Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edita Mildažytė. Rašiau ranka. O kuo dar galėjau rašyti?! (papildyta lapkričio 17 d.)

Edita Mildažytė
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Edita Mildažytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Šiais metais, galima sakyti, miegojau vienas“, – prasitaria televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės (45) vyras Gintautas Vyšniauskas. Juokai juokais, tačiau pusantrų metų ji iš tiesų daugiau laiko naktimis praleisdavo prie rašomojo stalo nei lovoje.

„O ir paryčiais mane iš jos katapultuodavo kokia nors mintis, kurią būtinai turėdavau užrašyti“, – juokiasi Edita ir nuoširdžiai prisipažįsta nekantriai, su baime, džiaugsmu bei didžiule atsakomybe laukianti pasirodant savo knygos „Pasimatymas su Lietuva“.

Edita, baigei žurnalistiką Vilniaus universitete, tačiau dar studijų metais tavo kelias pasuko į televiziją. Kodėl staiga ėmeisi rašyti?

Todėl, kad praėjusią vasarą pas mane atvažiavo leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė. Įėjo į namus, glėbyje laikydama sūnui Švedijoje padovanotą knygą „Amazing Sweden“ („Nuostabioji Švedija“). „Mes turime tokią išleisti“, – pasakė, o aš it kokia sūrio laukianti varna ir sutikau. Nė minties nešovė klausinėti, kodėl būtent man pasiūlė. Pamaniau: susitvarkysiu, o kodėl neturėčiau?

Nejau nekilo nė menkiausios abejonės, kad turi per mažai kompetencijos? Manei galinti skaitytojams pasakoti apie viską – pradedant šalies istorija ir baigiant virtuvės ypatumais. Na, virtuvė – dar dar…

Tik vėliau supratau, kad teks aprėpti tai, kas neaprėpiama. Tuomet išsigandau.

Betgi esi ne iš tų, kurie mestų darbą nė nepradėję…

Man ne gėda prisipažinti: nepaprastai myliu Lietuvą. Nepainioju tos meilės su dešra. Meilė tradicijoms, papročiams ir žmonėms nemažėja, kai galvoju, kad mūsų šalyje bjaurūs mokesčiai, kad čia negalima daryti biznio. Norėjau priminti žmonėms tai, ką žino apie savo gimtinę, papasakoti, ko nežino, bet būtinai norėtų sužinoti. Man būtų smagu, jei jie knygą paduotų kokiam savo draugui italui, prancūzui, britui ar portugalui ir pasakytų: „Aš esu lietuvis, o čia viskas apie mus parašyta.“

Tačiau subjektyviai parašyta. Knygoje juk – Editos Mildažytės Lietuva.

Be abejo, tai – įspūdis. Kas man yra Lietuva? Kaip ją jaučiu? Visiškai subjektyvu, bet kartu – ir objektyvu, nes paremta faktais. Kiekvieną knygos skyrių skaitė ekspertai, labiausiai tą sritį išmanantys žmonės.
Mane žiauriai palaikė Gintas. Vis sakydavo: „Esi parengusi šitiek projektų, turi tiek daug medžiagos, ką nors juk reikia daryti.“ Štai ir padariau!

Tiesą sakant, esu baisiausiai nesisteminga. Vis dar neturiu kompiuterio, taigi tai, ką prisimenu, yra mano galvoje. Gintui atrodė, kad darbas eisis lengviau, bet kai pamatė, kad perskaičiusi dešimt knygų parašau dešimt eilučių... Nuo praėjusios vasaros dirbau gana nuosekliai, paskutinius tekstus atidaviau praėjusią savaitę.

Ilgai nesugalvojome pavadinimo. „Pasimatymas su Lietuva“ atsirado tuomet, kai Lolita surado vestuvių nuotrauką, kurioje kariūnas bučiuoja balta suknele vilkinčią nuotaką. „Štai tau viršelis!“ – ištarė, o aš nė nesupratau, apie ką ji kalba. Tačiau dabar man viršelis patinka: netikėtas, lyg ir lietuviškas, bet kartu – toks prancūziškai elegantiškas. Taigi užtenka grasinti ta Lietuva, parodykime, kaip smarkiai ją mylime!

Tikriausiai nebuvo lengva pasirinkti faktus, įvykius, reiškinius, žmones, kurie turėtų būti aprašomi knygoje, o kurie – ne?

Norėjau prarodyti, kuo esame kitokie, kuo unikalūs Europoje ir pasaulyje. Juk retai kalbame, kad nuo seno lietuviai – puikūs pilotai, kad ne tik Darių ir Girėną turime, bet ir daugiapakopes raketas konstruojame, kad į atvirą kosmosą žengiame. Ar daug kas girdėjo apie kosmonautą Aleksejų Jelisejevą, kurio tikroji pavardė buvo Kuraitis?

Arba kodėl mūsų herbe yra žirgas? Lietuviams jis ne mažiau svarbus nei Kazachijos stepėse. Anuomet žirgus laidodavo atskirose kapinėse, šiandien lietuviai išsirengia į žygį arkliais iki Juodosios jūros. Štai tau – tęstinumas. Jis man labai svarbus.

Temų knygoje bus apie keturiasdešimt. Visai nenorėjau, kad jos šoktų klumpakojį, taigi kalbėjau ir apie mokslą. Apie lietuvius, kurie kuria megapikselinius lazerius, gauna garbingiausias mokslo premijas.

O kad jau rizikuoti, tai – rizikuoti! Mes netgi nusprendėme išrinkti penkias Lietuvos asmenybes, kurios matyti netgi iš kosmoso. Suprantu, jog tai sukels daugiausia diskusijų, kalbų, o gal netgi pykčio. Bet su daug žmonių tarėmės.

Ir kas tos asmenybės?

Negaliu išduoti. Knygos niekas neskaitys (kvatoja)!

Norėtum savo knyga priblokšti užsieniečius? Kaip manai, kas jiems iš tiesų būtų įdomu?

Mūsų šventės. Iš po krikščionybės išlindusi pagonybė. Vėlinės, susipainiojusios su Visų šventųjų diena, per Kūčias ateinančios Kalėdos. Iš po Rasų žvelgiančios Joninės. Visiškas dualizmas, šventės „su dvigubu dugnu“ – nedaug kas tokių turi. Arba – įsivaizduoji, ką reiškia paskęsti medžio kamiene? O juk Kuršių nerijoje, kai slinkdavo kopos, tokių dalykų būta. Ir karietas su visais arkliais ir keleiviais iš po smėlio traukdavo...

O ar pati rašydama sužinojai ką nors naujo?

Daug. Šiąnakt, pavyzdžiui, perskaičiau apie už prancūzo ištekėjusią grafaitę Sofiją Tyzenhauzaitę. Jos vyras Octave de Choiseul-Gouffier Prancūzijoje, Šampanėje, turėjo dvarą. Neseniai ten buvome. Kai pradedi domėtis, iš tiesų viskas labai susiję, jausmas toks, lyg dėliotum spalvotą dėlionę. Įdedi vieną paveikslėlį – ir vaizdas darosi vis aiškesnis, vis ryškesnis.
Žinoma, į knygą pateko ne visos detalės, kai kurios nubyrėjo, kai rankraštį atidaviau leidyklai.

Rankraštį?! Nori pasakyti, kad 400 puslapių knygą parašei ranka?

O kuo dar? Gal koja (juokiasi)? Aš kitkuo nemoku rašyti! Galėjau pati kompiuteriu surinkti savo karakulius, bet leidykloje yra moteris, kuri tobulai geba skaityti bet kokį raštą ir greitai spausdina.

Kai rankraštį nunešiau į leidyklą, manęs paklausė: „Iš kur visa tai traukei?“ Taigi iš bibliotekos! Ne tik dabar esu dažna jos lankytoja. Ten visi žino, kad nemoku naudotis kompiuteriu, man padeda. Pasižadėjau sau, kad pakviesiu bibliotekininkus į knygos pristatymą.

Rašyti knygą buvo sunkus darbas?

Nežinau, nemoku pasakyti... Šiek tiek primena gimdymą – sunku, skausminga, bet kažkoks kaifas yra, panašiai kaip kumpį išsitraukti pro nosį (juokiasi). Rašydama visą laiką jutau džiaugsmą. Man buvo įdomu ir žiauriai svarbu išsakyti tai, ką galvoju.

Pranašauji savo knygai sėkmę?

Nežinau ką – sėkmę ar nesėkmę – pranašauja tai, kad dabar dėl knygos lengvai pamišusi visa leidykla.

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt