Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Guoda Pečiulytė. Medaus mėnuo su prancūzais

Guoda Pečiulytė
Butauto Barausko nuotrauka / Guoda Pečiulytė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ankstyvosios LTV laidos „Labas rytas“ vedėjos Guodos Pečiulytės (26) ekrane nebuvo tris savaites – tą laiką žiūrovus žadino vienas jos kolega Ignas Krupavičius. „Mudu taip sutarėme. Anksčiau buvau išleidusi jį medaus mėnesio, o dabar, sakiau, atėjo laikas mano medaus mėnesiui su... krepšininkais!“ – juokiasi žurnalistė, viso Europos čempionato metu dirbusi prancūzų rinktinės, kuri iškovojo sidabrą, atašė arba, kaip pati juokaudama sako, – šios komandos „mama“.

Guoda, kaip nutiko, kad žinomos laidos vedėja atsidūrė čempionato savanorių būryje?

Dar prieš čempionatą supratau, kad tai bus didžiulis įvykis Lietuvai. Jei toks ir pasikartos, nežinia po kiek metų, kai apie savanorystę net nebesapnuosiu. Užpildžiau anketą, nuėjau susitikti su atranką vykdančiais žmonėmis. Iš kalbos išėjo, kad greitu laiku man gali tekti laikyti prancūzų kalbos vertimo egzaminus Briuselyje. Iškart perklausė: „Prancūzų? Reikia pažiūrėti, ar prancūzų komandai jau surastas atašė.“ Organizatoriai kartojo, kad savanoriais reikia rinkti atsakingus žmones. Juokiuosi, jog mano atsakingumą, matyt, įvertino dėl to, kad per daugiau nei trejus metus nepramiegojau nė vieno „Labo ryto“. Be to, kartais žinomas veidas šiek tiek padeda, daugiau durų atidaro. Ir pati dėl to tampu ryžtingesnė, kai reikia spręsti problemas.

Man išties patinka krepšinis. Šį sportą suprantu, žinau taisykles. Ypač domiuosi turnyrais, kurie suvienija šalį. Man mažiau patinka LKL, Kauno ir Vilniaus priešprieša, klubų čempionate viskas pikčiau, o lietuvių aikštėje kartais su žiburiu reikia ieškoti. Čia žaidžia nacionalinės rinktinės, ir tiesiog neįtikėtinas jausmas, kai visa arena gieda himną. Pačių krepšininkų akys būna pilnos ašarų. Tas patriotiškumo momentas man svarbus.

Kaip reagavai išgirdusi, kad esi išrinkta tiek žvaigždžių turinčios prancūzų komandos atašė?

Supratau, kad susiduriu su nerealaus masto žvaigždėmis, kad tai man – iššūkis, bet jį kaip nors atlaikysiu. Iš pradžių nežinojau, kiek laiko prancūzai kovos čempionate, ką pasakyti kolegoms. Buvo baisu, bet rizika pasiteisino. Šis darbas varginantis, bet labai labai įdomus. Ir patirtis – nežmoniška.

Iš anksto šiek tiek pasidomėjau, su kuo teks bendrauti. Tarkim, komandos treneriais, kad neprieičiau prie masažuotojo: „Sveiki, pone treneri.“ Bet tikrai nekabinau nuotraukų ant sienų ir nesimokiau biografijų.

Su rinktine susitikome Šiaulių oro uoste, ten ją pasitikau. Prie manęs iškart priėjo komandos vadovas, prisistatė. Supratau, kad tai – žmogus, kuris bus tarpininkas tarp manęs ir komandos, reikš norus, pastabas, pretenzijas, džiaugsmus ir pageidavimus. Tikrai nelindau į akis kiekvienam: „Sveiki, aš – Guoda.“ Tik nurodžiau, į kurį autobusą lipti.

Autobuse nutiko smagi istorija su mano vardu, kurį, žinau, prancūzams ir belgams padeda prisiminti asociacija su sūrio „Gouda“ pavadinimu. Šįkart to nereikėjo. Pasakiau: „Mano vardas Guoda, su jumis būsiu, tikiuosi, iki finalo Kaune.“ Perklausė: „Koks, koks vardas? Guoda?“ Ir pradėjo juoktis, ploti. Nes vienas komandos žaidėjas – Florentas Piétrusas – kilęs iš Gvadalupės, Prancūzijos užjūrio teritorijos. Prancūzai Gvadalupės gyventojus vadina „gwada“ ir tą žodį taria taip, kaip mano vardą, tik kirčiuoja paskutinį skiemenį. Tad kaip kreiptis į mane, jiems klausimų neliko. Piétrusas man padovanojo apyrankę su užrašu „Gwada“. Apskritai komandai galiu pasakyti tik komplimentų: jie konstruktyvūs, konkretūs, gerai organizuoti, susitelkę. Visi žaidėjai, o ypač delegacijos nariai, nepaprastai mieli. Per tris savaites su kiekvienu tikrai persimečiau bent keletu sakinių, traumą patyrusiam Mickaëlui Gelabale teko ieškoti ramentų, lydėti jį į ligoninę – įsitikinti, kad sužeidimas nerimtas. Tie, kurie iš pradžių bendravo mažiau, į čempionato pabaigą sušilo, vis dažniau pakalbindavo. Juk trys savaitės kartu – tikrai daug. Tikiuosi, jiems labai nenusibodau...

Per tą laiką nepajutai jokio žvaigždiškumo, pasipūtimo?

Prancūzams kažkas pasakė, kad mane rodo per televiziją, Lietuvoje esu žvaigždė, ir nuo tada ėmė juoktis, jog ne aš su jais, o jie su manimi fotografuosis. Prancūzai malonūs ir draugiški. Po pergalės visada sumuš su tavimi rankomis, mirktelės, paklaus: „Guoda, už ką sirgai?“ Su pasikėlusiais žmonėmis dažniausiai neužmezgi kontakto, o čia jis buvo. Su vienais – artimesnis, su kitais – ne toks, nes bendravau mažiau. Gal daugiausiai juokaudavome su traumą besigydančiu krepšininku, čempionate buvusiu delegacijos nariu Ronny Turiaf. Bet ir kiti vis prieidavo, kad ir komplimentą dėl prancūzų kalbos pasakydavo, pagirdavo, jog beveik nejaučia akcento, – prancūzai galantiški. Kartą manęs ir antrosios atašė Sandros paklausė, ar irgi gausime medalius. Atsakiau, kad ne. Tada juokavo, jog teks dėl medalių protestuoti, nes mes – irgi komandos dalis. Dar sakė, norėtų, kad lydėtume juos Londono olimpinėse žaidynėse. Tokie dalykai atperka visą nuovargį.

Kodėl taip gerai kalbi prancūziškai?

Tai buvo pirmoji mano užsienio kalba mokykloje. Vėliau teko studijuoti Belgijoje, manau, ten daugiausia patobulėjau. Ir dabar kokie nors terminai, frazeologizmai iš pasyviosios atminties grįžta į aktyviąją. Galų gale teko perprasti sportininkų žargoną. Bet kažkaip susitvarkome, problemų dėl kalbos tikrai nėra. Pastebėjau, kad komandos, kurių atašė mokėjo jų kalbą, buvo labai patenkintos.

Per tas tris savaites pailsėjai nuo televizijos?

Net nežinau, kas sunkiau – keltis ketvirtą ryto, tris valandas vesti „Labą rytą“, paskui ruoštis kitos dienos laidai ir būti ant kojų iki vakaro ar gyventi krepšininkų ritmu. Tik tiek, kad jie eidavo pietų miego, o mes – ne. Oficialią darbo dieną baigi apie vienuoliktą vakaro ar dar vėliau. Kartais, būdavo, nebepakalbėdavau net lietuviškai. Arba nuėjusi pas kitus savanorius lietuvius kalbėdavau prancūziškai. Kartais prancūzams labai rimtai lietuviškai ką nors aiškindavau. Nuovargis darė savo. Bet per rungtynes atsigaudavau, apimdavo azartas.

Tėvų nebuvau sutikusi tiek laiko, kiek vyko čempionatas, užtat kasdien mačiausi su Tony Parkeriu, Joakimu Noah ir kitais. Per tas savaites pažinau krepšininkų gyvenimą, supratau, koks jų režimas ir tai, kad mes, jei taip sunkiai ir tvarkingai dirbtume, pasiektume visus tikslus.

Čempionate tikriausiai palaikei prancūzus?

Oficialiai negalėjome palaikyti nė vienos komandos. Čia – sunkiausia savanorio atašė darbo dalis. Ypač kai šefuojama komanda susitikdavo su tavo šalies rinktine. Žinoma, širdyje visi buvome už Lietuvą. Bet ir žmonės, kuriuos matei kasdien, tapo artimi. Užtat buvo labai skaudu ne tik dėl to, kad Lietuva pralaimėjo prancūzams, bet ir dėl žiūrovų švilpimo. Galvojau: „Na kodėl taip elgiatės? Jie juk geri žmonės. O laimėjo, nes taip nutiko. Toks sportas.“ Komanda elgėsi labai supratingai, nė vienas nepasišaipė: „Štai, prieš taviškius laimėjome.“ Apskritai prancūzai žėrė daugiau komplimentų Lietuvos rinktinei nei patys lietuviai. Ir pavydėjo mūsiškiams: Prancūzijoje krepšinis toli gražu ne toks populiarus. Pamatę vėliavas kone ant kiekvienos mašinos, krepšinio reklamas visur, sirgalius, sakė: „Jūs tikrai pamišę.“

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt