Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donalda Meiželytė: jaunikiai, nepabėkite – esu tikrai laisva! (papildyta birželio 3 d.)

Donalda Meiželytė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Donalda Meiželytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Seimo narė Donalda Meiželytė (35) – neeilinė politikė: bendraudama su žiniasklaida ji nebijo juokauti, ironizuoti, nuo plunksnos brolių beveik niekada nesprunka, o jos mestelėta frazė dažnai tampa skambia spaudos ar televizijos laidos anonso antrašte.

Tiesa, tos antraštės dažniausiai ne apie politiką, nors Donalda apie ją kalba daug. Tikrai kur kas daugiau nei apie asmeninį gyvenimą, ypač dabar, kai politikos užkulisiuose netyla šnekos apie jos romaną su žinomu politologu Vladimiru Laučiumi (39).

Prieš mėnesį kosminiu greičiu apskriejo žinia: „Donalda Meiželytė ir Vladimiras Laučius – pora!“ Vieno portalo žurnalistui atvirai papasakojote apie jausmus ir netgi bendrą ateitį, tačiau vėliau – tyla, jokių komentarų...

Situacija – juokinga ir kvaila. Nuo kadencijos pradžios mane žmonės vis bando su kuo nors suporuoti. Kai pirmą sykį „tapome pora“ su kolega Andriumi Mazuroniu, buvo juokinga, bet kai tai nutiko antrą, trečią kartą, pasidarė nebelinksma.  

Su Vladimiru esame bičiuliai. Taip, iš tikrųjų praėjusį lapkritį susipažinome, nemažai laiko praleidome kalbėdamiesi įdomiomis temomis. Politikos klausimais visada konsultavausi ir konsultuojuosi, ypač su tokiais žmonėmis kaip Vladimiras, kuris turi supratimą ir suvokimą apie tai, ką kalba. Manau, ir jam pačiam įdomu su manimi, tačiau tarp mūsų – tik smagus, nuoširdus bendravimas, jokių romanų. Sutinki žmogų kartą per keletą mėnesių, tad apie kokį meilės romaną gali būti kalba?!

Na, pamatė mus kartu, ir staiga visiems pasidarė įdomu, ką tai galėtų reikšti. O tai nereiškia nieko... Žurnalistas juokais paklausė – mes juokais atsakėme. Ir dėl to labai gaila. Visų nuoširdžiai atsiprašau už tokį nevykusį pokštą, už tai, kad suklaidinome visuomenę. Beje, turbūt niekas net nepastebėjo, jog tą patį vakarą tekstas iš portalo buvo išimtas, o autorius po straipsniu pasirašė ne pavarde, o slapyvardžiu... Eilutės apie gyvenimą kartu ir Vladimiro skyrybas – taip pat iš fantastikos skyrelio.

O nuotraukos, kurias tavo dukra atsiuntė portalui, – taip pat pokštas?!

Juta užsiima fotografija, tad sugalvojome išbandyti fotoaparatą, jos „sugebėjimus“. Bet nejaugi tose nuotraukose nebuvo matyti, kad visa tai – kvailiojimas?! Jei norite, galime pavadinti ir sociologiniu eksperimentu, kaip iš piršto laužta žinia gali sukelti ažiotažą. Ir kaip išpūsti dar didesnį burbulą nieko nekomentuojant.

Ši situacija man be galo nemaloni, nes tikrai esu laisva, nepriklausoma ir savo laisvę labai vertinu. Už ją svarbesnė nebent mano dukra, tėvai, artimųjų sveikata... Turiu laisvę rinktis ir tuo mėgaujuosi. Man – trisdešimt penkeri, ir patikėkite: iki keturiasdešimties būsiu agresyvi amazonė (juokiasi).

Tačiau daugelio verdiktas bus negailestingas: Seimo narei ir politologui taip juokauti nedera!

Žinoma, nedera, ir dėl to atsiprašome. Bandau ir sau paaiškinti, kodėl taip nutiko... Man, matyt, tikrai pabodo svetimų žmonių spėlionės, blusinėjimai, su kuo esu, gyvenu. Žurnalistas klausė, kokie yra mano santykiai su politologu. Atsakiau, kad žaviuosi Vladimiru, jo darbais, straipsniais, kartais net perdėtu tiesumu. Bet juk tai – gryniausia tiesa, mane tikrai žavi stiprūs, stuburą turintys žmonės! Tačiau kai pripynė žodelį „meilė“ ir štai jums žinia apie „naują porą“! Na ir kas, kad informacija buvo kaipmat pašalinta, bet juk pas mus visi daro „copy paste“ net nepasigilinę. Nesinorėjo šito nesusipratimo komentuoti, nes labai susinervinau. Jaunikiai, nepabėkite – esu tikrai laisva!

Kitaip nei Vladimiras...

Tegul jis ir būna laimingai vedęs vyras – aš čia prie ko?! Jokios šeimos neišardžiau. Lietuvoje bėda su humoro jausmu, su laisvumu bendraujant. Susidaro įspūdis, kad visi nešiojasi vieni kitiems paruoštas smaugvirves, o eidami pro šalį gražiai šypsodamiesi sako: „Labas rytas! Oi, atsiprašau, smaugvirvė iš kišenės iškrito, kaip tik jums buvau ją paruošęs...“

Beje, o kaip į mamos pokštą reagavo dukra?

Ji, kaip ir aš, juokėsi, nes puikiai suprato, kad visa tai – nerimta. Juta puikiai žino, atsivedu į namus ką nors ar ne. Taigi, pasijuokėme ir pamiršome.
Žinai, dabar antrosios pusės man reikėtų nebent dėl sveikatos, dėl fiziologinių dalykų. Tai – normalu: esu jauna ir intymių santykių reikėtų, bet jei jų nėra, niekas sienomis nelaipioja.

Aišku, atsirastų namuose ir šiokio tokio stabilumo, būtų su kuo pareigomis, darbais pasidalyti. Kita vertus, ir pati puikiai susitvarkau. Reikia televizoriaus? Nuvažiuoju į parduotuvę, nusiperku išsimokėtinai, visus laidus sujungiu, sumontuoju – ir man nereikia jokios pagalbos. Turiu savo kopėčias, įrankių dėžę, atsuktuvų ir veržliarakčių dėklą (beje, pastarąjį kartą nusipirkau per mažą raktą, reikės paieškoti didesnio). Kai reikėjo, pati ir visus baldus persišriubavau, ir ranktūrius pakeičiau.

Tačiau laisva ir nepriklausoma moteris Lietuvoje vis dar kelia įvairiausių klausimų...

Bet juk gyvendama viena moteris didesnę laiko dalį gali mėgautis gyvenimu ir tik gerokai mažesnę sėdėdama priešais televizorių neturi su kuo pasijuokti, jaučia ilgesį ir vienatvę. Šimtąkart baisiau, kai šalia yra žmogus, kuriam neturi ką pasakyti, kai vieną dieną nebesinori grįžti namo. Esu tai išgyvenusi ir žinau, kad būtent tokius santykius reikia kuo greičiau nutraukti.

Ką padarysi, šiuo metu esu viena, tačiau antrosios pusės nebuvimą puikiai pakeičia darbas, o bendravimo su žmonėmis man ir taip – per akis. Dabar mano sutuoktinis – visa Lietuva (juokiasi). Be to, ne taip seniai aš ta laisve kvėpuoju, keturi ar penki mėnesiai vienatvės – argi tai daug?

Aš tik juokiuosi – pirškite man kuo daugiau vyrų! Nejaugi nesmagu?! Kartais pagalvoju: gal tikrai reikėtų kokį muliažinį gyvenimą viešumai sukurti, o pačiai savo pasilikti? Gal tada visi nusiramintų?

Ir kaip tas tavo muliažas atrodytų?

Pirmiausia reikėtų su kokiu vyru pasirašyti sutartį, kad viešumoje esame pora, tada... Bet, Dieve, kokia tai – nesąmonė! Ir vis tiek aš – už natūralumą. Buvo mūsuose tų keistų santuokų, ir ne viena... Iki šiol svarstau, Zvonkai kartu gyveno iš meilės ar tai tebuvo projektas?

Matai, ir tau pačiai tai įdomu! Kaip manai, kodėl laidos, straipsniai apie politiką ar ekologiją žmonėms ne tokie įdomūs kaip intymios žvaigždžių gyvenimo detalės?

O kaipgi puoselėjama draugystė? Žmonės kasdien susiskambina ar bent brūkšteli vienas kitam SMS’ą, pasidalija naujienomis, kas nutiko šiandien, kas kur buvo, kas ką matė, kas su kuo atėjo, kas susituokė ar kas pakeitė darbą... Gyvenimiškos smulkmenos, iš kurių ir susideda gyvenimas. Tačiau pasidaro nebeskanu, kai tokie dalykai pasiekia viešumą: viena apie tai kalbėti prie įjungto televizoriaus, kas kita – televizoriuje.

Vienoje laidoje pavadinai save gyvanašle – mylimajam Andriui išvažiavus padirbėti į užsienį nusprendei jo ištikimai laukti. Vertėjo?

Andrius prieš keletą mėnesių grįžo, bet mūsų santykiai neatsinaujino. Buvo bandymų, bet kai praleidi progą draugystę tęsti, prasilenki su žmogumi laiku, nieko nebeišeina. Vėliau ar anksčiau meilė baigiasi, du žmonės tampa partneriai, draugai, kambariokai, tarp jų lieka labai šilti jausmai, tačiau be jokių „och“ ir „ach“, štai tada ir prasideda svarstymai, ką toliau daryti. Įskaičiuojant nedideles pertraukėles, su Andriumi kartu buvome septynerius metus ir, jei būtume turėję vaikų, žinoma, būtume išsaugoję santykius, toliau kartu gyvenę, draugavę. Bet dabar... Gyvenimas pernelyg trumpas, kad būtų verta užsiciklinti – galimybių yra tūkstančiai.

Kartais galvoju: esu tokia sena, kad įpareigojantiems santykiams ryžčiausi nebent tada, kai baigiant tiksėti savo reprodukciniam laikrodžiui nuspręsčiau gimdyti vaikus. Beje, antrą Svilienės pavardę turiu iki šiol tik todėl, kad mano dukra nejaustų diskomforto, bet Jutai – jau keturiolika, tad kai ateis laikas keisti pasą, antros pavardės tikrai nerašysiu. O kam ji man?! Pirmo vyro nemačiau nežinia kiek laiko, tad kodėl turėčiau jam garbę daryti? Be to, juk nereikalauju, kad jis Svilas-Meiželis būtų (šypsosi).

O kaip su meile, jausmais – jų taip pat išsižadi?

Meilė ateina ir išeina, o kas lieka? Draugystė. Jei gyvenime atsirastų žmogus, kuris man būtų draugas, bendramintis, kelionių ar ėjimo į renginius partneris, būtų šaunu. Iš tokių draugiškų santykių ir atsiranda pačios stipriausios santuokos. O kas yra meilė? Tie patys hormonai, kurie išsiskiria ir vartojant narkotikus. Meilė – gražus jausmas, bet jis nebūtinai turi realizuotis ir peraugti į santykius.
Be to, visus santykius reikia auginti, o svarbiausia jiems – pasitikėjimas, bet tam reikia laiko, kantrybės, o nei vieno, nei kito šiuo metu neturiu.

Bet juk Seime – tiek vyrų! Rodos, laisvo laiko paieškoms net nereikia.

O tu matei tuos vyrus ir kas jų pase, gimimo metų skiltyje, parašyta? Na, taip, yra vienas kitas jaunesnis, bet man jie – kaip broliai, nežiūriu į juos kaip į vyrus! Gal čia ir slypi didžiausia mano bėda: dirbdama vyriškame kolektyve pati tampu bachūru. Galbūt tas nevykęs pokštas su Vladimiru todėl ir nutiko, kad į vyrus, tarp kurių kol kas nėra nė vieno meilės objekto, žiūriu pernelyg lengvabūdiškai?

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt