Visą vasarą ji praleido filmuodamasi antrajame serialo „Naisių vasara“ sezone. „Jau gerokai atšalus, lapkritį, važiuodama pro pievas pamačiau karvę. „Kodėl karvė dar ne tvarte? Jai gi šalta!“ – pasipiktinau. Įsivaizduokite, net į tokius dalykus pradėjau reaguoti! Anksčiau važiuodavau: na, ir kas, kad lauke stovi kažkokia karvė – kaip baldas koks...“ – juokiasi.
Ką veikėte seriale apie kaimo gyvenimą?
Vaidinau iš miesto atvažiavusią moterį. Ačiū Dievui, nes kaimo gyventoją vaidinti būtų sunkiau. Tai – pirmas mano susidūrimas su kaimu.
Kalbate apie kino, teatro vaidmenis ar apie gyvenimą?
Pirmas ir filmuose, ir gyvenime! Jokiame kaime neturėjau nei senelių, nei močiučių. Pamenu, vaikystėje be galo stebėdavausi, kai kuris nors bendraklasis pasakodavo, kaip vasarą praleis pas močiutę kaime. Galvodavau: „Kodėl aš neturiu pas ką važiuoti?“ Man žodis „kaimas“ skambėjo lyg kažkas romantiško, mistiško...
Jūs iš miesto inteligentų šeimos?
Mano proseneliai ir seneliai buvo miestiečiai. Proseneliai gyveno Kaune, vėliau emigravo į Odesą. Ten prosenelis tapo Lietuvių bendruomenės pirmininku, vėliau grįžo į Lietuvą. Kitas senelis buvo iš Kėdainių. Mes kartais važiuodavome pas gimines į Kėdainius. Ir tai turbūt buvo ryškiausias mano susidūrimas su mažesniais miestais. Aš iš tikrųjų iki kaulų smegenų esu miestietė!
Dabar madinga turėti bent sodybą.
Man smagu nuvažiuoti, pabūti pas draugus, tyloje prie ežero pasėdėti, bet svarbu žinoti, kad vakare vėl grįšiu į miestą. Nuosavos sodybos tikrai nesu turėjusi ir noro tokio nebuvo. Man tikros atostogos – tik prie jūros. Klausytis bangų ošimo, žiūrėti į jas galiu kad ir visą dieną. Bet sodyba manęs niekada netraukė.
Todėl kai man pasiūlė tokį vaidmenį „Naisių vasaroje“, net išsigandau: kaip vaidinsiu kaime, jei nieko apie jį neišmanau. Traktoriai, kombainai, karvių mėšlas... Tik vėliau supranti: gyvenimas tau ne veltui duoda tokią progą. Pirmą kartą pamačiau karvių bandą! O kokie jų veidai! Kiekvienos žvilgsnis skirtingas... kaip jos su veršiukais bendrauja!.. Jums juokinga, o man tai buvo ypatingas potyris.
Labai džiaugiuosi, kad praktiškai nereikėjo vaidinti, nereikėjo apsimesti, kad mano herojė pirmą kartą iš arti pamatė karvę. Taip ir jaučiausi. Reikia arklį paglostyti, o aš natūraliai bijau: kąs – nekąs?
Labai džiaugiuosi, kad praktiškai nereikėjo vaidinti, nereikėjo apsimesti, kad mano herojė pirmą kartą iš arti pamatė karvę. Taip ir jaučiausi. Reikia arklį paglostyti, o aš natūraliai bijau: kąs – nekąs?
Kokie serialo siužeto vingiai jūsų heroję Eriniją atveda į kaimą?
Tarsi sesuo žūsta tame kaime... tarsi atvažiuoju išsiaiškinti, ar ji buvo nužudyta, ar žuvo netyčia... Lyg ir noriu keršyti... lyg ir nežinau kam... Užuominos, neaiškumai...
Net neabejoju, kad būsite įpainiota ir į kokią meilės istoriją.
Aišku, kad įpainiojo. Tam ir yra serialai. Draugausiu su kooperatyvo pirmininku Algimantu (aktorius Valentinas Klimas – red. past.). Ir su Rimanto Bagdzevičiaus personažu lyg kas buvo, lyg ir ne... Visur mažos intrigėlės, taip ir lieka neaišku, ko Erinijai reikėjo tuose Naisiuose... Lyg ir atkeršyti nori, lyg ir pati savęs ieško... Va, tokia ta mano herojė iš miesto.
„Naisių vasara“, ko gero, vienintelis serialas, kur herojai prabangiais automobiliais ir šilkinėmis suknelėmis žiūrovų akių neviliojo. Serialo stilistai aktorių ypač nepuošė... O kokia jūs būsite?
Kūrėjai tikrai stengėsi mane rengti šiek tiek kitaip nei kitus aktorius. Ir aukštakulniais avėjau, ir suknelėmis plazdėjau, ir kabrioletu po kaimą važinėjau... Būsiu gal ne itin puošni, bet elegantiška, miestietiška.
Tarp Erinijos ir Gabijos Ryškuvienės galite dėti lygybės ženklą?
Ne, bendra tik tiek, kad abi esame miestietės. Daugiau nieko. Erinija – šiek tiek intrigantė, kerštautoja. Serialuose juk būtinas personažas, kuris ant žaizdų vis papiltų druskos... Jeigu jau skirstytume labai šiurkščiai, būčiau prie blogiečių.
Jūs gyvenime už ką nors keršytumėte, kurtumėte intrigas?
Manau, kad ne. Netikiu keršto galia. Kad intrigomis galima pasiekti savo tikslų – irgi ne. Gal apskritai nereikia koncentruotis į kitus. Jeigu ištinka kokia krizė ir nežinai, kodėl pasaulis su tavimi šitaip elgiasi, gal reikia labiau įsiklausyti į save. Savęs paklausti, kodėl taip atsitiko, o ne pulti kerštauti. Žodžiu, netikiu nei intrigų, nei keršto galiomis. Šia prasme mano personažas labai tolimas nuo manęs.
