Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gytis Paškevičius: bet kokį žmogų sutikęs, galėčiau drąsiai žvelgti į akis (papildyta spalio 21 d.)

Gytis Paškevičius
Jono Staselio nuotrauka / Gytis Paškevičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Per gimtadienius mane kažkodėl ne džiaugsmas, o keistas liūdesiukas užpuola. Nervingas, priklus darausi... Visa laimė, kad tie gimtadieniai eina ir praeina“, – po jubiliejaus lengviau atsipučia dainininkas Gytis Paškevičius (50).

Tas solidus skaičius jo, rodos, visai nebaugina: nepuola strimgalviais vaikytis antrosios jaunystės, ramiai priima laiko tėkmės tiradą kaip žmogus, kuris gyvenime jau viską pasiekė ir kuriam nieko nebereikia įrodinėti.

Gal tik jubiliejus tapo mažyte išimtimi, bet apskritai televizijoje jūsų dabar beveik nematyti, masiniuose koncertuose – negirdėti... Kur pradingote?

Niekur nepradingau! Dainuoju, kaip dainavęs, koncertų per mėnesį – keturi penki, o man tiek, ačiū Dievui, yra per akis. Gal tik Vilniuje manęs mažiau matyt – juk ne sostinėje gyvenu, o Šiauliuose. Koncertams tai neturi įtakos: jokio skirtumo, iš kurio taško važinėji į kitus taškus. Aišku, jei gyvenčiau Vilniuje, ten pasitaikytų visokių vietinių darbelių... Bet kadangi didelių krūvių nemėgstu, man jų ir nepristinga.

Nesinori į kokius nors televizijos projektus, kur dabar visi veržiasi?

Sykį jau pabandžiau – ačiū, užteko. Dainavau „Žvaigždžių duetuose“ su partnere Sandra Chlevickaite. Pamačiau televizijos projekto virtuvę, sužinojau, su kuo ji „valgoma“ – peržegnojau ir supratau, kad tai ne man. Gal kitiems ten labai gera, jei dalyvauja kasmet... Bet aš jau esu tokio amžiaus, kai nebesinori leisti, kad kas nors iš manęs darytųsi pinigus. Dalyvauti vien dėl reklamos? Bet man jokios reklamos nebereikia.

Bet juk scenos žmogus todėl ir lipa į ją, kad turi ką pasakyti?

Taip, bet tam televizijos nereikia – užtenka gyvų koncertų. Kai dainininkas per daug lenda į ekraną, žiūrovas galvoja: o kam eiti į koncertą, jei kasdien galiu jį nemokamai išgirsti per televiziją? Nebevažiuoju ir į nemokamus renginius: žmogus ateina į nemokamą koncertą, pasiklauso dainininkų, tai kam jam kitąsyk pirkti bilietą, mokėti pinigus?..

Užtat mes čia ir galvojam: kur jūs dingote...

O man susidaro įspūdis, kad tie, kurie dažnai malasi televizijoje, neturi ką veikti. Žiūrėk, Andriui Mamontovui, Selui lįsti į televiziją visai nereikia, ir jų populiarumas dėl to nė kiek nemažėja. Na, Selas dar jaunas, dar kokį skandaliuką iškrečia... O apie Andrių – tylu. Apie Kerbedį – tylu. Apie mane – tylu... Kita vertus, o ką apie mane pasakyti? Asmeninis gyvenimas vis toks pat... Jei – šmaukšt – atsitiktų skyrybos, iškart būtų pilni laikraščiai. Lietuvoje puikiai veikia radijo banga VBS – „Viena boba sakė“: slėpkis nesislėpęs, vis tiek atkas... Bet kai tų skyrybų nevyksta, niekam ir neįdomu – vaikai auga, mes senstam, ir tiek.

Ką tik sakėte, kad dėmesio jums netrūksta...

Niekada jo ir nereikalavau. Nė vieno interviu nesiprašiau: juos vis imdavo draugai, kolegos, su kuriais karjera pradėta, ne vienas butelis kartu išgertas... Julius Girdvainis, Marijus Mikutavičius – negi būčiau galėjęs jiems atsakyti? Užtat pasakęs žodį „į kairę“ galėdavau būti tikras, kad jie to neparašys. Ir dabar niekur nesiveržiu. Keisti man tie žmonės, kurie raunasi plaukus, jei bent savaitę nepapuola į jokį žurnalą. Dar keistesnė kategorija – tų, kurie patys lenda, o paskui dejuoja, kaip įkyrėjo žurnalistai... Patikėk: jei aš nenorėsiu, niekas prie manęs neprilįs.

Vis dėlto keičiasi kas nors jūsų gyvenime metams bėgant ar visiškai ne?

Šiaip viduje visai nesijaučiu pasenęs. Bet pažiūriu į savo vaikus: Dominykui jau devyniolika, mažylei Urtei – vienuolika. Ir suvokiu, kad senėjimas, deja, yra normalus procesas... Prieš gimtadienį visi klausinėjo: „Tai kada balius?“ O aš sakau: gimtadienį reikia švęsti tada, kai yra noro.

O kada yra noro?

Tada, kai visi darbai nudirbti. O kai ant nosies koncertų turas ir norisi būti „formoje“, ne laikas švęsti. Koncertai bus didžiuliai, vyks Vilniaus, Kauno, Šiaulių arenose... Publika pas mane susirenka pati įvairiausia: ateina ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus žmonių, ir tų, kurie su ta muzika užaugo.

Dainos – irgi tos pačios, su kuriomis mes užaugome?

Įrašiau naują albumą „Laiko traukiniai“: į jį sutilpo vienuolika naujų dainų. Bet koncertuose visada reikia ir žinomų kūrinių. Pamenu, atvažiavo į Lietuvą „Deep Purple“ su nauja programa: pagrojo kelias naujas dainas, žiūri, kad velnias gaunasi. Ir užriaumojo: „Smoke on the water“...

O ką publika būtinai nori išgirsti iš jūsų?

„Šiam pasauly visko būna“ – tai jau būtinų būtiniausiai. Ir „Vėjo“ nori, ir „Dalužės“... Žmonės nori kartu padainuot. Sunku sudėlioti programą – viskas juk netelpa. Būčiau per gyvenimą įrašęs porą albumų, tai nekiltų jokių problemų, o dabar, kai prirašiau trylika, tai vienos bėdos (juokiasi). Muziką rašau pats, o žodžius – mano muzikos mokytojas Vytautas Greičiūnas. Jis dabar – nusipelnęs pensininkas, sėdi prie kompiuterio, turi daug laiko. Pasisiūlė: „Galiu.“ Pabandėm, ir visai nieko išėjo. Jis nesikeičia: septyniasdešimtaisiais buvo baltas kaip obelėlė, ir dabar toks pat.

O pats keičiatės?

Be abejo – argi nesimato? Gal reikėtų užsukti į sporto klubą, bet ten nevaikštau – pirma, nemėgstu viešumo, o antra svarbi priežastis – mėgstu patingėti (juokiasi). Geriau nuvažiuoju į sodybą, pažvejoju, ką nors naudingo nuveikiu. Šiauliuose turime butą: kai kilo klausimas, kraustytis į namą ar įsigyti sodybą, apsisprendėme – sodybą. Ji yra Zarasų rajone, nuo Šiaulių – du šimtai kilometrų, lyg ir toloka, bet tuo tik džiaugiuosi: jei būtų arčiau, būčiau nei pririštas, nei paleistas, namie miegočiau, o sodyboje gyvenčiau, lakstyčiau kasdien, daug benzino išeitų... Ten – regioninis parkas, ežerai, pušynai, kieme grybai auga. Vaikai nuo tilto nenulipa – maudosi. Kai daugiau chebros atvažiuoja, varome į mišką keturračiais, žaidžiame tinklinį, plaukiojame burlente.

Įsivaizduoju, kad chebrai pas jus smagu, bet dirbti tai jums reikia?

Kai pradėjau statybas, išmintingesni iškart pasakė: „Gyti, sodybą statai ne dėl savęs, o dėl kitų.“ Iš tiesų vasarą tenka sudaryti grafiką, kada kas atvažiuoja. Pirtis „užsakyta“ kiekvieną vakarą... Bet nėra nuoskaudos, kad aš, matai, dirbu, o kiti tik švenčia. Sykį per Velykas atvažiavom, pasėdėjom, pabaliavojom. Kitą rytą sunkokai atsikėlėm, sakau: „Chebra, nuo rudens liko lapų – reikia nugrėbti.“ – „Ai, sveikatos nėr...“ Nėr tai nėr – pasiėmiau grėblį ir išėjau. Žiūriu – vienas iš namo išlenda, antras... Sukibome visi, pora valandų – ir kiemas švarus. Ten visiems patinka: nė nebepamenu, kada sodyboje tik dviese su žmona esame buvę.

Ką dabar veikia jūsų žmona?

Įstojo mokytis! Sulaukusi keturiasdešimties Rugilė sugalvojo, kad kažko trūksta. Ji baigusi prekybą, o dabar įstojo į socialinius mokslus kolegijoje. Jau seniai svajojo, o aš visada traukdavau per dantį – ai, ką ji čia šneka... Dabar vaikai užaugo, ir ji prisiruošė. Vaikai irgi aktyvūs: mažoji šoka liaudies šokius, sūnus baigė krepšinio mokyklą.

Muzikos jie nenorėjo?

O ne, mūsų šeimoje užtenka vieno tokio (juokiasi). Apskritai vaikai stengiasi, kad kuo mažiau visi žinotų, kas toks tas jų tėtis... Bendraudamas su žymiais muzikantais ir sportininkais, jau seniai pastebėjau: jie labiau linkę dėtis paprastais žmonėmis nei įžymybėmis. Gerai yra pasakęs Vytautas Kernagis: „Važiuoju į Latviją, kertu Lietuvos sieną – ir viskas, pasibaigia mano autografai ir žvaigždės gyvenimas...“ Esame Europos provincija, nieko čia nepadarysi.

Ar yra kur nors sielos kamputy užsilikęs toks jausmas: gal kažko nepadariau, gal galėjau pasiekti daugiau?.. Ar kada norėjosi užkariauti pasaulio sceną?

Žinok, ne... Tik kartais gaila, kad ne tuo laiku gyvenau. Dabar žmonės turi žiaurių galimybių: gali sau leisti net Berklyje muzikos mokytis. Mano laikais to nebuvo: visas mūsų mokslas buvo magnetofonas ir vinilinės plokštelės. O dabar, prašau – ko tik nori. Bet mažai kam to bereikia. Džiaugiuosi, kad kažkur dar vyksta vaikų džiazo festivaliai, o ne tik olialia vakarėliai...

Jaučiate praėjusių laikų nostalgiją? Juk tada Šiaulių „Geluvos“ restorane jus nešiodavo ant rankų, pinigus skaičiuodavote pundais...

Taip... Nostalgija visą laiką yra. Visko buvo: ir restoranuose grajinau, ir „berniukams“ grajinau... Ir dabar, gatve eidamas, nuo jų nenusisuku – neva nepažįstu. Kvaila būtų: juk mes vaikystės draugai, kartu futbolo kamuolį spardėme, į imtynių salę vaikščiojome... Paskui kažkuriame gyvenimo etape aš nuėjau į vieną pusę, jie – į kitą. Tačiau tas kartu spardytas kamuolys juk liko! Tai negi dabar turėčiau juos apeiti ratu kaip raupsuotus? Pamenu Franko Sinatros frazę: „Sportininkai, dainininkai ir mafija visada šalia.“ (Šypsosi.) Dabar jie, tiesa, nebe mafija, o verslininkai, vadybininkai... Kai kurie dar gyvi... Kai kurie supratę savo klaidas ir nuėję kitu keliu. Tikiu, kad žmogus negimsta nusikaltėliu: jį tokį padaro aplinka. Be to, juk nežinau, kas rytoj nutiks man pačiam: juk sakoma, lazdos, terbos ir tiurmos niekada neišsižadėk...

Jei jau prakalbome apie tiurmas – kaip reikalai su Žilvinu Žvaguliu? Vis dar piktuoju?

Kartais atsisėdu ir ramiai pamąstau: jeigu mūsų teisinė sistema tokia, dėl ko žmogus turi ja nesinaudoti? Jei galima papirkti advokatus, teisėją, bankroto administratorių – tai kodėl gi ne? Žvagulis ir naudojasi. Jau seniai mintyse nubraukiau tuos pinigus, kuriuos jis man skolingas. Bylą iškėliau tik todėl, kad jis nemanytų, jog mane galima kvailinti. Juk lengviausia kvailinti draugą... Dabar jam iškelta byla dėl tyčinio bankroto paskelbimo, o man nė nebereikia dalyvauti teismuose. Aš jau prisinervinau – dabar tegul jis nervinasi.

Bet to, ką užgyvenote, juk užtenka? Duonai netrūksta?

Netrūksta (šypsosi). Nei duonai, nei sviestui... Esmė ne tai, kiek uždirbi, esmė, kad bet kokį žmogų sutikęs, galėtum drąsiai žvelgti į akis. Ir tau nebūtų gėda – nieko neapgavai, nepavogei, neįžeidei... Man prieš nieką ne gėda. Gyvenu gerai, išlaikau šeimą – ko betrūksta?..

Ir toliau per amžius dainuosite?

Per amžius amen (juokiasi). Nežinau, kas bus toliau. Niekada nekūriau grandiozinių planų, nesvarsčiau, kiek dainuosiu. Aišku, pastebiu, kad entuziazmo mažėja: užtat ir nevažiuoju į tris koncertus per dieną, per Naujuosius metus nesiplėšau dešimtyje vietų. Dešimt metų – nuo 2000-ųjų – Naujuosius pasilikdavau sau ir šeimai, tik pernai sutikau pakoncertuoti, nes seni draugai prašė. Manau, retesni koncertai yra kur kas kokybiškesni nei kasdieniai, kuriuos išspaudi išsunktas kaip citrina. Tie, kurie per porą mėnesių surengia po penkiasdešimt koncertų, dažniausiai ne dainuoja, o tik šoka – už juos „dainuoja“ fonograma. Jiems tas pats, užkimę ar ne – svarbu, kojos sveikos... O man ne tas pats. Ir ta nuostata nesikeičia.

Iš kitų įžymybių išsiskiriate ir tuo, kad per tiek metų nepakeitėte... žmonos. Kaipgi taip?

Matyt, žmona kantri pasitaikė (juokiasi). Su menininkais iš tiesų sunku gyventi: jie pričiuožę, labai jautriai į viską reaguoja, o kažkam tenka su tuo susitaikyti. Labai lengva spjauti ir išsivaikščioti į skirtingas puses, bet jei norisi išsaugoti santuoką, kažkam reikia aukotis.

O kaip pačiam pavyksta atsilaikyti pagundoms? Neabejoju, kad jų pasitaiko...

Tiesiog kartkartėmis pažiūriu į veidrodį. Ir į pasą...

O ką tas pasas? Kiti tokio amžiaus tuokiasi, kūdikių susilaukia...

Tai – jų problemos. Kai mes su žmona tuokėmės, jai buvo dvidešimt, man – trisdešimt, ir tas dešimties metų skirtumas atrodė didžiulis. „Jofana, – šnibždėjosi visi, – dešimt metų!..“ O dabar? Šapras draugauja su trisdešimčia metų jaunesne – ir nieko... Niekas dėl to triukšmo nekelia. Tokiais atvejais žmogus susitaikai su realybe: po dvidešimties metų tau bus septyniasdešimt, o mergina tada atsiims už viską. Jeigu tave tenkins klouno vaidmuo, ką gi – okei.

Jeigu šiandien yra gerai, galima ir negalvoti apie rytojų, gyventi šia diena... Juk kiekvieno teisė rinktis?

Tai žinoma – taisyklių čia nėra. Bet nežinau, ką daryčiau, jei dvidešimtmetė duktė atvestų žentą – mano bendraamžį... Tfu tfu (šypsosi).

Su žmona švenčiate vestuvių metines? Šiemet juk dvidešimtosios buvo?

Dvidešimtosios. Bet nešvenčiame – jos su mano gimtadieniu sutampa... Pamenu, žmona didžiausią siurprizą man iškrėtė 45-ojo gimtadienio proga: sukvietė senus draugus į Palangą, kur aš koncertavau. Kažkas man pasakė: „Tave truputį kviečia į kiemą, reikia dėl programos pasitart.“ Išeinu – ir sveikina visi... Net apsiverkiau, o galvoje – viena mintis: „Bliamba, kur aš juos visus susodinsiu?“ Žmona viską buvo suplanavusi, paruošusi, kavinę užsakiusi... Bet šiemet jai pasakiau: „Būk gerutė, nedaryk jokių siurprizų. Man bus šokas, o juk tokiame amžiuje šokas gali blogai baigtis...

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt