Gruodį kino teatruose įvyko Donato režisuoto filmo „Šventa karvė“ premjera, Vaidos interneto parduotuvėje – dovanų pirkimo vajus. Šis mėnuo judviem – beprotiškiausias mėnuo?
Vaida: Ne pirmą kartą metų pabaiga mums abiem labai įtemta. Mano darbas susijęs su šventinių dovanų ruošimu, pakavimu. Kol viską paruoši kitiems, pačiai švenčių nelabai bereikia: būna atsibodęs ir dovanų vyniojimo popierius, ir kaspinėliai. Artimiesiems susuku į laikraštį ar rudą popierių, ir man būna taip gražu! Kartą vaikų draugui gimtadienio dovaną supakavau į spalvotą popierių. Tai vyresnėlis Hubertas paprašė, gal ir jie per Kalėdas galėtų gauti taip gražiai įvyniotas... Tada supratau, kad perlenkiau lazdą. Pernai, šiemet ir saviškiai gavo spalvotas dovanas.
Donatas: Man treti metai baigiasi premjeromis. Buvo „Valentinas Vienas“, pernai – „Valentinas už 2rų“ ir „Kaip pavogti žmoną“, o šiemet – „Šventa karvė“. Tikime, kad per šventes žmonėms reikia pramogų. Mes jų ir siūlome. Visiems norisi duoti ir gauti dovanų – viliamės, kad šio filmo kūrimas Indijoje yra dovana ne tik man su Vaida, bet ir visai kūrybinei grupei, žiūrovams.
Kad Lietuvai dovanojate filmą – skamba pompastiškai! O vienas kitam paprastesnių dovanų teikiate?
Vaida: Būtinai! Šįkart mano sąrašas buvo kaip niekada ilgas. Tik, kadangi Donatui reikia ko nors ypatingo, ko aš kol kas negaliu įteikti, tai jis vis gauna kojines.
Donatas: Aš norėčiau kasmet keisti kompiuterius, telefonus ir galvoju, kad Kalėdų Senelio reikalas tuo pasirūpinti. O Vaidą, žinau, labiausiai džiugina kelionės. To džiugesio mūsų gyvenime pamažu daugėja...
Vaida: Kai Donatas užsiminė, kad skris filmuoti į Indiją, pasakiau: arba ten keliausiu ir aš, arba skiriamės. Tai buvo mano, kaip žmonos, pirmas patrepsėjimas. Žadėjau per filmavimą juodžiausius darbus atlikti, vakarais visiems masažus daryti, ir buvau įtraukta į kūrybinę grupę.
Ir net į filmo titrus! Vaida, kaip tavo pareigos ten įvardytos?
Vaida: Nežinau!
Donatas: Norėdami nugalėti kompleksą, kad kūrybinėje grupėje bus režisieriaus antroji pusė, be to, dar ir labai taupydami biudžetą, jai davėme labai daug darbo: Vaida buvo mano asistentė, rūpinosi aktorių grimu ir kostiumais, turėjo filmo dailininkės etatą ir pildė labai svarbius scenarijaus raportus. Lietuvoje tuo užsiimtų keturi žmonės... Juodų darbų jai prisikaupė daugiau, nei galėjo pakelti. Mano kaltė, aš persistengiau, bet žmona susitvarkė.
Indijoje skyrybomis negrasinai?
Vaida: Buvau pasižadėjusi, kad ten nieko nekomentuosiu ir kaip galima rečiau sakysiu savo nuomonę. Jei nebūtume miegoję viename kambaryje, kolegos gal net nebūtų įtarę, kad esame sutuoktiniai.
Donatas: Kiekvienas filmas kuriamas ekstremaliomis sąlygomis. Ir pagrindinis jo sėkmės faktorius yra komanda. Vaida – seniai patikrintas žmogus, visada žino daugiausia mano filmų gamybos paslapčių. Dalyvavimas šio kūrime nebuvo eksperimentas. Ji puikiai žinojo, kas ką ten daro, tik niekada nebuvo bandžiusi tuo užsiimti pati.
Vaida: O aš seniai žinau, kad komandinio darbo esmė – vadas. Kadangi šis projektas – Donato, nors ir kaip būtų sunku, susitaikiau su tuo, jog jis čia vadas.
Kodėl nedirbate kartu nuolatos?
Vaida: Oficialios veiklos visada abu turėjome savos ir niekada nebuvo minčių jos sujungti. Be to, gal mus stabdo baimė, kad būdami kartu ir darbe, ir namuose atsibosime vienas kitam. Namie mums patinka drauge ką nors daryti. Esame darbštūs ir kartu galime nuveikti labai daug. Reikia sodinti gyvatvorę – ne samdome žmones, o pajuokaudami, padiskutuodami patys mielai tuo užsiimame.
Donatas: Gal dėl to kaltas ir pasąmoninis saugumo jausmas? Jei nesisektų vienam, šeimą kurį laiką galėtų išlaikyti kitas. Kai gyveni ne vienas, tai labai svarbu. Be to, jei nuolatos būtume kartu, gal taip nesinorėtų po darbo skubėti namo pasipasakoti, pasidžiaugti ar pasiguosti.
Kai dirbu prie naujo filmo, juo gyvenu dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę. Ir tai trunka apie pusmetį. Didžiausia laimė, kad Vaida man leidžia kartais išeiti į tą kosmosą. Tuo metu ji laiko visus namų kampus. Kai nekuriu, bandau kompensuoti savo nebuvimą. Tada galiu ir šiltnamį pagal jos užsakymą pastatyti, ir lysvę, jei reikia, sukasti.
Ir dabar namuose laukia krūva vyriškų darbų?
Vaida: Kai jo nebūna, nesijaučiu nuskriausta, nes pati galiu ir skylę sienoje išgręžti, ir automobiliu pasirūpinti. Tačiau yra darbų, kuriuos Donatas man draudžia atlikti, ir aš jam leidžiu neleisti. Tarkim, šiemet gal dvi savaites važinėjau automobiliu, kuriam nebuvo atlikta techninė apžiūra, nes jis mano, kad tai – vyro reikalas. Susitarėme, kad jei mane policija už tai nubaus, sumokės Donatas. Arba jis užsispiria ir neleidžia man šienauti pievelės ar karpyti gyvatvorės. Kartais paisau, o kartais tyliai nupjaunu ir jis to net nepastebi.
Mudu mokame ir galime daryti daug skirtingų dalykų. Tai labai įdomu. Man smagu, kad, tarkim, atsidaręs mašinos kapotą Donatas ten kažką supranta ir gali pataisyti.
Donatas: Iš tiesų labai smagu pakeisti veiklą. Praėjusį pavasarį, po filmo „Valentinas Vienas“, pusę namo apjuosiau terasa. Po įtempto darbo kine bet kokia fizinė veikla – terasos darymas, spintos statymas, šiltnamio surinkimas – man yra poilsis, minčių, energijos šaltinis.
Vaida: Ir jei net netobulai atrodo, bet labai miela, nes padaryta pačių. Einu per terasą ir smagu, nes prisimenu, kaip su meile, apgalvotai Donatas ją darė, šlifavo, kad vaikai rakščių neįsivarytų. Galėčiau pabambėti, kad varteliai jau dvejus metus be spynelės, bet žinau, kad kai vieną dieną vyras ją padarys, žiūrėsime ir kaifuosime.
Kiek metų judu toks sėkmingas tandemas?
Vaida: Nuo dutūkstantųjų...
Donatas: Vaida buvo pirmas žmogus, kuris man paskambino šiame šimtmetyje. Mileniumą, kurio visi taip laukė, aš buvau nusprendęs ignoruoti. Arba, galima sakyti, kad jį sureikšminau savaip: išsinuomojau butą su židiniu ir nusprendžiau prabangiai išsimiegoti.
Vaida: O aš pasipuošiau labai gražiais dizainerės drabužiais ir švenčiau prabangiame restorane. Buvo taip nuobodu, taip blogai! Su Donatu buvome pažįstami, kartais susiskambindavome. Mūsų bendra draugė paprašė, kad ir tą naktį jam pasukčiau, pakviesčiau prisijungti prie mūsų. Paskambinau – atsiliepė užsimiegojęs... Sausio pirmąją buvo penkiolika metų, kai mes kartu...
Vadinasi, judviem kiekvieni Naujieji yra ypatingi?
Donatas: Man tai – labiausiai patinkanti metų šventė nuo vaikystės. Kai manęs klausdavo, kodėl ne gimtadienis, turėdavau gerą atsakymą ir iki šiol jis man patinka: gimimo diena – šventė tik man ir šeimai, bet aplinkui matau daug dirbančių žmonių. Sakydavau, jog energetiškai jaučiu, kad jiems tai paprasta diena. Iki šiol man Naujieji – švenčių šventė, kažko naujo pradžia. Dirbtinai ar ne, bet aš metų pradžią labai sofistikuoju. Ir gal ne veltui: juk tai ir mudviejų su Vaida pradžia...
Vaida: Kai Kalėdos tapo atviresnės, laisvesnės, Naujieji kažkiek nublanko. Dabar man Kalėdos – tai atostogos, šventė, o paskutinėmis metų valandomis įsijungia darbinis režimas: pradedu laukti naujų iššūkių.
Tačiau kitus metus visada norisi pradėti naujai, švariai ir tikint, kad jie bus labai labai ypatingi.
Donatas: Iš Vaidos šeimos išmokau labai anksti puošti eglutę.
Vaida: Ir tai tave varo iš proto.
Donatas: Apsipratau... O po Naujųjų skubame jos nurengti, nes mums nebesinori švęsti. Nesuprantu, kaip galima sausio antrą išvažiuoti į kalnus slidinėti. Metų pradžia man yra lyg pirmadienis, o kitas savaitgalis – po metų, per kitas Kalėdas. Na, geriausiu atveju – vasarą...
Vaida: Man patinka eglutę papuošti gruodžio pradžioje ir visą mėnesį savaitgaliais kviestis svečių. Tačiau pastaraisiais metais dėl Donato premjerų, mano darbų ta tradicija susijaukė.
Donatas: Į namus mes galime pakviesti kelis žmones, „Šventos karvės“ premjeroje buvo šeši šimtai keturiasdešimt!
Į premjerą negalėjote vestis sūnų, nes filmas skirtas žiūrovams nuo šešiolikos metų. Vaikai nemato, ką sukuria jų tėvas?
Donatas: Panašių klausimų iš jų girdime... Mažasis, šešerių Motiejus, vis klausia, kada padarysiu normalų filmą – ką nors panašaus kaip apie Žmogų vorą. Vyresnysis, trylikos Hubertas, kartais ateina pas mane į darbą, per petį regi, kas ten kompiuterio ekrane šmėžuoja. Tačiau filmų, skirtų vyresniems žiūrovams, jis nėra matęs. Paaiškinu, kad tai skirta ne vaikams. Gal sūnums ir apmaudu, kad nemato, ką sukuriu. Juk kelis mėnesius būnu išprotėjęs dėl filmo ir paskui jiems jo nerodau!
Vaida: Buvo momentas, kai mokykloje paklaustas, ką dirba mamytė ir tėvelis, Hubertas neturėjo ką pasakyti. Tada labai išsigandau, puoliau pasakoti, ką veikiame, kai nebūname namuose. Reikės Motiejaus paklausti, ar žino jis.
Donatas: Kai buvo mažesnis, Motiejus yra klausęs, ką dirbu. Sakiau, kad visą dieną žmonėms aiškinu, ką, kaip ir kodėl jie turės daryti. Jis suprato: tėčio darbas – aiškinti...
Vaida: Donatas išgyvena, kad per mažai laiko praleidžia su vaikais. Aš manau, kad svarbu ne kiek būna, o to buvimo kokybė. Kai jis namie, visas būna mūsų: su berniukais meistrauja, sugalvoja naujų žaidimų. Kartais vaikams net pavydžiu, kad turi tokį gerą tėvą.
Donatas: Turiu kompleksą: manau, kad jei turi šeimą, vaikų, būdamas namuose turi dirbti jiems. Todėl net nebandau jungti kompiuterio, net knygą geriau skaitau ofise: manau, kad tai – irgi mano darbas ir galiu sau leisti tai daryti.
Tiesa, kad penktadienio vakarus visada leidžiate dviese kine?
Vaida: Tai – šventa! Pažiūrėjusi penktadienio filmą jau pradedu laukti kito penktadienio.
Donatas: Gyvenime reikia turėti tradicijų. Mes ir po vestuvių kitą dieną su liudininkais ėjome į dieninį kino seansą. Tai tapo tokiu normaliu dalyku, kad labai neperdėsiu kiną pavadindamas mūsų bažnyčia. Draugai, vaikai – visi artimiausi žmonės žino, kad penktadienio vakarą mudu užsiėmę – einame į kiną! Kino teatrų salėse netgi turime vietas, kuriose mums labiausiai patinka sėdėti. Vakaras sugadintas, jei jos būna užimtos.
Žmonėms reikia turėti savo dievą, idealų. Kai manęs klausia, kodėl mums taip pasisekė su filmu „Tadas Blinda. Pradžia“, aš turiu atsakymą – žmonėms reikėjo herojaus, vedlio. Taip pat visiems reikia turėti savo bažnyčią. Vieniems tai – sekmadienio mišios, kitiems – savaitgaliai kaime ar žvejyboje, man su Vaida – penktadienio vakarai kine.
Turime bendrą svajonę. Ateityje norėtume pasistatyti kitą namą – su maža kino sale. Turėtume savo bažnyčią!
Vaida: Gal koplytėlę?..
O iš kino teatro jau seniai nebesukate į restoraną suvalgyti kepsnio ar pyragaičio?
Vaida: Nebeiname, aš neleidžiu. Apie mitybą labai nemėgstu kalbėti... Tai labai intymus dalykas. Žmonės nervinasi, kai išgirsta, kad maitiniesi kaip nors netradiciškai. Anksčiau mėgau labai skirtingą maistą, mane traukė įvairūs skoniai, dievinau saldumynus. Tačiau gimė alergiški vaikai. Nenorėjau nuo kūdikystės jiems kišti vaistų, todėl pradėjau domėtis maistu.
Kuo labiau gilinausi, tuo aiškiau supratau, kad nebegaliu vakarais valgyti bandelių su marcipanais ir pačios keptų pyragų. Keisti mitybos įpročius labai sunku. Turi suprasti, kaip veikia kūnas, kaip jis reaguoja į tam tikras maisto medžiagas, kas nuodija ne tik kūną, bet ir protą, o kas padeda jaustis sveikai. Ateina stadija, kai informacija pradeda trukdyti suvalgyti bandelę su kava, nes supranti, kad nuo to laimingesnė netapsi, atvirkščiai – nervinsiesi dėl bjaurios savijautos ir papildomo spuogo.
Dar vienas penktadienio kino malonumas būdavo, kad nešdavomės tortų, pyragaičių, kavos, – žiūrėdavome filmą, mėgaudavomės saldumynais ir gyvenimas atrodydavo rožinis. Ir tai reikėjo iškrapštyti iš gyvenimo! Tai užtruko daugiau nei vieną dieną... Dabar kine valgome vaisius, sėklas ir riešutus, geriame šviežias sultis. Mūsų namuose seniai nėra pieno produktų, kvietinių miltų ir mėsos. Aš jau beveik dvejus metus maitinuosi tik žaliu augaliniu maistu. Svečiams vis dar priperkame įprasto maisto, bet pastebiu, kad jie mielai valgo mano žaliąjį, nes jis tikrai skanus.
Donatas: Aš tai apčiuopiau kaip stebuklą: valgai viena – jautiesi vienaip, valgai kita – kitaip. Per maistą man pavyko susitvarkyti savo alergijas.
Kažkada pagalvojau, kad jei nekurčiau filmų, galėčiau daryti terasas, baldus ar dar ką nors dirbti prie ūkio. O Vaida galėtų būti sveikos mitybos, gyvensenos mokytoja. Smagu, kad abu turime alternatyvių interesų.
