Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eglė Babilaitė. Naujas gyvenimo etapas – arčiau gamtos

Eglė Babilaitė
Butauto Barausko nuotrauka / Eglė Babilaitė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kruopščiai plytomis užlopytas siauras keliukas vingiuoja per žydinčią kalvotą lygumą. Tenka stabtelėti ir praleisti ramiai besiganančių avių pulkelį. Pro vieną kitą sodybą, pievose atrajojančias karves mašina atrieda prie pamiškėje stovinčio naujutėlio medinio namelio vartų. Erdvioje jo terasoje moja menininkė Eglė Babilaitė (37) su pagranduke Ieva (1 m. 10 mėn.) ant rankų.

Aplinkui zuja jos sūnūs Danielius (8) ir Gabrielius (12), gyvenimo draugo Skirmanto Šmidto (35) atžalos Saulė (10) ir Vėjas (16). Čia, gana atokiame kaimelyje tarp Vilniaus ir Kauno, didžiulė spalvinga šeima pasitinka pirmąją vasarą.

„O, vėl gegutė kukuoja... Nepatinka ji man. Tai – ne paukštis, o socialinis vienetas, kuris praneša, pilnos ar tuščios tavo kišenės“, – juokiasi Eglė ir veda rodyti šeimos valdų. Čia atsikėlė tik prieš pusmetį, tad kol kas naujakurių darbų – per akis. Iš išorės nedideliame namelyje, kuriame dabar gyvena, ateityje kursis jos tėvai, o gausi šeimyna kelsis į tame pačiame kieme išdygsiantį erdvesnį būstą, kurio jau išlieti pamatai. Eglė džiūgauja, kad ten turės ir didžiulę savo studiją, o kol kas menais užsiima prie atviro lango miegamajame.

Viskas prasidėjo nuo golfo

Vilniuje gimusi ir visą gyvenimą praleidusi dailininkė su šeima sumanė pabandyti gyventi kaime prieš dvejus metus. Viskas prasidėjo nuo golfo: jo treniruotes lanko visi keturi vyresnieji vaikai. Dusyk per savaitę juos veždami į golfo laukus, Eglė ir Skirmantas pasigrožėdavo šalia įkurta išvaizdžia sodyba, padūsaudavo, kaip smagu būtų tokioje praleisti vasarą. Paaiškėjo, kad namą galima išsinuomoti! „Paskui visus labai nustebinome nusprendę ten ir žiemoti. Pamatėme, kad atvėsus, kai nebelieka žmonių, – dar geriau. Pamažu gamta mus visai įtraukė, – prisimena, kaip pajutę, kad nori atokiau nuo miesto gyventi nuolat, pradėjo dairytis, kur galėtų statyti savo būstą. – Iš pradžių nuvažiavusi į Vilnių vis ieškodavau priežasčių, kodėl jis mane turėtų traukti, savęs klausdavau, gal visgi noriu ten grįžti? Tačiau mačiau tik viena – kad miestas nesikeičia, tik tampa vis užterštesnis, o gamta nuolat keičiasi.“

„Emigraciją“ į kaimą ne taip entuziastingai sutiko Eglės ir Skirmanto vaikai. Iš pradžių protestavo, kad čia nėra draugų, jiems trūko miesto šurmulio ir pramogų. Menininkė juokiasi: galbūt ir dabar dėl ko nors bambėtų, bet tokioms kalboms nepaliekama erdvės. O jei vakare vaikus iš lauko sunku sukviesti namo, argi ne ženklas, kad gamtoje gera ir jiems?! Be to, Vilnius niekur nedingo: ten ketvertukas ir toliau mokosi. „Tik žiemą porą kartų dėl užpustytų kelių vaikų negalėjome nuvežti į mokyklas“, – užsimena Eglė. Su miestu susijusi ir jos bei Skirmanto veikla.

Norėtų auginti ne karves, o lamas

„Sužinoję, kad gyvename kaime, visi klausia, kada auginsime karves? O mes ketiname pieno pirkti iš kaimynų. Kaip tik laukiame, kol jų karvė apsiveršiuos, – Eglė save vadina pseudokaimiete, nes čia gyvena pirmiausia dėl gamtos. – Ir aname kaime, kur nuomojomės sodybą, kas antrą dieną gaudavome tikro, ypatingo skonio pieno. Jau išmokau varškę daryti – taip gyvendamas nieko neišmeti, viską suvartoji... Įsitikinome, kad ir kaimiški kiaušiniai visai kitokie nei iš parduotuvės.“

Neįprastoje terpėje atsidūrusiai tikrai miestietei teko patirti daugybę išbandymų. Prisimena, kaip pirmą kartą su kaimynais sutarė, kad iš jų pirks paskerstą veršiuką. Iš vakaro paskambino gyvulio savininkė, kad ateitų pirkėja, – prieš skersdama prie jos akių pasversianti. Dar pridūrė, kad veršelis toks gražus, žydromis akimis, rudu kailiu... „Sakiau: gal juokaujate – jei jį pamatysiu, parsivesiu ir prie trobos prisirišiu... Liepiau sverti, daryti, ką nori, tik be manęs, – dabar jau juokiasi prisiminusi nemalonią situaciją Eglė. – Pirmą kartą buvo šokas, kai reikėjo tiek mėsos sutvarkyti. Juk niekuomet nebuvau su tuo susidūrusi! Su sese Ieva vyno atsikimšome ir apsiruošėme. Antrą sykį, kai pirkome avį, jau buvo lengviau.“

Nors kurti ūkio šeima neketina, su gyvūnais susijusių smagių planų nestinga. Pirmąją Skirmanto svajonę – kad grįžtantį namo pasitiktų vokiečių aviganiai – jau įgyvendino. Namus saugo Eglės mėgstamiausių dailininkų Jano van Eycko ir Hieronymuso Boscho garbei Eiku ir Boscha pavadinti vilkšuniai. Galbūt kada nors kieme apsigyvens ir menininkę jau senokai žavinčios pas pažįstamus olandus nusižiūrėtos lamos. Kodėl ją traukia būtent šie mūsų krašte nepopuliarūs gyvūnai? „Lamos turi ironijos jausmą: jei nepatiksi, gali tave net apspjauti, o jų snukeliuose nuolatos keičiasi grimasos. Pamaniau, lamos – kaip tik mūsų šeimynėlei, – kvatoja dailininkė. – Dar ir pora asiliukų dėl tos pačios – asilo idėjos – mums tiktų. Mes – už gyvūniją, už nuolatinį veiksmą.“

Nors, pabrėžia, nenuobodu čia ir be asmeninio zoologijos sodo: „Tai viena gyvatėlė prašliaužia, tai kita... Labai smagiai žalčiuką nusivijome... Taip ir suprantame, kad mes su savo namu toje pamiškėje esame svetimkūniai. Telieka mokytis gyventi kitaip.“

Piešia net mažiausia atžala

Nors kaime darbų netrūksta, Eglė ir Skirmantas sau vis primena, kad nedarys, ko nenori, jog svarbiausios yra profesinės ambicijos. Juk būtent dėl palankesnės kūrybinės atmosferos čia ir atsikėlė. Tapytoja mano, kad aplinka, kur nejauti panikos, stresą keliančios socialinės įtampos, geriausiai tinka kurti: „Čia būnant sustoja laikas. Paukštelių pasiklausai, matai – saulė kyla, leidžiasi, keičiasi metų laikai. Taip ir gyveni...“

Eglė šeimoje – ne vienintelė menininkė. Mažiausioji, Ieva, pradėjo tapyti pusantrų. „Iš pradžių maniau, gal nereikia vaiko į menus kišti. Tačiau pabandžiau pažaisti, ir jai taip patiko, kad pusryčių nevalgiusi imdavo šaukti „tep, tep“... Kartais vakare mes jau lūžtame, o Ievutė reikalauja, kad eitume tapyti. Na ir ką? Keliuosi, traukiu popierių, dažus ir piešiame, – pasakoja kantri mama. – Svarbiausia – neapsileisti. Nėra žodžių „nenoriu“, „tingiu“, „negaliu“. Mane išauklėjo vaikai.“

Antrokas Danielius taip pat sako, kad bus menininkas, bet šiuo metu jo gyvenime – kūrybinė pauzė. Dabar stojamiesiems egzaminams į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją Eglė padeda ruoštis Saulei. „Vaikams tiesiai šviesiai parodome, koks yra gyvenimas, kad reikia daug ir sunkiai dirbti, – pasakoja, jog dėl piešimo pamokų mergaitė atsisakė žiūrėti neseniai per televiziją tiesiogiai transliuotas karališkąsias vestuves. – Gamtoje juos gali atitraukti nuo visuotinės nuomonės, kritikų, nuo netikrų vertybių. Čia – švari erdvė, kur patys po truputį gali pradėti dėliotis mintis, planus.“ Tapytoja sako iš savo vaikų matanti, kokie gali būti puikūs rezultatai, jei neverti stereotipiškai atkartoti realybės, neaiškini, kur turi būti saulė ar horizontas, jei leidi išsilieti emocijoms, kaifuoti nuo brūkšnio ar potėpio.

Tiesiausias kritikas ir kūrybos įkvėpėjas – šalia

Įsikūrusi atokiau nuo Vilniaus, Eglė mažiau bendrauja su ten gyvenančiomis dviem seserimis. Net dvyne Ieva, su kuria buvo neišskiriamos. „Kai man reikėdavo pasitarti ar pasitikrinti dėl menų, su Ieva praleisdavome ypač daug laiko. Dabar bendraujame kur kas mažiau, bet svarbu ne kiekybė, o kokybė, – šypteli. – Šalia turiu Skirmantą. Jis toks kritiškas, tiesus! Jo man užtenka. Be to, tai – dar ir mano mūza. Juokiuosi, kad baisesnės gyvenime nesu turėjusi. Tarkim, dabar negaliu prisišnekinti jo pozuoti. Skirmantas – mano atatranka, veidrodis. Jis mane išstūmė iš dekoratyvumo, kuris leisdavo mene neparodyti vidinės savo tuštumos, nevilties. Per jį tapyboje atradau žmogų. Ir sesuo pastebėjo, kad pagaliau kurdama kalbu apie tai, kuo gyvenu. Nesvarbu, kad šeimyninis portretas kartais atrodo gana skaudus, tragiškas...“

Eglė ir Skirmantas pažįstami pusę gyvenimo – nuo septyniolikos. „Jis – mano pirmas kavalierius, – kvatoja menininkė. – Kai vėl susitikome po daugybės metų, turėjau ilgai aiškintis, kodėl tuomet jį mečiau. Tačiau gal ir gerai, kad kadaise išsiskyrėme. Gyvenimas mus gerai aplamdė – dabar bendraujame visai kitaip.“

Jiedu vėl susitiko prieš trejus metus. Eglė juos vadina kriziniais. Prisimena tuomet beprotiškai daug keliavusi, blaškiusis po pasaulį, kas porą mėnesių lėkusi į tolimiausius kraštus, į skirtingas puses... „Dabar niekur nereikia keliauti. Štai pati geriausia rezidencija, – nuo būsimo namo pamatų dairosi po šeimai priklausančią erdvę. – Būdama užsienyje supratau, kad Lietuva iš šalies atrodo gražesnė, nei kai joje gyveni. Čia iš arti matome, kaip verčiasi kaimo žmonės. Įsitikinome, kad jų realybė nėra paprasta. Taip norisi juos pamokyti verslumo, pasakyti, kad tikėtų savimi, tuo, kad pasiseks. Tačiau žmonės nebeturi vilties...“

Drauge gyventi mokosi ir vaikai

Prieš trejus metus nusprendę būti kartu, Eglė su Skirmantu ir savo vaikams turėjo pasakyti, kad turės draugauti. „Buvo visko... Svarbiausia – su kiekvienu išsiaiškinti, kas jam aktualiausia. O tam reikia daug laiko. Ir kantrybės, – neslepia Eglė. – Mes visi dar mokomės gyventi kartu, į viską žiūrėti tiesiai, be cirkų ir melo.“ Skirmantas kiekvienoje situacijoje stengiasi vaikams ramiai, kantriai paaiškinti. Atžalas juodu skatina savarankiškai mąstyti, tvarkytis, pačioms priimti sprendimus.

Šeima į krūvą susirenka prie pietų stalo. Šis ritualas visiems tapo labai svarbus. Kadangi nebuvo pratusi ruošti maisto nemažam valgytojų būriui, Eglė prisimena, kad iš pradžių bandė visiems įtikti. Dabar tokių problemų nebėra – kas garuoja ant stalo, tuo ir džiaugiamasi. „Kartais jaučiuosi valgyklos vedėja, – kvatoja, atrodo, niekuomet gero ūpo neprarandanti moteris. – Tačiau sistema jau atidirbta, virtuvėje sukuosi greitai. Svarbiausia – kad niekas netrukdytų. Kartais tapau, o mintyse dėlioju savaitės meniu: ką užmarinuoti, ką iš anksto paruošti – kad paskui streso nebūtų. Pasiruošiu, o tada galiu ramiai dirbti. Atsijungti nuo buities, atsidėti vien menui nėra kada: tarp kasdienybės ir kūrybos pertraukų nebūna.“

Nors paprastų buities rūpesčių – per akis, Eglė prisipažįsta dabar išgyvenanti ramybės ir palaimos laiką. Ji nebeplanuoja ateities – užtenka šios dienos aktualijų, kurias su gyvenimo draugu įveikia kartu. Neslepia, kad jai patinka Skirmanto tvirtybė, savarankiškumas, mokėjimas tvarkytis, organizuoti, rūpintis šeima. „Man nereikia būti valinga vadovaujančia moterimi, nebūtina prašyti, kad jis ką nors padarytų, – mėgaujasi lygiaverte partneryste. – Dalijamės darbais, pareigomis ir tai mums savaime suprantama. Mus užaugino vaikai. Laisvas laikas tapo nebesuvokiama sąvoka. Tik vakare, kai nusileidžia saulė ir sudrimbame į lovą, pagaliau galime pabūti dviese ir ramiai pasišnekėti. Ievutei iš lūpų išsprūstantis žodis „dink“ – išmoktas iš mūsų. Taip mes kartais vaikome į miegamąjį lendančius vyresniuosius vaikus – kitaip pabūti dviese neturėtume jokios progos.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt