni: bet Daivų ir Tamošiūnaičių yra daug, o Budrė – vienintelė ant Lietuvos, todėl viskas aišku.) Taigi ji sako: „Budre, mūsų visa šeima už jus, jūs tik laikykitės...“ Aišku, tai yra labai faina. Kai mums pradeda ploti nuo pirmųjų taktų, dūšia būna taip paglostyta, tarsi katinėlis būtų prasiėjęs... Bet didžiausias šokių privalumas – jie yra lyg skersvėjis, ūžtelėjęs per mano tvarkingą gyvenimą. Nepragmatiškas, avantiūristinis, bet žiauriai geras sprendimas. Jaučiuosi tarsi nusipraususi.

Ar šokiai pratęs tavo, kaip televizijos „veido“, gyvenimą? Juk televizija „į pensiją“ išstumia kur kas anksčiau nei kiti darbdaviai. Čia labai greitai ateina momentas, kai staiga pasijunti per senas...

Taip ir yra. Gal kada ta mūsų televizija pagaliau suaugs į protą... Jaunystės kultas klesti visur: bet kurioje šalyje žurnalų viršelius puošia gražūs jauni veidai, tačiau televizijose žmonės tikrai vyresni nei pas mus. Ilgakojės blondinės ten tik loterijų kamuoliukus ridena... Nesulaukusi keturiasdešimties apie pokalbių laidą kitur net nesvajotum: juk tu dar neturi ką pasakyti. O čia, sulaukusi keturiasdešimties, jau išsigąsti: „Vietoj manęs paims jaunesnę, ir kur aš dėsiuosi, būdama brandaus amžiaus?..“

Kaip tu su tuo tvarkaisi? Pyksti ir siunti po velnių tuos, kurie leidžia tai suprasti? Liūdi ir verki į pagalvę? Ar susitaikai ir nekreipi dėmesio – turi jauną vyrą prie šono, ir tiek žinių?..

Mudu su vyru apie amžiaus skirtumą visiškai nekalbame – jis mums neegzistuoja (šypsosi). Tiesiog ateina laikas, kai tenka priprasti, kad žmonės tave vadina „jūs“. Ateina laikas, kai į tave kreipiasi „ponia“... Ir tik draugių ratelyje tu vis dar sakai: „Mes, mergaitės“, nors iš tiesų toms „mergaitėms“ – jau per keturiasdešimt.

Bet juk tai nėra tik žodžiai – jie atspindi jausmą viduje.

Žinoma, atspindi. Tačiau amžiaus cenzas yra griežtas, tad žinau, kad netrukus televizijai teks pasakyti: aš be tavęs, tu be manęs. Įgarsinti filmus galėčiau dar ilgai, bet ir tų balsų vis naujų atsiranda... Vietos po saule ne tiek jau daug. Televizija visuomet ieško ko nors naujo: naujų balsų, naujų gražių vedėjų, nors jie nebūtinai pasiteisina. Radijas? Jis irgi jau kitoks. Kai kadaise dirbome „Radiocentre“, atrodė: imsime senti – kartu su mumis sens ir klausytojas, ir mes kartu gyvensime ilgai ilgai... Bet taip nėra. Klausytojas subrendo, kaip ir aš, ir kažkur dingo, o radijas ėmė gaudyti naujus klausytojus.

Šiandien vis dar įgarsini filmus, rengi laidą „Auksinė širdis“... Kokia dabar tavo finansinė padėtis?

Kukli.

Kokia nors Onutė iš Jonavos gali pasipiktinti: „Kur jau čia, Seimo nario šeima, tūkstantinis atlyginimas... Pamėgintų jie iš minimumo pagyventi...“

Tiesiog yra buvę geriau. Nejauku tai sakyti, kai žinau, kad Lietuvoje didžiulės šeimos iš kelių šimtų litų pragyvena: pati to net neįsivaizduoju... Bet kai palyginu savo gyvenimo periodus, dabar verčiuosi daug kukliau negu anksčiau. Matai, Seimo nario alga vos prilygsta kuklios nereitinginės televizijos laidos vedėjo atlyginimui, o mano uždirbami pinigai nė iš tolo neprilygsta ankstesniems. Labai reikėtų nuo Naujųjų metų pasiieškoti darbo (šypteli). Krizė per mus pervažiavo lyg traktorius: bandėme turėti versliuką, susijusį su pramogų organizavimu, paėmėme paskolą, investavome pinigų ir... tai nepasiteisino. Paskolą tebeturime, o tokių pajamų – ne, todėl reikia smarkiai susispausti. Kita vertus – stogą virš galvos turiu... Tualetas ne lauke... Gal nėra taip blogai? Šiandien esu paleidusi gyvenimą tekėti savo vaga, o paskui – pažiūrėsim.

Kaip Dainius reaguoja į šokančią žmoną? Mačiau, sėdi salėje su gėlėmis...

Jis palaimino tą crazy idėją. Na, aišku, paklausė: „Ar tu supranti, kad mūsų buitis nuo to taps dar kuklesnė?“

Dovanok, bet man tas klausimas skamba maždaug taip: „Ar tu supranti, kad nebespėsi išskalbti mano kojinių?“

Na, taip baisiai gal ne (juokiasi). Jis suprato, kad tvarkos mūsų namuose bus mažiau, tačiau tuoj susumavo: „Bet tau juk patinka šokti. Vadinasi, aš namie matysiu laimingą veidą!“ Tų nešvarių kojinių, aišku, yra ir dulkių yra – nebeturiu laiko tvarkytis, o pagalbininkės sau nelabai galiu leisti. Mane labai erzina tos dulkės, ta indų stirta, kuri jau trečią dieną stovi neplauta (dabar grįšiu – tikrai išplausiu, pažadu!)... Vakar grįžau vienuoliktą vakaro, numečiau batus, įsipyliau stiklą vyno, pasižiūrėjau į tą indų stirtą ir pagalvojau: k čiortu... Daug kas dabar k čiortu, bet širdies, žinok, neskauda! Valgyti spėju paruošti kartą ar du per savaitę. Mieste suradau vietų, kur galiu greitai pamaitinti vaiką. Adelę teko trumpam paguldyti į ligoninę ištirti alergijos: ačiū seneliams, kad atvažiavo, pagulėjo su ja. Mokytoja nustebo pamačiusi, kad į mokyklą vaiką atveža ir išveža senelis, – paklausė, kas nutiko, o Adelė raportavo: „Tėtis išvažiavęs, mama šoka.“ Taip ir gyvename... Mano namai nebekvepia vanile, bet vis tiek esu laiminga ir galvoju, kad visiems tai į naudą: namiškiai supras, kokia reikalinga moteris namuose, Adelė taps savarankiškesnė, Dainius – irgi.

O mama toliau bėgs per gyvenimą šokio žingsneliu?

Ech... Svarbu prabėgti pro visas niūrias mintis. Nesigilinti į tai, kad tu sensti, o jaunų žmonių kaip grybų aplink vis dygsta ir dygsta... Nors pagal metus dar esi visai simpatiška ir neblogai atrodanti moteriškė, bet yra jaunesnių. Žurnalų puslapiuose tu negali nematyti brandžių dėdžių su jaunomis moterimis. Dieve mano... Nė karto nesu dėl to išsigandusi, nors man labiausiai reikėtų bijoti, – juk vyras jaunesnis, ir pagal visuomenės taisykles mano vietoje tuoj turėtų atsirasti jaunesnė pamaina!.. Iki šiol nebuvo pagrindo ir laiko apie tai pagalvoti. O dabar galvoju: ko čia iš anksto graužtis – kai bus, tada ir bijosiu (juokiasi). Taip, aš persiritau į antrąją gyvenimo pusę. Kas buvo geriausio, tą jau gavau, ir kažin ką begausiu. Kažin ar kas nors naujo beatsitiks mano gyvenime... Bet prisimenu, lygiai taip pat galvojau, kai man buvo dvidešimt penkeri: tada dirbau mokykloje mokytoja ir man rodėsi, jog visas gyvenimas jau susidėliojęs ir kas čia naujo begali atsitikti... O paskui jis – taukšt – ėmė verstis, atsirado radijas, televizija, vyras, vaikas ir dar tiek visko, kad sunku apsakyti... Todėl pasimokiau: gyvenimas nesibaigia, netgi kai tau jau keturiasdešimt penkeri. Nė vieną akimirką nereikia galvoti, kad nieko naujo nebepatirsi, nors bjaurus vidinis balsas tau ir šnabžda: „Ai, baik, tavo metuose...“ Aš nežinau, kur gyvensiu kitais metais, ką veiksiu ir kuo būsiu – tik žinau, kad esu atidariusi liuką naujiems vėjams. Ir mano rankos dar nesvyra žemyn.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt