Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Danielius Bunkus: smagu kiekvieną rytą iš liūto padaryti kačiuką (papildyta lapkričio 26 d.)

Danielius Bunkus
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Danielius Bunkus
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kažkada, vieną savaitgalį, prie plataus bičiulių stalo Agnė Jagelavičiūtė taikliai nusistebėjo: „Iš kur tas Bunkus atsirado? Atrodo, lyg tremtyje būtų buvęs, o vieną dieną sugrįžo ir tą pačią akimirką tapo visų draugu...“ Tai – apie tą patį verslininką Danielių Bunkų (34), kurį nuo praėjusios vasaros matome artimoje dainininkės Natalijos Zvonkės draugijoje. Nuo to laiko, kas gi tas stotingas aukštaūgis, tapo įdomu visiems...

Ar Agnės pastaba pataikė į dešimtuką?

Aš – vilnietis, todėl daugybė žmonių mane pažįsta. Tačiau vienus metus dirbau Kaliningrado srityje, o kai grįžau (tai buvo prieš ketverius metus) nemažai pažįstamų susibūrė į vieną ratą, kuris vis plėtėsi plėtėsi. Į jį įsiliejo ir daug žinomų žmonių. Man patinka naujos pažintys, todėl aplink mane vis atsiranda naujų veidų. 

Kodėl metams buvai „išsitrėmęs“ į Rusiją?

Trūko iššūkių, be jų nuobodu gyventi. Tuometiniai „Snaigės“ akcininkai Kaliningrade atidarė gamyklą ir pasiūlė, kol įsisuks verslas, padirbėti direktoriumi. Tiek ir buvau ten, bet patirties gavau, kiek Lietuvoje per trejus metus kažin ar būčiau sukaupęs. Ji vėliau labai pravertė, kai dirbau „Jūrės medyje“, kur teko daug bendrauti su rusais. 

Nauji potyriai tau arti širdies? Vaikystėje buvai skautu, o baigęs universitetą ne tik ėmeisi įvairių verslų, bet, girdėjau, ir už šimto penkiasdešimties litų atlygį universitete dirbai dėstytoju?

Sakoma, skautu lieki visą gyvenimą (šypsosi), todėl negali sakyti, kad juo kažkada buvau. Geri laikai buvo. Kartu su bendraminčiais, tarp kurių – ir Aistė Stonytė, važiuodavome į stovyklas miškuose. Tai buvo puikus būdas kelioms dienoms ištrūkti iš namų, juk kitaip tėvai nelabai būtų išleidę. O su skautais – jokių problemų. Tuo laiku suvokiau, kas yra komandinis darbas, atsakomybė, disciplina, brolybės principas. Man tai svarbu, nes esu vienturtis. Be to, tėtis mirė seniai, augau su mama. Ji man labai brangi. Visą gyvenimą dirba Technikos bibliotekoje. Smagu ją kartais savaitgaliais arba vardadienio, gimtadienio proga pasikviesti į kurį nors mėgstamą restoraną. Ten valgome, bendraujame dviese.

Po magistro studijų Vilniaus universitete praėjus porai metų, nusprendžiau padirbėti dėstytoju. Norėjau rasti gabių, talentingų ir imlių jaunų žmonių, kurių proto ir veržlumo trūko mano ir draugų verslui. Komunikacijos fakultete antrakursiams dėstyčiau inovacijų vadybą ir derybų meną. Smagūs metai buvo – per savaitę paskaitų tebuvo keturios valandos, todėl lygiagrečiai vadovavau finansų maklerio kontorai „Baltijos vertybiniai popieriai“. Eksperimentas pasisekė, nes su keletu žmonių iki šiol dirbu. Dėstytojo alga buvo daugiau nei juokinga, bet ją vis tiek iš buhalterijos reikėdavo pasiimti. Kiek pamenu, tuos uždirbtus pinigus skyriau auditorijos langams pakeisti.

Galima važiuoti į Kubą, Etiopiją, Albaniją ir taikyti savo know how. Tačiau svetimuose kraštuose susidursi su kitokio pobūdžio problemomis, kurių numatyti negali dėl patirties trūkumo.

Iš ko dabar gyveni?

Galite pasiteirauti Mokesčių inspekcijoje (juokiasi). Turiu keletą veiklų. Dirbu kompanijoje, kuri investuoja į išradimus. Finansuojame mūsų universitetų mokslininkų tyrimus, vėliau patentuojame, deramės dėl pardavimo su užsienio kompanijomis. Taip pat perku ir parduodu akcijas užsienio biržose. Man tai nėra fanatiškas užsiėmimas, nesėdžiu prie kompiuterio ir nelaukiu, kol birža atsidarys ir užsidarys. Kartkartėmis ką nors nuperku, parduodu. Artimiausiu metu su bendraminčiais planuojame steigti fondą, kuris finansuos jaunimo technologines idėjas ir jų įgyvendinimą.

Panašu, kad idėjų, iniciatyvos ir tau netrūksta. Nekilo minčių produktyviau jas išnaudoti užsienyje?

Žinai, kuo geras vadybininkas skiriasi nuo blogo? Geras pasiekia rezultatą, o blogas visada turi paaiškinimą, kodėl rezultato nėra. Problemų rasi visur. Lietuvoje visose srityse kartelė nuleista žemiau nei kituose kraštuose. Net ir sėkmės kartelė. Čia mano žemė, gimtoji kalba, kultūra, įpročiai, papročiai, draugai, pažintys. Galima važiuoti į Kubą, Etiopiją, Albaniją ir taikyti savo know how. Tačiau svetimuose kraštuose susidursi su kitokio pobūdžio problemomis, kurių numatyti negali dėl patirties trūkumo. Todėl vakariečiai taip sunkiai eina dirbti į Rusiją ar Kazachstaną. Jie stengiasi dirbti per Rytų europiečius, pavyzdžiui, lietuvius. O svarbiausia – kuo toliau, tuo geriau matau, kad savame krašte yra ką veikti. Man jau kyla minčių, kad pribrendau politikai. Nesijuok ir nesistebėk. Man pačiam pradžioje ta idėja atrodė mažų mažiausiai keista. Bet mes tik keikiam, keikiam valdžią. Galvoju, imsiu ir pabandysiu ten pabūti pats.

Vėl trūksta iššūkių? Gal geriau į kokią ekstremalią kelionę važiuok? Teko girdėti, kad į tokias susiruošiate per kelias dienas.

Jei leidžia darbo reikalai, tai padarau lengvai, be didelių svarstymų. Nemėgstu pasyvaus poilsio. Man reikia pamatyti, išbandyti ką nors nauja, nepatirta. Labiausiai mėgstu visokias pramogas ore. Kuo tik nesu skraidęs. Net naikintuvu. Sėdėjau už piloto, kai buvome aukštai pakilę, leido lėktuvą valdyti. Net nežinau, kokiame aukštyje buvome, bet perkrovą patyriau. Ji buvo šešis su puse karto didesnė nei mano kūno masė. Koks jausmas? Žandai iš šalmo krinta, nuo kelių negali pakelti rankų. Aptemsta akys, nes smegenims trūksta deguonies, bet sąmonės neprarandi.
Šri Lankoje įkalbinau vietinį duoti palaikyti kobrą. Pagalvojau, jeigu jis gali, kuo aš blogesnis ar žioplesnis? Liepė laikyti arti prie išskleisto kaklo, kad negalėtų užsilenkti. Aš ją taip suspaudžiau, kad kobra pradėjo dusti. Bijojau, kad neišslystų (juokiasi). Šrilankietis greitai gyvatę paėmė ir davė kitą, bet paliepė: „Elkis švelniau, juk tai gyvas padaras.“

Aštuntus metus medžioji. Argi tai ne vyresnių solidžių vyriškių užsiėmimas?

Daug mano draugų medžioja, jie ir įtraukė. Pabandžiau – patiko, nors kai kam medžioklė iki šiol asocijuojasi su nekaltų žvėrelių žudymu. Tačiau žvėris reikia užsiauginti, turime šėryklų, tam skiriame nemažai pinigų. Kovojame su brakonieriais. Man patinka žiemos medžioklės su varovais, kai susirenka daug žmonių, tada galybė įspūdžių, bendravimo. Po medžioklės susėdame prie didelio stalo, kertame troškintus kopūstus su šerniena.

Bet draugus dažnokai kvieti skanauti fazanų...

Taip, man patinka tų paukščių medžioklė. Iš sumedžioto laimikio pats mėgstu ruošti patiekalus. Tik kartą, kai norėjau draugams pademonstruoti, kaip puikiai moku kepti fazanus, jie kaip tyčia beviltiškai perkepė. Norint atsipjauti gabalėlį, fazaną reikėdavo vos ne koja priremti (juokiasi). Todėl negaliu pasakyti, kad tai moku daryti puikiai: dar mokausi ir mielai eksperimentuoju.

Pramogų pasaulis – tas pats verslas, su savo ypatumais ir subtilybėmis. Reikia jas išmanyti, pažinti, jei nori sėkmingai jį vystyti. Neabejoju, kad Natalija šią patirtį lengvai ateityje pritaikys bet kur.

Tiesiog svajonių vyras! Tiesa, jau kartą vedęs. Baisu būtų antrąsyk bristi į tą pačią upę?

Ne, baimės nėra, bet viskas turi dėliotis savaime. Vedybų ir asmeninių santykių nesu linkęs planuoti. Kaip širdis pašauks, taip ir bus. Turbūt visiems ne kartą yra buvę: planuoji, planuoji, o kaip viskas pasisuka, tai net pats nustembi (šypsosi).

Iš šalies atrodo, kad tavo širdis jau užimta. Kai pradėjai bendrauti su Natalija Zvonke, pasikeitė net šukuosena! Beje, ar ne dėl tavęs ji paspartino oficialias skyrybas su Deivydu Zvonkumi?

Ne, tikrai ne. Tai buvo tik jųdviejų su Deivydu santykiai ir apsisprendimas. O šukuoseną pakeitė kita moteris, stilistė Lina Žvirblytė. Ir gerokai vėliau, nei pradėjau draugauti su Natalija.

Užteko pakeisti šukuoseną, ir fotografai užfiksavo, o žurnalistai padarė išvadas, kad Bunkų „suvėlė“ Zvonkė. Nenervina toks smulkmeniškas viešas rausimasis po jūsų santykius, elgesio komentavimas? Tik nesakyk, kad pradėjęs draugauti su tokia garsia moterimi tikėjaisi likti nepastebėtas!

Tuo metu apie tai net negalvojau. Kai žmogus patinka, pajunti simpatiją, nesvarstai, kas bus, kaip reaguos aplinka, juolab – žurnalistai. Kol kas manęs neerzina nukreiptos fotokameros. Nieko blogo nepadariau, gal todėl ir jaučiuosi laisvai.

Kuo tave sužavėjo ryški blondinė iš pramogų pasaulio?

Veža jos užsispyrimas, tikslo siekimas, verslumas. Pramogų pasaulis – tas pats verslas, su savo ypatumais ir subtilybėmis. Reikia jas išmanyti, pažinti, jei nori sėkmingai jį vystyti. Neabejoju, kad Natalija šią patirtį lengvai ateityje pritaikys bet kur. Kartu ji – labai švelni, moteriška. Kai turi laiko, puikiausiai tvarkosi buityje, sugeba daryti staigmenas.
O mano užduotis – kiekvieną rytą iš liūto padaryti kačiuką. Tai – malonumas. Draugai stebisi, kad Nataliją vežioju į koncertus po visą Lietuvą, laukiu, kol jie baigsis. Taip, kai turiu laiko ir nesu pervargęs, kodėl gi ne? Be to, Natalijos grafikas labai įtemptas. Pavyzdžiui, praėjusį šeštadienį jai reikėjo būti Šiauliuose, vakare grįžti į Vilnių, pašokti laidoje „Kviečiu šokti“, vėl važiuoti į Šiaulius, o paskui paryčiais – dar į Klaipėdą. Nenoriu, kad mano moteris būtų pervargusi, todėl padedu, kai galiu. Tik neprašykite smulkiai pasakoti apie mūsų kasdienybę ir buitį. Juk tai taip nevyriška (šypsosi).

Įsivaizduoji Nataliją savo vaikų motina?

Reikėtų jos paklausti, ar norėtų tokio savo vaikų tėvo (juokiasi). O mano vaizduotė, patikėk, labai laki....  
 

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt