Niekas ir nesiginčija: Emilis – iš tų, kietųjų. Juk jam kol kas vieninteliam Lietuvoje pavyko pastatyti pelningiausią lietuvišką filmą. „Žiūrovai mane įvertino, o kitų apdovanojimų man nereikia“, – tarsteli sužinojęs, kad „Zero II“ nominuotas net pagal septynias lietuviško kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ kategorijas.
Sunku patikėti, bet tavo „Zero II“ – pripažintas pelningiausiu lietuvišku filmu. Ar bent jau užsidirbai vestuvėms?
Filmas pavyko, atsipirko ir šiek tiek uždirbo. Jei būtų didesnė rinka, kaip kad Lenkijoje, pavyzdžiui, šitas filmas būtų uždirbęs pinigų būsimiems filmams.
Tai kodėl jo neparduodate lenkams?
O ką jiems sako „Zero“ ženklas ir žinomų Lietuvos aktorių pavardės?
Į abu „Zero“ surinkai garsiausius lietuvių aktorius. Gal galėjai pasikviesti kokią užsienio žvaigždę...
Kaip? Aš neturiu tokių biudžetų.
Na, įsivaizduokime situaciją: Leonardo DiCaprio perskaito „Zero“ scenarijų, susižavi ir sutinka filmuotis už dyką...
Jie taip ir daro! Scenarijus – svarbu. Net patys garsiausi Holivudo aktoriai pirmiausia perskaito jį, paskui išsiaiškina, koks režisierius, tik tada – derybos dėl honoraro. Kai kurių pavardžių net ir už didelius pinigus nenupirksi. Jie nemėgsta rizikuoti savo reputacija. Ir gerai daro...
Ir vis dėlto, jei galėtum, kurią garsenybę pasikviestum į savo filmą?
Gal Vincentą Casselį? Monica Bellucci man graži... Vakar per televizorių žiūrėjau interviu su DiCaprio, sakė kažkada svajojęs nusifilmuoti Martino Scorsese filme. Argi jo svajonė neišsipildė? Nors niekada taip nebus, kad imsiu svaigti – dabar tris filmus tokius kursiu, o paskui – tokius, tą pasikviesiu filmuotis, o paskui – aną. Neįmanoma! Filmuodamas „Zero“ juk nemaniau, kad pavyks pastatyti „Zero II“ ir juo labiau kad tas filmas sulauks sėkmės.
Nei pirmasis „Zero“, nei jo tęsinys abejingų nepalieka. Girdėjau dvi kraštutines nuomones. Filmas arba patinka, arba visiškai ne.
Tai labai gerai! Jeigu filmas drasko sielą, tikslas pasiektas. Visiems neįtiksi, nepatiksi, to ir nereikia daryti. Pats Dievas ne visiems patinka, ką jau kalbėti apie filmus...
Jei vyrai verkia, jie verkia iš tikrųjų. Kartais prisigeria, kad paverktų, juk negali verkti šiaip sau, tik dėl to, kad graudu. Tokia vyrų prigimtis.
Išduok paslaptį, kaip išskaičiuoti filmo sėkmę?
Nėra tokios formulės!
Bet jūs juk išskaičiavote!
Nesąmonė. Lietuviška rinka – neprognozuojama.
Prieš „Zero“ kūrei reklamas. Ar tai, kad sukaisi šitame versle, tau padėjo paleisti filmą pagal visas reklamų taisykles?
Po premjeros mes filmo išvis nebereklamavome. Užteko gando.
Vadinasi, tereikia nusikeikti, uždėti pypsiukus ant riebių rusiškų keiksmažodžių, visa tai pažymėti raide S ir sėkmė – garantuota?
Pypsiukai nedaro įtakos. Greičiau – žinia po filmo ir jame nusifilmavusios garsenybės. Vienam patinka Rudokas, kitam – Šapranauskas. Pamėginau tai, ką Vakaruose jau seniai daro visi režisieriai, statantys komercinius filmus.
Žinai, kokį kvailiausią klausimą man užduoda? Iš kur semiatės idėjų? Iš kur aš žinau! Kai mintys ateina, pradedi jomis gyventi. Nerūpi buitis, žmonės aplinkui, esi piktas, kartais – netgi agresyvus. Tačiau kiek tame yra draivo.
Nori pasakyti, kad tavo filmuose esama gilesnės prasmės, nei gali įžvelgti paprasta žiūrovo akimi?
Niekada nemanau, kad žiūrovai – kvailesni. Jei taip galvosi – iškart nesėkmė...
Įsivaizdavai, „Zero“ žiūrės tik gezai?
Kas nenori gilintis, tegu kaifuoja nuo to, kas vyksta ekrane.
Pastebi savo filmų personažus Vilniaus gatvėse?
Aišku, juk visus juos pasiimi iš gyvenimo, tik spalvas sutirštini. Stengiuosi, kad būtų įvairūs, juk tik tarp skirtingų žmonių įvyksta konfliktas. Nėra konflikto, nebus ir kino.
Ne tik personažai, bet ir jausmai tavo filmuose – labai kasdieniški, paprasti ir nesudėtingi. Nemėgsti jais žaisti? Gal kitą kartą pamėgink sukurti verksmingą istoriją...
Jausmai juk – ne vien verksmingos istorijos. Jausmai tarpsta kare, muštynėse, visur. Dauguma žmonių yra jautrūs, kartais pasislėpę paverkia net patys kiečiausi. Arba prisigeria, kad paverktų.
Sunku žiūrėti į verkiantį vyrą...
Jei vyrai verkia, jie verkia iš tikrųjų. Kartais prisigeria, kad paverktų, juk negali verkti šiaip sau, tik dėl to, kad graudu. Tokia vyrų prigimtis.
Leidi sau išgerti ir paverkti?
Žinai, būna...
Kodėl tu savo filme kalbi apie juodą reikalą? Apie tai, ko žmonės paprastai nenori matyti ir girdėti?
Kodėl kalbu? Todėl, kad užkniso visus tie papai, negyvai. Todėl, kad reikia tos atsvaros tam, kas mums kišama. Neva, galim pasirinkti? „Zero II“ tiesiog pataikiau į lietuviškos reklamos ir televizijos aktualijas. Daugiau nieko...
Gali televizoriaus išvis nežiūrėti.
Gali išvis niekuo nesidomėti! Aišku, esama tokių žmonių...
Bet ne tu?
Ne aš. Aš žiūriu ir darau išvadas. Paskui jos išsilieja popieriuje. Tik kūryba baigiasi pirmąją filmavimo valandą. Kodėl sakoma: stato filmą? Todėl, kad filmą stato taip pat, kaip ir namą.
Kai du filmus pastatai, ar jautiesi režisieriumi?
Kiekvieną kartą, kai ko nors imiesi, keli sau tam tikrus uždavinius. Jei jų nėra, nė nepradedi. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam iškart pavyko, kaip buvo sugalvota. Filmo viziją realizuoti yra labai sunku. Kine operatorius turi savo viziją, aktoriai – savo. Režisieriaus uždavinys jų vizijas suvaldyti ir paversti savąja.
Gal pasaulis nesugrius be Vėlyvio paveikslų? Aš dirbu tai, kas man patinka. Nes, atvirai kalbant, nelabai ką ir moku daugiau.
Žinai, dabar galvoju, jei ne trumpametražių filmų festivalis AXX, kurį laimėjai, nei pirmojo, nei antrojo „Zero“ nebūtų buvę.
Atsitiktinumų yra daug: festivalis, studijos Varšuvos menų akademijoje, klajonės po pasaulį, Vokietija...
Kažkas vedžioja tave už rankos?
Matyt, likimo esama, o paskui jau svarstyk – geras jis tau ar blogas.
Esi baigęs dailės akademiją. Tapybą visai užmetei?
Vienu metu mėginau tapyti, bet vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi. Nemoku tokių dalykų suderinti.
Jei pasirinkai kiną, vadinasi, jis arčiau nei tapyba?
Gal pasaulis nesugrius be Vėlyvio paveikslų? Aš dirbu tai, kas man patinka. Nes, atvirai kalbant, nelabai ką ir moku daugiau (šypsosi).
Reklamas kurti – tai jau tikrai. Ir dar kokias!
Labai sunku suderinti kiną ir reklamą. Mano simpatija kinui – daug stipresnė, todėl reklama buvo tik laikina priemonė pereinant prie to, kas iš tikrųjų įdomu. Nesu sukūręs įspūdingų reklamų. Kai neįdomu, juk tai ir nesiseka.
Bet iš kažko gyventi reikia?
Visada gali susirasti.
Sakai? O juk tiek žmonių praradę viltį...
Kad man labai mažai reikia: cigarečių, arbatos...
Prieš dešimt metų surizikavai palikti Lietuvą ir apsigyventi Vokietijoje. Argi ne geresnio gyvenimo ieškojai?
Žinai, ką pirmiausia ten pajutau? Svetimoje šalyje esi niekas. Dirbau visokius darbus – bare, apsaugininku, statybose, žolę laisčiau. Valanda – dvylika eurų, prašom laistyti dvi valandas. Vokietis išvažiuoja, palaistai pusvalandį ir – namo. Juk negali suprasti, kodėl tą žolę reikia dvi valandas laistyti. Kultūrų, mentalitetų skirtumai kartais gimdo labai komiškas situacijas.
Galėčiau pastatyti filmą apie tai, kaip lietuviai tranzuoja iki Paryžiaus. Gal ir pastatysiu, juk patirtis – unikali. Pats išmėginau prieš dešimtmetį. Prancūzija – tai ne vien architektūriniai paminklai ir gražios apylinkės. Kad sužinotum, kokia ji, reikia pamiegoti kapinėse, autostradose, susipažinti su pakeliui sutiktais keistuoliais. Kai grįžti, nenori pagalvoti, kur buvai penkias savaites, o paskui prisimeni vis dažniau. Ypač žavingus, komiškus, absurdiškus įvykius. Kaip negali išvažiuoti iš Paryžiaus dvi dienas, nes nestoja nė vienas automobilis. Pinigai baigiasi, valgyti nėra už ką, už paskutinius nusiperki metro bilietą, važiuoji iki disneilendo. Nuo ten, skersai, septynis kilometrus per kukurūzų lauką iki autostrados, kur degalinė. Iš jos, yra vilčių, ką nors pavyks pagauti.
Beveik filmo scena – disneilendas, kukurūzų laukas ir du per jį einantys lietuviai...
Tai buvo prieš dešimt metų. Keliavome su draugu, dviese saugiau, nors mūsų abiejų veidai gal kėlė daugiau grėsmės (juokiasi). Prieiname prie degalinės, o čia – pilna tokių pat, kaip mes. Ir užrašas didelėm didelėm: „Chebra, nedžiovinkite drabužių ant katilo.“ Išsidžiovinome. Tokių fantazijų daugiau niekur neperskaitysi, tai mūsų patirtis, kurios niekas negali atimti.
Gal menininkų širdyje laisvės pojūtis stipresnis?
Laisvė – tam tikras įsipareigojimas. Yra visokių čiudakų, kurie kelyje tik ir gyvena. Jie pažiūrėdavo į mus, patraukdavo pečiais, kažkaip neįsipaišėme į jų tarpą. Atvažiuoji, padirbi ir – toliau. Koncertas koks, padedi sceną pastatyti.
Ką dar veiki, kai nekeliauji ir nekuri filmų?
Gyvenu kaip visi – skaitau, žaidžiu šachmatais. Devintoje klasėje užsispyriau išmokti, turiu kvailo užsispyrimo, manęs niekas nepatrauks, nepastums. Kaprizai padeda kurti filmus. Tas užsispyrimas sykiais ir per didelis.
Kaip draugė tave pakenčia?
Esame sutarę nekalbėti apie šeimos reikalus.
Nieko nuostabaus, kad tave tapatina su „Zero“ veikėjais. Lyg ir esi kaip jie – baisus juodulys, bjaurus keikūnas...
Bandziūga visiškas (juokiasi). Juk net mano veidas simpatijos nekelia. Kartais pasiuntu, o paskui prisimenu, kad viešoje erdvėje man to daryti nereikėtų, juk žmonės gali pažinti. Ką tai reiškia? Kad varžai žmogaus, ginančio savo orumą, laisvę. Man to visiškai nesinori.
O ko norisi? Atrodyti geresniam, nei esi?
Visada yra pasirinkimas – nebūk, nerodyk savo mordos, nedalyvauk laidose, nesiafišuok. Tegu filmo veidu būna aktoriai.
Bet juk „Zero II“ ir pats pasirodei?
Nes neatvažiavo aktorius, turėjęs vaidinti banditą. Mano veidas tam vaidmeniui tiko. Reikia mordos, morda yra. Paprastai vengiu tokių dalykų, juk nemoku vaidinti, tik suprantu, kaip tai reikia daryti, kai stoviu už filmavimo kameros.
