Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Gėda pelėda“ rankinių kūrėja Kristina Lisauskė: „Geriausias yra paprasto krepšio principas – susimeti daiktus ir bėgi“

 Kristina Lisauskė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Kristina Lisauskė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Žurnalistė Lavija Šurnaitė, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, aktorė Gražina Baikštytė, laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė, žinių vedėja Agnė Zacharevičienė... Tarp dailiųjų pramogų pasaulio atstovių lyg virusas jau kuris laikas plinta frazė „Gėda pelėda“ ir po šiuo pavadinimu besislepiančios išskirtinės rankų darbo rankinės. „Pelėdų“ autorė – kaunietė Kristina Lisauskė (29). O karščiausias jos kūrybos skatintojas – vyras, buvęs garsus didžėjus Laurynas Lisauskas (33), pats prieš kelerius metus muzikos pultą iškeitęs į originalų verslą.

Kristinos rankinės turi vardus. Pavyzdžiui, „Kviestiniai pietūs“ atsirado todėl, kad tuo metu skaitomoje knygoje „Ežiukas rūke“ Kristinai labai smagiai nuskambėjo šita frazė. Ji kaip tik buvo sukūrusi modelį gana universalios rankinės, su kuria gali eiti visur – ir į darbą, ir kviestinių pietų. Pati pirmoji rankinė turi vardą „Didelė gėda“, nes yra pati didžiausia ir joje gali daug visko paslėpti... Vardą „Begėdis“ pelnė vyriškos rankinės modelis. O delninukė tapo „Pelėda mieste“.

„Šitas pavadinimas irgi gimė ekspromtu. Man reikėjo eiti į draugės vestuves, o aš neturėjau jokios nedidelės dailios delninukės. Susikūriau „pelėdžiukę“, atskubėjau į vestuves Senamiestyje, ir visos draugės ėmė juokauti: „O, pelėda mieste...“ – pasakoja Kristina. – Viena klientė net prisipažino, kad savo „Didelėje gėdoje“ visada nešiojasi „Pelėdą mieste“. Jeigu reikia, greitai išsiima mažąją „pelėdžiukę“ ir jau eina pasipuošusi.“

Pats pavadinimas „Gėda pelėda“ atsirado neatsitiktinai. Pušyne, kur jiedu su Laurynu gyvena, kaip tik užsiveisė pelėdų, atėjus jų poravimosi metui, naktimis ėmė skambėti tokie garsai, ūbavimai ir bliovimai, kad, pasak Kristinos, norėdavosi prieiti prie lango ir sugėdinti paukščius.

„Iš pradžių net nesupratau, ten katės taip siaučia ar kokį gyvūną kas pjauna. Miegoti būdavo neįmanoma... Pasirodo, taip rėkia pelėdos, – juokdamasi pasakoja moteris. – O paskui dar buvo ženklas: važiavome su kažkuo mašinoje ir kalbėjomės apie brendą, prekės pavadinimo kūrimą. Pasakiau, kad mano rankinės vadinsis „Gėda pelėda“. Tas žmogus dar lyg ir nusišaipė, kad nerimtai skamba... Bet tą akimirką pro mūsų mašiną praskrido pelėda! Ženklas!“

Neseniai persikėlusi į naujas dirbtuves Kauno senamiestyje, garbingiausioje vietoje Kristina pirmiausia įkurdino legendinę, dar mamai priklausiusią siuvimo mašiną. Būtent ja paauglystėje ir pasiuvo pirmąją rankinę... iš mamos palaidinės. „Kaip dabar prisimenu: buvo tokia megzta šviesi palaidinukė, – juokdamasi pasakoja Kristina. – Jau galvojau prisitaikyti ją sau, susiaurinti ir nešioti, bet petnešėlės buvo tokios gražios... Todėl akimirksniu sugalvojau, kad reikia užsiūti palaidinukės apačią, iš kitos rankinės išplėšiau ir įdėjau dugnelį, suteikiau formą... Dar po kelerių metų ta palaidinukė rankinė buvo modifikuota į delninukę, su ja ne vienus metus eidavau į klubą ar renginius.“

Laurynas Lisauskas ir Kristina Lisauskė
Laurynas Lisauskas ir Kristina Lisauskė
 

Aistrą būtent rankinėms Kristina neslepia jutusi nuo vaikystės. „Nuvažiavusią pas senelius į kaimą mama mane dirbti prikalbindavo tik taip: „Užsidirbsi rankinukui.“ Būdavo, raviu ar grėbiu šieną ir vis mamos klausinėju: „Ar jau užsidirbau rankinukui?“ „Na, vienai rankenai jau turi...“ – sakydavo mama“, – juokiasi prisiminusi. Tiesa, baigusi mokyklą apie rankinių dizainerės profesiją mergina nelabai svajojo. Gal ir būtų stojusi į tapybą Dailės akademijoje, bet mama pasisodino ir paklausė: „O tu nors vieną dailininką, kuris nebadautų, matei?“

Praktiškumas nulėmė, kad Kristina įstojo į Kauno medicinos universitetą – pasirinko perspektyviai skambančias visuomenės sveikatos studijas. Jas baigusi ir darbą gavo pagal specialybę – Visuomenės sveikatos centre.

„Ketverius metus dirbau. Lyg ir įdomu buvo, bet nelabai tenkino atlyginimas, dar mažiau – darbas pagal grafiką. Ateidavau aštuntą ryto ir porą valandų sėdėdavau, nes negalėdavau pabusti ir pradėti dirbti, – prisimena. – Tuo metu dar turėjau tikslą – norėjau tapti klinikos direktore. Ir tapau. Ėmiau vadovauti privačiai šeimos medicinos klinikai. Bet visiškai savęs ten neradau. Eidavau ryte į darbą ir galvodavau: „Dieve, ką aš čia darau?“

Jiedu kaip tik buvo pradėję draugauti, ir Laurynas merginos tiesiai šviesiai paklausė, kodėl save taip kankinanti. Galiausiai Kristina ryžosi mesti prestižinį darbą, kurį laiką gyveno iš santaupų, pakeliavo ir būtent tada nusprendė, ką iš tiesų nori veikti.

„Tikrasis „Gėdos pelėdos“ gimimo kaltininkas yra Laurynas“, – sako žvelgdama į vyrą. Kai Laurynui gimtadienio proga prireikė dovanos, Kristina pasiuvo kelioninį krepšį su specialiu dėklu, kad jame būtų patogu vežioti viskio butelius, nes vyras tuo metu kaip tik ėmėsi verslo – su partneriu atidarė viskio barus Kaune ir Vilniuje, organizavo stipriųjų gėrimų degustacijas ir įvairius renginius.

„Lauryno skoniui įtikti gan sunku, bet dovanos jis buvo sužavėtas ir tą mano krepšį iki šiol saugo, – pasakoja Kristina. – Aš tada tik sukūriau idėją ir eskizą, bet siūti pati nesiryžau – susiradau Kaune garsų siuvėją ir mes drauge ėmėmės kurti rankinę iš geros verstos odos, su paminkštintu pamušalu... Tam stebuklingam siuvėjui – jau per aštuoniasdešimt, o jis tebesiuva senovine „Singer“ mašina. Viską apie odines rankines sužinojau būtent iš jo. Mes sėdėdavome nuo ryto iki vakaro, jis mane mokė, kaip elgtis su oda, kaip taisyklingai formuoti ir siūti rankinę.“

Pamatę Lauryno krepšį, vienas po kito panašių ėmė prašyti draugai ir pažįstami. Kristina juokiasi, kad neliko nieko kita, kaip tik pradėti kurti rankines.

Būtent Laurynas tapo karščiausiu jos ragintoju nenuleisti rankų, kad ir kokia sunki būtų pradžia. Prieš kurį laiką pats ėmęsis naujos veiklos ir kardinaliai pakeitęs gyvenimą, vyras puikiai suvokė mylimosios baimes ir abejones. Daugiau nei dešimt metų buvęs garsiausias „RyRalio“ didžėjus, dabar prie muzikos pulto stoja tik retkarčiais – dėl pramogos. „Iš tiesų būti didžėjumi – pragariškas darbas. Draugai nustoja tave kviesti į gimtadienius, net tėvai nebesitiki, kad aplankysi per Kalėdas... nes tu nuolat dirbi.

„Aš tau net nesakiau apie giminių susitikimą, nes vis tiek jis – šeštadienį“, – kartą išgirdau iš mamos. Ir ji buvo teisi. Darbo dienomis kurdavau, organizuodavau renginius, o visi mano savaitgaliai būdavo atiduoti muzikai. Paskui dar ketverius metus vadovavau naktiniam klubui“, – prisimena. Galiausiai noras keisti gyvenimą ir netikėtas hobis – domėjimasis viskiu – Lauryną atvedė į verslo pasaulį. Su draugu jiedu įkūrė kompaniją ir pradėjo į Lietuvą importuoti įvairius stipriuosius gėrimus, atidarė kelias krautuvėles ir viskio barus Kaune bei Vilniuje. Laurynas ėmėsi rūpintis Kauno baru, pats veda degustacijas, moko žmones kitokios stipriųjų gėrimų vartojimo kultūros. „Someljė darbas jau nieko nestebina, o viskio ekspertų Lietuvoje dar beveik nėra, – pasakoja Laurynas. – Pasaulyje stiprieji gėrimai itin populiarėja, ten mano darbas net labai vertinamas.“

Vienas per kitą pasakodami apie svarbiausius savo gyvenimo pasirinkimus, Kristina ir Laurynas neslepia, kad abiem tokiu pat svarbiu įvykiu tapo ir jųdviejų susitikimas. Tiesa, antrasis, o ne pažintis. Draugų supažindinti prieš labai daug metų, jie vienas kitam baisiai nepatiko: nuomonės visais klausimais skyrėsi kardinaliai, abu tą vakarą ėmė kone nekęsti vienas kito. Bet kai po daugelio metų netyčia susitiko ir ėmė bendrauti, paaiškėjo, kad ne taip jau viskas ir blogai... Laurynas pasipiršo vos po dviejų mėnesių draugystės, išsivežęs mylimąją į kelionę po Kaliforniją.

Buvo sausio pirmoji, ir aš pasiūliau Kristinai: „Tuokimės vasarį.

„Pradėjome svajoti apie dideles vestuves, kurias surengsime keliaujant po Ameriką atrastoje nuostabioje vyninėje, planavome, kaip nuskraidinsime ten visas savo mamas, močiutę, artimiausius draugus, gimines... Net kalbėjomės, kad tokioms vestuvėms reikėtų labai pasiruošti, todėl jas galėtume surengti tik po kokių dvejų ar trejų metų... – prisimena Laurynas. – Bet po kurio laiko supratome, kad nieko panašaus iš tikrųjų visai nenorime. Buvo sausio pirmoji, ir aš pasiūliau Kristinai: „Tuokimės vasarį.“ Ceremonijos diena buvo paskirta vasario 15-ąją. Kristina pasisiuvo suknelę iš balto veltinio, ir Palangoje, Birutės kalno koplyčioje, įvyko jaukios žiemiškos vestuvės.

Drąsūs, nebijantys ekspromtų gyvenime, jiedu yra tokie pat ir plėtodami verslus, ir imdamiesi kūrybos. Rankines Kristina irgi kuria tokiai moteriai, kokia yra pati, – šiuolaikiškai, elegantiškai ir kartu praktiškai miestietei. Ir modeliuoja jas tokias, kokios patiktų pačiai: kiek įmanoma paprastesnės, natūralesnės, be pamušalo, kuris paprastai išplyšta pirmiau, nei susidėvi rankinė... Nuo pat pirmosios „pelėdos“ principai nepakito: Kristinos rankinės turi būti preciziškos kokybės, neįmantrių formų, nes svarbiausia, kad būtų patogios. Geriausias tam yra paprasto krepšio principas – susimeti daiktus ir bėgi. Dar svarbu, kad į rankinę tilptų kompiuteris, nes Kristina ir pati be jo retai iš namų išeina.

Kurti tokias „pelėdas“, kokios yra dabar, pasak Kristinos, įkvėpė netyčia pas vieną odininką pamatytos odos. Jos buvo kiek neįprastos, nes dažytos, bet dar nepadengtos keliais sluoksniais lako, kad blizgėtų, būtų lygios, gražios, „išlaižytos“...

Matyt, aš niekada nebūsiu tikra verslininke, nes nei apie masinę gamybą, nei apie didžiulį rankinių fabriką nesvajoju.

„O aš žiūriu į jas ir man jos gražios tokios, kokios yra. Kažkokia skylutė, įbrėžimas, gal nagučių žymė... Man labai svarbu, jog paimtos į rankas kad ir dvi vienodos delninukės būtų šiek tiek skirtingos: viena – gal visiškai lygios odos, kita – su laiko žymėmis, nelygumais... Kiekviena yra rankų darbo, todėl turi būti individuali. Kiekviena rankinė turi likti su savo charakteriu, – dėsto moteris ir prisipažįsta labiausiai bijanti prarasti asmeniškumą. – Mes kiekvieną kartą tiek susirašinėjame su kliente, tiek deriname, renkame spalvas ir formas, kad tampame kone draugėmis. Lyg kokia bendra idėja mus ima jungti: tariamės, kuri „pelėda“ jai labiausiai tiktų, kokio ūgio, sudėjimo yra klientė, ką mėgsta, ką dažniausiai nešiojasi rankinėje... Ir toks jausmas apima, tarsi aš pažinočiau tą moterį. Todėl jau pagamintą „pelėdą“ siunčiu su šiltais linkėjimais, lyg geriausiai draugei. Sesė man kažkada padėjo pakuoti rankines, tai juokėsi, kad aš su jomis kalbuosi kaip su savo vaikais. Man iš tikrųjų sunku emociškai atsiriboti nuo savo darbų: dėl kiekvienos rankinės išgyvenu, kad tik ji patiktų klientei, kad tik atitiktų jos lūkesčius. Matyt, aš niekada nebūsiu tikra verslininke, nes nei apie masinę gamybą, nei apie didžiulį rankinių fabriką nesvajoju.“

„Žmonės“
Komentarai
Temos Rankinė, Mada
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt