„Aš ir neplanuoju toje viešumoje likti ilgai. Pašoksiu ir užteks – vėl grįšiu gyventi savojo gyvenimo, – ryžtingai nusiteikusi jauna moteris. – Džiaugiuosi tik, kad turiu du vyrus, kurie man davė labai labai daug. Tai – Merūnas ir Andrius Butkus.“
Vau... Skamba dviprasmiškai...
Ne, Andrius nėra davęs tiek daug kaip Meras (juokiasi). Bet tikrai daug. Merūnas mane myli ir dievina tokią, kokia esu. Komplimentai ir dėmesys – kiekviename žingsnyje. Kai klausausi moterų skundų, kad vyrai joms nerodo dėmesio, galvoju: „Erika, kokia tu šlykšti boba!“ Aš tiek komplimentų prisiklausau, kad net zyzti pradedu: „Merai, na, nereikia... gana... nusibodo...“ O Andrius manyje atskleidžia moterį.
Ką tokio kalba Butkus, kad tu pražysti?
Jis nekalba. Jis liepia daryti, ir viskas! Jis moko mane būti ne tik moterimi kovotoja, bet ir saldžia, meilia, moteriška... Tiesiog iki šiol mano moteriškumui nebuvo progos pasireikšti. O dabar šokių aikštelėje turiu būti trapi, lengva, mirštanti gulbė... Gerai, pabūsiu gulbe (šypteli)...
Pastebėjau, jog aš jau ne tik scenoje tokia stengiuosi būti: ištiesiu nugarytę, pasmailinu balsą, apsižiūriu, kad ir nagus neblogai būtų susitvarkyti, ir kokią suknelę gražesnę įsigyti... Jau aš stovėdama prie durų laukiu, kol koks vyras jas atidarys, ir nesiveržiu pirma... Iš pradžių pačiai buvo keista: kas čia vyksta? Ne pagal Erikos tipą taip elgtis... Bet, žiūriu, visai smagu ir neblogai išeina. Tiesa, kardinalių pokyčių nebus ir negali būti, nes anksčiau tokia nebuvau. Man paprasčiau eiti malkų pakapoti, nei į grožio saloną nagų tvarkytis ar atlaikyti visas fotosesijas ir interviu, kurie pastaruoju metu užgriuvo... Tokia jau aš esu...
Kaip užaugai tokia karinga, nemoteriška?
Gyvenau tokioje aplinkoje, kurios apibūdinimas „supuvusi“ skambėtų kaip komplimentas. Buvo ne viena situacija, kai teko rinktis: pasakyti, kad to ar to nedarysiu, nes prieštarauja mano nuostatoms. Žinau, kaip tai sunku, nes masė tave verčia, atakuoja, spaudžia... Jeigu nepaklusi taisyklėms, būsi pažeminta, sutrypta... Ten, kur užaugau, – ne Vilnius, ten kiekvieno su jo pričiūdais nepriima. Ten turi būti toks, kaip visi. O aš atsilaikiau. Visada pas žmones einu atvira širdimi, todėl negaliu suprasti, kaip kiti gali apsimetinėti, laviruoti. Galiausiai jie ir patys nebežino, kas yra, nes taikosi prie tavęs, prie kito, prie trečio... vieną apšneka, o su kitu draugauja, paskui – atvirkščiai... Dėl darbo, dėl noro būti viešumoje ir populiarūs žmonės neretai paaukoja save tikruosius.
Antra priežastis: mano tėvai išsiskyrę, augau su mama. Todėl trapi ir moteriška negalėjau būti – šeimoje reikėjo vyro. Mama buvo finansininkė, namo tempė pinigus. O aš turėjau laikyti visus kitus tris namų kampus. Nuo to laiko ir lemputę įsuku be problemų, ir vinį įkalu... Kai buvo itin sunku su pinigais, o aš mamai zyzdavau, kad noriu ledų, išgirsdavau: „Tu užaugsi, užsidirbsi ir dar ne tiek ledų nusipirksi...“ „Aš tikrai užaugsiu ir tikrai turėsiu“, – pažadėdavau sau. Tiesiog mačiau, kad mamai be proto sunku ir kad aš privalau padėti. Žodžių „negaliu“ ar „nenoriu“ mano žodyne tiesiog nebuvo. Dariau viską – nuo indų plovimo iki malkų kapojimo. Kartais pagalvoju: būdama vaikas, paauglė, aš atlikdavau tokius darbus, kurie dabar man būtų nepakeliamai sunkūs. Dabar mane Merūnas išlepino... Be to, mirštančios gulbės malkų nekapoja (juokiasi)... „Merai, ar gali įkalti vinį? Merūnėli, tu nuostabus! Nuostabus!“ – auksinė taisyklė – girti vyrą. Tačiau girdamos ir lepindamos vyrus visos pasaulio moterys turėtų prisiminti, kad pirmiausia reikia mylėti save. Vyras tebūnie „antrame plane ar trečiame“ – po vaikų. Ir jam to visiškai užtenka. Dėl meilės, dėl mylimo vyro gali paaukoti viską, tik ne save.
Kada pati pradėjai save mylėti?
Kai sustorėjau! Darželyje ir pradinėse klasėse buvau labai smulkutė, mažutė. Net išgyvenau dėl ūgio. Bet pradėjau lankyti rankinį ir ištįsau. Aš niekada nebuvau kūda – buvau normali, turėjau stangrius raumenis. Tik iš tėvo esu paveldėjusi vieną figūros trūkumą – pilvą. Kad ir kokio svorio būčiau, pilvukas visada kyšo. Ir tada mylėjau save tokią, kokia esu. Tiesa, ne taip smarkiai...
Svorio staiga priaugau dvyliktoje klasėje. Per tris ar keturis mėnesius – keturiasdešimt kilogramų! Vieną dieną suvokiau, kad gyvenu Mero, savo mamos, draugų – visų aplinkinių – gyvenimus, bet ne savo. Rūpinuosi namais, stengiuosi palengvinti gyvenimą mamai, važinėjau su Meru į visus koncertus, nes iškart po „Kelio į žvaigždes“ jo populiarumas buvo nesuvokiamas... „O kur aš dingau? Kur mano darbas? Mano karjera, apie kurią svajojau nuo paauglystės?“ – susimąsčiau. Juk aš niekada kaip kitos mergaitės nesvajojau apie vyrą, šeimą, pilnus namus lėliukų... Norėjau keliauti, veikti, dirbti! O mano dienos buvo virtusios bėgimu dėl kitų. Palūžau. Susirgau. Tris ar keturis mėnesius iš namų kojos nekėliau: apatiškai gulėdavau lovoje, žliumbdavau ir valgydavau. Prieš tai sporto salėje treniruodavausi po penkias šešias valandas per dieną. O netekęs krūvio organizmas staiga pasimetė. Buvau dvyliktokė, egzaminai ant nosies... O aš sėdėdavau namuose užtinusiomis nuo ašarų akimis, nes žliumbdavau mažiausiai dešimt kartų per dieną. Merui buvo šokas. Mano mama visą gyvenimą matė mane veržlią, siekiančią, todėl nežinojo, ko griebtis. „Eime apsipirkti. Eime šukuosenos pasidaryti...“ – ragino. O aš nieko nieko nenorėjau. Tai toks baisus jausmas, kad niekam nelinkėčiau.
Kaip išsikapanojai iš tos būsenos?
Mačiau, kad Merui ir mamai be proto sunku. Aš dėl jų, sunkiai prisiversdama, per juodžiausias kančias ėmiau tempti save iš tos būsenos. Būna, sėdžiu tarp žmonių ir man nuo jų bloga, vemti norisi... Bet prisiverčiu sėdėti, net bendrauti.
Kai išlipau iš lovos ir pamačiau, kuo virtau, pagalvojau: „Buvau graži, bet vis tiek nebuvau savimi patenkinta, – tai kojos per storos, tai rankos per ilgos, tai šypsena negraži... O dabar aš esu labai graži!“ Sverdama nenormaliai daug pati sau pasakiau, kad esu labai graži. Ačiū Dievui, mane labai palaikė draugai: jie visada buvo šalia, niekada manęs nesigėdijo. Net nereikėdavo, kad sakytų, kokia esu nereali, graži. Tiesiog tai jausdavau, jų akyse išskaitydavau. Net visai neseniai, kai numečiau pirmus penkiolika kilogramų, jie pareiškė: „Gal tu kvaila? Ir taip puikiai atrodai!“
Bet dauguma interneto komentatorių kur kas žiauresni: vos pirmą kartą pasirodei šalia Merūno, tuoj pasipylė...
...„šlykšti Merūno boba“ ir panašiai... Bet užtenka, prisižliumbiau dėl to užtektinai. O ką, manai, neskauda? Žurnalistai parašė, gavo už straipsnį pinigus, o aš – dar vieną grafkę į širdį.
Kokių standartų neatitikai? Kokią moterį visi norėjo matyti šalia žvaigždės?
Neatitikau grožio standartų. Tylios, pilkos pelytės standartų. Geriausiu atveju turėjau sėdėti namuose ir tyliai laukti Merūno... Visiems atrodė, kad važinėju kartu į Merūno koncertus, filmavimus, nes bijau jį paleisti, saugau nuo gražuolių. Ko tik nebuvo... Pavyzdžiui, prieina žmogus, nužiūri tave nuo galvos iki kojų ir demonstratyviai ima bendrauti tik su Merūnu. Akivaizdžiai spjauna į veidą ir dar šypsosi. O tu nežinai – pulti ir iškeikti ar išlaikyti orumą. Gelbėjo tik tai, kad šalia visada buvo Merūnas: nė karto nebuvo situacijos, kad jis manęs nebūtų apgynęs ar palikęs įskaudintą. Jis besąlygiškai buvo mano pusėje. Jis buvo ašis, už kurios laikiausi. Jis laikė mane, aš laikiau jį, mes laikėme vienas kitą.
Merūno „Kelias į žvaigždes“, populiarumas, dėmesys... viskas sukosi beprotišku greičiu... o mes gi iš Šančių glūdumų išlindę... Kas būtų buvę, jei vienas kitą būtume paleidę? Būtume pasimetę. Merūnui reikėdavo, kad būčiau šalia, jis labai prašydavo važiuoti kartu. O aš pavargusi, nenoromis, bet vis tiek važiuodavau, nes mylėjau ir myliu.
Ko gero, buvai vienintelis trūkumas, kurį minėdavo kalbėdami apie Merūną. Kitas jo vietoje tikrai būtų pagalvojęs: „Puiki karjera priešaky, atsiveria tokių galimybių... O čia – apkūni, ne itin rafinuota moteriškė... Kam man to reikia?..“
Kai žmogų myli, tai myli ir liekną, ir storą, ir susivėlusį, ir apsisnargliavusį... Nes tu jį MYLI! Tai – beprotiškai geras jausmas. Parvažiuoja Meras pavargęs, prigula. Ateinu, tyliai atsigulu šalia ir nieko daugiau nereikia. Pasaulis tiesiog dingsta.
Merūnas – mano ateivis. Įdomus, kartais kvailas, bet prie cveko... Jo visiškai kitoks supratimas, kitoks mąstymas. Manote, lengvai pasidaviau? Tikrai ne. Jis kaip reikiant dėl manęs pakovojo... Ko tik nebuvo: ir prisiliesti neleisdavau, ir elgdavausi keistai... Pavyzdžiui, sėdime kartu, aš atsistoju ir išeinu. Ir suprask, kaip nori. Arba sutariame susitikti šeštą valandą. Septintą gaunu žinutę: „Aš tavęs vis dar laukiu.“ Kol susiruošiu, atvažiuoju dar po geros valandos... Merūnas mėgsta iššūkius, turbūt dėl to jam ir buvo įdomu. O aš esu iš tų moterų, kurioms labai pasisekė.
„Aha, kur jau čia nepasiseks: dirbti nereikia, Merūnas išlaiko, drabužėlius perka, auksu dabina...“ – girdėjai tokių komentarų?
Labai dažnai jų girdžiu. Bet mums pinigai niekada nebuvo svarbiausias dalykas: ir kai jų nebuvo, lygiai taip pat mylėjome vienas kitą. Atsimenu, turime tris litus, nusiperkame kavinėje puodelį arbatos, dalijamės po gurkšnį ir valandų valandas kalbamės... Kai sako, kad išbandymai pinigais griauna santykius, mane tik juokas ima: mes tų išbandymų tiek patyrėme, kad jau niekas nebaisu. Vienas kitą paremdami, pastumdami, palaikydami ir padrąsindami, mes viską ištvėrėme.
Bet negi tokio charakterio mergina svajoja būti tik žmona ir namų šeimininke, kuriai dar nuskilo televizijos projekte pašokti... Ką žadi veikti?
Jau buvau sau pažadėjusi: po vestuvių susirandu darbą ir gyvenu tik „mokslas – darbas“ ritmu. Bet čia atsirado šokiai ir mano planai vėl sugriuvo. Patikėkite, namų šeimininkės vaidmuo manęs tikrai netenkina. Aš iš proto einu! Aš juk tiek svajonių turiu, tiek siekių ir planų, bet dar nesugebėjau pati spirti sau į subinę ir pradėti viso to daryti. Dar Meras stabdo: „Tu nedirbk, Zuiki. Tau nereikia... Mums visko užtenka.“ Galėtų – kiekvieną plytelę, kuria žengia mano koja, auksu išklotų. Viskas iš tos didelės didelės meilės... „Merai, kodėl tu iš manęs nereikalauji, neragini manęs?“ – priekaištauju. O jis: „Tu mano nuostabioji... pati geriausia Žemėje...“
Vienu metu man buvo didžiausias įžeidimas, kai pristatydavo kaip Merūno žmoną. Vadinasi, aš – niekas! Nei pareigų, nei pasiekimų – niekas! Bet nežadu nuleisti rankų. Ateinantį pavasarį Kauno technologijos universitete baigsiu vadybos studijas, tikrai turėsiu profesiją, darbą ir mane pristatys ne vien kaip žmoną. Noriu dirbti marketingo srityje, noriu kurti reklamas. Svajoju sukurti „Coca-colos“ reklamą, o sulaukusi keturiasdešimties tapti „L’Oréal“ veidu. Sako: svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Va, pasvajojau apie šokius...
Merūnui dabar atsiveria naujų galimybių užsienyje. Važiuosi kartu?
Teks važiuoti. Bet bijau net pagalvoti, kad reikės ilgiau kur nors apsigyventi. Draugai trina rankas: „Kaip faina! Kiek daug pamatysi, pakeliausi!“ O man tai – baisiausias sapnas. Kas aš ten būsiu? Namų šeimininkė? Žmona? Didžiausias mano košmaras – sulaukus keturiasdešimties apsižvalgyti ir suvokti, kad vis dar esu niekas...
Nesusimąstai: tam, kad Merūno karjera klostytų lengviau, kad būtų paprasčiau gyventi, gal iš tikrųjų vertėtų savo charakterį truputį suvaldyti, sušvelninti?
Neseniai vienas žinomas žmogus (neįvardysiu kas) man pasakė: „Yra gražių moterų. Bet jos – chamės.“ Užtat ne parsidavėlės! Juk tas žmogus karjerą televizijoje pradėjo dar chamiškiau ir akiplėšiškiau. O dabar vaidina rafinuotą, inteligentišką...
Puikiai suprantu: net jeigu staiga tapčiau švelni, nuolanki, tikras elegancijos įsikūnijimas, vis tiek visiems neįtikčiau. Vis tiek atsirastų koks stilistas, kuris pareikštų, kad storas žmogus – neestetiškas... Žinote, aš irgi sugebėčiau aprengti moterį: kūdai ir paklodę uždėk – puikiai atrodys. O tu pabandyk aprengti stambų žmogų! Ir apskritai pripažink jo egzistavimą! Galų gale mes juk irgi turime jausmus...
Oi, man ne kartą net į akis yra pasakę, kad Merūnui esu inkaras prie kojų. Ir Mero ne kartą klausė: „Ką tu išvis su ja veiki?“ Ir ką? Jeigu po kiekvieno tokio pasakymo mes skirtumės, būtume kaip Radvilas su Mia... Galbūt jeigu nemylėčiau, seniai būčiau į viską spjovusi ir išėjusi. Turiu daugybę prietarų ir baimių, bet tegu žino pasaulis, kad mes su Merūnu vienas kitą labai mylime. O jeigu taip jau susiklostė, kad mūsų poroje Meras yra tobulas, nieko tokio – aš galiu pabūti ir bloga.
