Ar ne apmaudu: kurdama kolekciją įdėjai tiek jėgų ir laiko, o negalėjai pasimėgauti šlovės akimirka…
Andriana gimė kovo 18–ąją, o „Mados infekcija“ vyko po savaitės... Kai laukiausi, maniau, kad pagimdžiusi vos ne tą pačią dieną eisiu toliau kurti, baigsiu kolekciją, dalyvausiu šiame mados festivalyje. Paskutinę naktį prieš gimdymą dar siuvau, o ryte su vyru važiuodami į ligoninę užsukome atlikti primatavimų. Užuot daugiau laiko skyrusi motinystei, visas jėgas sutelkiau į kolekciją. Maniau, jei pradėjau daryti, turiu baigti. Tai išsekino. Po gimdymo apie madą nieko nebenorėjau girdėti.
Tvarkyti kolekciją pabaigė vyras, sesė, draugai. Prieš šou telefonu jiems aiškinau, kaip turėtų būti grimuojami modeliai, kitas detales. „Infekcijoje“ viską koordinavo dvynė sesuo Inga, o daug kas manė, kad tai aš – esame labai panašios (juokiasi).
Kolekcija parodyta, o praėjusį šeštadienį per „Mados inventorizaciją“ veik visa parduota. Metas ramioms motinystės atostogoms?
Dvejus metus ketinu ilsėtis ir visą dėmesį skirti dukrai. Žinoma, bandysiu kurti, siūti, bet ne taip intensyviai kaip anksčiau. Pusę metų nenorėčiau imtis jokio didelio darbo. O paskui, tikiuosi, motinystę ir kūrybą pavyks suderinti.
Atžalos gimimą įsivaizdavau kiek kitaip: maniau, kad gyvenimas tekės įprasta vaga, tik šalia bus ir vaikas. Tačiau iš tiesų dukrai reikia skirti labai daug dėmesio ir jėgų. Gerai, kad ją galiu bet kada palikti su vyru. Žinau, kad kūdikis bus švarus, pamaitintas, pamigdytas. Geriausia Adrianą patikėti tėčiubbbbbbbbbbbbbbi.
Kas jis, tas tobulas tėvas?
Alpinistas Dainius Andrijauskas. Po cezario operacijos aš net reanimaciją pamačiau. Tuo metu dukra rūpinosi jis. Dainius – didžiausias mano pagalbininkas. Būna ir visose „Infekcijose“, viską sustyguoja, sureguliuoja – nieko neįvyksta be jo žinios. Dviese daug lengviau. Ir linksmiau.
Kur judu susipažinote?
Aš laipiojau sienomis, uolomis ir kalnais, o jis buvo instruktorius (juokiasi).
Jūsų povestuvinė kelionė buvo į kalnus?
Susituokėme praėjusių metų spalį – vis dar jaučiamės jaunavedžiai. Tęsiasi mūsų medaus metai (juokiasi). Iki vestuvių visą vasarą tiek daug keliavome, kad susituokę nusprendėme niekur nevažiuoti.
Kaip tu atradai kalnus?
Pamačiusi filmą apie alpinistus supratau, kad ir aš noriu tokia būti. Pradėjau laipioti. Gyvenimas apsivertė: penkias dienas per savaitę sėdėdavau toje dirbtinių uolų salėje, laipiodavau, sportuodavau po šešias–aštuonias valandas per dieną. Net dalyvavau tarptautinėse varžybose, užėmiau prizinių vietų. Mane šiek tiek sustabdė kelio trauma. Tuomet ėmiau daugiau dėmesio skirti drabužių dizainui.
Pasirodo, viską galima suderinti: ir į kalnus kopti, ir kolekcijas kurti.
Kuo gyvena dvynė sesuo?
Inga taip pat keliautoja, alpinistė, laipiotoja uolomis ir – savanorė. Daug laiko praleidžia užsienyje, kur užsiima savanoriška veikla. Vaikystėje abi žinojome, kad suaugusios būsime dizainerės. Tačiau kai atradome kalnus, Inga suprato, kad labiau nori keliauti, o ne kurti drabužius. Tada mūsų keliai išsiskyrė. Sesuo padeda, kai ruošiuosi konkursams, šou. Ir vestuvinę suknelę man pasiuvo. Juk pagal senovinius prietarus nuotaka negali siūtis apdaro...
Judvi esate panašios ne tik išore?
Taip pat ir charakteriu. Maždaug iki dvidešimties mūsų gyvenimas tekėjo visiškai vienodai. Šiek tiek išsiskyrėme, kai ji pasirinko keliones, o aš – kūrybą. Tačiau apskritai esame be galo panašios: sutampa mūsų skoniai dėl maisto, drabužių. Žinoma, turime ir skirtumų. Juos pastebi mano vyras.
Drabužių dizainas – tavo vaikystės svajonė. Išsipildžiusi ji netapo rutina?
Kurti drabužius dabar man yra pomėgis, o ne darbas, pajamų šaltinis. Gal todėl neįgrista. Per metus sukuriu tik vieną kolekciją, todėl ta veikla neatsibosta.
Pagrindinis mano darbas – drabužių salonų vitrinų dizainas. Man tai labai patinka. Tada rengiu ne žmones, o manekenus – tobulas figūras. Jas puošti paprasčiau...
Tose drabužių parduotuvėse pati perki?
Kurdama vitrinas viena pirmųjų galiu apžiūrėti naujausias kolekcijas. Radusi patinkančių dalykų įsigyju. Tai paprasčiau, negu siūti. Sau kurti suknelės neturiu laiko. Nė vieno drabužio iš kolekcijos nepasilieku. Man atrodo, geriau tegul juos vilki kiti. Stengiuosi viską parduoti, jei kas lieka – dovanoju, atiduodu, pigiai parduodu. Kas iš to, kad daiktai gulės, – verčiau tegul būna vilkimi. Neprisirišu prie savo kūrinių. Tegul jie kitiems teikia džiaugsmo.
Tavo biografijoje – ir darbas Ramunės Piekautaitės mados namuose.
Studijuodama daug metų ten dirbau. Tikrai įgijau daug patirties. Mūsų geras ryšys. Pristačiusi kolekcijas, iš Ramunės visada sulaukiu paskatinamojo žodžio ir palaikymo.
Kokiems žmonėms patinka Dianos Paukštytės kūriniai?
Jų turi daug mano draugų, bendradarbių, pažįstamų. Tai ir jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės. Jie mėgsta išsiskirti, yra drąsesni: žemaklynes kelnes ar ekstravagantišką suknelę juk ne kiekvienas gali apsivilkti... Tie žmonės gražūs, aktyvūs.
Tarp vilkinčių tavo drabužius – ir dainininkė Jurga Šeduikytė.
Man patinka Jurgos atliekama muzika. Ją rengti – malonumas. Kai pamatau šią atlikėją, koncertuose vilkinčią mano drabužius, tai suteikia džiaugsmo.
