Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Andrius Paulavičius: „Iškart jas perspėju: rimtiems santykiams nepasirengęs!“

Andrius Paulavičius
Gedmanto Kropio/„Žmonės“ nuotr. / Andrius Paulavičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Meilei dabar jis tiesiog neturi laiko. Aną pavasarį namuose augino paršiukus Žibutę ir Gvazdiką. Su jais per visą Europą išvyko pasipuikuoti ant raudono Kanų kino festivalio kilimo, paskui – vienas filmavimas po kito Rusijoje, kino juostos „Redirected / Už Lietuvą!“ premjera Lietuvoje ir po jos kilusi emocijų banga, galybė reikalų, kad lietuvių filmą pamatytų Holivudas. „Kol kas aš – laisva širdis“, – juokiasi raudonplaukis aktorius Andrius Paulavičius (41) ir netikėtai prisipažįsta, kad draugių, su kuriomis galima nueiti į premjerą ar tiesiog smagiai praleisti laiką, netrūksta.

Bet mieliau už viską Andrius dabar pasiimtų sūnus Dominyką (14) bei Dovydą (6) ir išskristų su jais atostogų. Greičiausiai taip ir padarys. Žinoma, jei iš dangaus, kaip pats sako, nenukris koks kvietimas į atranką ar filmavimas. „Pernai vien Rusijoje teko dalyvauti devyniuose kino projektuose. Kiekvieną kartą, kai mano rusiškas telefonas suskamba, suvirpa širdis, – traukia iš kišenės mobilųjį. – Ak, nieko, šįkart – reklama: auksui ir briliantams dvidešimt penkių procentų nuolaida!“

Galėtum pirkti! Ar neturi kam brilianto dovanoti?

Man labai patinka laisvė!

Vienišiaus gyvenimas, matyt, turi ir savo gėrio, ir blogio...

Praėję metai prabėgo kelionėse. Grįžti, pabūni su vaikais, šiek tiek padirbi prie „Redirected“, vėl skrendi. Kad ir kokia būtų, moteris daro įtaką vyrui, privalai jai atiduoti dalį savęs. Ir ne mažesniąją, o didesniąją.

Nori pasakyti, kad moterys vyrus mėgina uždaryti į namų kalėjimą?

Aišku, mėgina! Užtat iškart jas perspėju, kad nesu pasirengęs rimtiems santykiams.

Ir kaip jos reaguoja?

Jau seniai turėjau rimtų santykių, gyvenu vienas ir ieškau savęs. Po keturiasdešimties labai labai norisi save surasti. Taip susiklostė, kad turėjau du rimtus gyvenimus, gimė du vaikai. Nesvarbu, kaip susiklostė su moterimis, sūnūs yra mano įsipareigojimai, o trečią kartą skubėti nebenoriu.

Pirmą kartą santykius kūrei dvidešimt penkerių, antrą – po dešimties metų, dabar dar dešimt praėjo. Ar gali pasakyti, kad per tuos dešimtmečius žmonių jausmai, santykiai ir laisvės poreikis pasikeitė?

Daugybė žmonių anksčiau gyvendavo kartu ir kentėdavo. Atrodė kažkaip nedorybinga išsiskirti. Dabar skyrybos nieko nebestebina, tampa tradicija, net keista, jei nė karto nesi išsiskyręs. Matyt, labai skubam... Iš pradžių auginti santykius, o paskui juos draskyti. Tik jau nemanykite, kad tai – lengva. Kiekvienos skyrybos atneša skausmo, bet be skausmo juk nesužinosi, kas yra džiaugsmas.

Filmo kūrėjų nuotr./Filmo prodiuseris ir aktorius Andrius Paulavičius
 Andrius Paulavičius

Nors su dviem skirtingomis moterimis turi du sūnus, prie altoriaus neprisiekei nė karto. Bijai? O gal neatsirado moters, kurią būtum norėjęs nusivesti į bažnyčią?

Prie altoriaus nusivesti norėčiau visas, kurias įsimyliu. Tik štai nespėju (juokiasi)! Man pavyko su savo buvusiomis išlaikyti draugiškus santykius. O ir broliai – Dominykas ir Dovydas – puikiai bendrauja.

Su vyresniuoju buvo pora nelengvų metų, bet dabar mūsų bendravimas, rodos, grįžta. Džiaugiuosi, nes man skaudėjo, – laukiau jo su didžiule meile, o dabar noriu būti draugu. Su jaunėliu susitinkame dažniau, pasiimu jį, kai grįžtu iš filmavimų. Tik skirtis graudu.

Ar tavo gyvenimo draugės buvo aktorės?

Taip, jos abi iš mūsų pasaulio, tik niekada apie jas nekalbu, atleiskite ir šį kartą. Geriau papasakosiu apie bėgimą.

Ir tu pradėjai lakstyti maratonus?

Dar ne visai, bet jau nedaug trūksta. Tai Leo (aktorius Leonardas Pobedonoscevas – red. past.) mane įkvėpė. Pradėjome bėgioti, kai kartu filmavomės televizijos filme „Turkiškas tranzitas“.

Vadinasi, užuot po filmavimų gėrę vyną, jūs bėgiodavote? Vyno laikas jau praėjo?

Vyno kiekį bandau mažinti. Suprantu, jis ne padeda, o trukdo.

Į kazino irgi nebeužsuki?

Ta liga persirgau. Ir rūkyti prieš pusmetį mečiau. Būna, per dieną sportuoju po du kartus. Sportas išvaiko visus nerimus ir nemigas.

Visus praėjusius metus praleidai Rusijoje. Ir kaip tavęs, tokio sportiško, aplink pirštą neapvyniojo kokia daili rusaitė? Jos gi moka...

Filmuodavausi daugiausia koviniuose, kariniuose filmuose, o ten moterų – nedaug (juokiasi).

Niekada nesi įsimylėjęs filmavimo aikštelėje?

Kino aikštelėje – ne. Na, gal truputį Elzę (Algimanto Puipos filme „Elzė iš Gilijos“ – red. past.), bet davėsi su kitais bachūrais, taigi mūsų santykiai nesusiklostė. Šiais metais gražių moterų kino aikštelėje netrūko. Kryme filmavausi biografiniame televizijos seriale „Orlova ir Aleksandrovas“. Su aktore Olesia Sudzilovskaja vaidinome meilužių porą. Bet negi suksi romaną – ji ištekėjusi, turi vaikų, fluidai neišsiliejo. Esu tikras, jausmus galima suvaidinti, nebūtina kiekvieną kartą įsimylėti partnerės, kad filme žiūrovai tavimi patikėtų. O jei jau jausmai įvyksta, filmavimo aikštelėje tai nebūtinai padeda, būna, kad ir trukdo.

Luko Balandžio nuotr./Andrius Paulavičius ir Mindaugas Papinigis
Luko Balandžio nuotr./Andrius Paulavičius ir Mindaugas Papinigis

O raudoni plaukai? Padeda ar trukdo?

Paauglystėje, kaip ir daugeliui berniukų, jie man nepatiko. Taip pat ir nosis, ir spuogai veide, netgi pavardė, kurią visi trumpindavo ir šaukdavo mane Paula. Koks aš Paula?!

Į pirmą kino aikštelę mane paėmė tik dėl raudonų plaukų. „Ei, tu, ryžas, ateik čia“, – pakvietė aktorių atrankos asistentė, kai mudu su bičiuliu nusigrūdome į rusų televizijos filmo „Don Sezar de Bazan“ su Michailu Bojarskiu filmavimus. Tuo metu mokiausi Vilniaus statybos technikume, man buvo šešiolika, apie aktorystę negalvojau. Filmavimai vyko Trakuose, buvo pasiutusiai karšta, gavau saulės smūgį, o mūsų suvaidinta scena į filmą nepateko.

Bet tu tapai aktoriumi?

Baigęs Statybos technikumą įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Labai norėjau dainuoti, bet dainininkas iš manęs neišėjo, užtat išėjo aktorius.

Vakar iš buvusių namų į dabartinius atsigabenau pianiną. Prisėdau, buvo smagu prisiminti, ko mokėmės akademijoje, reikės išsitraukti natas, galvoju.

Metus praleidai Amerikoje, grįžęs Vilniuje įkūrei savo aktorių agentūrą. Kam tau jos reikėjo?

Į Ameriką išvykau po pirmųjų skyrybų. Turėjau apie daug ką pagalvoti ir sudėlioti savo gyvenimą. Dirbau visokius darbus, netgi senelius prižiūrėjau. Po pusmečio, kai pramokau anglų kalbos, nusprendžiau pereiti per aktorių agentūras, o gal tiksiu kam nors – toks raudonplaukis, su barzda. Gyvenau Čikagos priemiestyje ir, kai iš savo kaimo nuvažiavau į miesto centrą, apstulbau – kiek čia ryžų ir barzdotų vaikščioja! Na, koks aš išskirtinis?!

Kai tik baigėsi JAV viza, nusprendžiau skristi namo. Ir sūnus kvietė: „Tėveli, grįžk!“ Neišlaikiau... Maniau, jei viską padarysiu tvarkingai, tai ir kitą kartą išvyksiu. Tačiau antrą kartą mane grąžino atgal, išsišniukštinėjo, kad nelegaliai dirbau. Gal ir gerai, tikriausiai būčiau Amerikoje likęs ilgam. Grįžęs svarsčiau, kuo užsiėmus, užtat įkūriau aktorių agentūrą. Pamaniau: niekas manęs filmuotis nekviečia, turiu pats save išsikviesti. Mane palaikė kolega aktorius Donatas Šimukauskas, tapome partneriais.

Nori pasakyti, kad iš to galima gyventi?

Galima. Nors dabar nuo agentūros reikalų nutolau. Pasakiau sau: kol dar galiu vaidinti – vaidinsiu. Agentūroje dirbsiu, kai pražils raudoni plaukai ir barzda.

Šie metai tau buvo itin sėkmingi – sukūrei daugybę vaidmenų, kai kurie filmai dar tik montuojami, pasirodys po metų.

Net keista, į kokias tik atrankas ėjau, beveik visur pasirašydavau sutartį. Keturios televizijos filmo „Ladoga – gyvybės kelias“ serijos jau parodytos. Čia suvaidinau lietuvį vairuotoją Rimą Butkų. TV seriale apie aktorės Liubovės Orlovos gyvenimą „Orlova ir Aleksandrovas“, kuris pasirodys tik kitais metais, kūriau rusų aktorę įsimylėjusio austro verslininko vaidmenį. Filme „Paveldėjimas“ atsidūriau pirmame plane. Mano herojus – rusiškų šaknų turintis, milijardą iš banko pagrobti norintis šveicarų bankininkas. Filme „Tatjanos naktis“ suvaidinau per Maskvos olimpiadą Rusijos sostinėje atsidūrusį čeką spekuliantą.

Ar sėkmingai danguje susidėliojo žvaigždės, ar kas įvertino mano talentą, paaiškės šiais metais, kai filmai pasirodys ekranuose. Jei esu ko vertas, pasiūlymų dar atsiras, neabejoju.

Ir vis dėlto, kaip rusų kino kūrėjai tave pastebėjo?

Siunčiau savo anketas į aktorių atrankas, ten ir pastebėjo.

Betgi ir kiti siunčia!

Nežinau, nuo ko priklauso, kodėl vienus pamato, o kitų – ne. Tačiau lietuviai pamažu prasiveria duris ir į Rusijos, ir į Vakarų kino rinką.

O kiek galimybių lietuviui pasiekti Holivudą?

Štai netrukus „Redirected / Už Lietuvą!“ pradės rodyti Amerikos kino teatruose ir pasieksime!

Mano vaidmuo šitame filme – labai mažas, toks pat mažas ir mūsų filmas Holivude. Bet iš mažų dalykų atsiranda dideli.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Paulavičius (dešinėje)
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Paulavičius (dešinėje)

„Redirected“ tiesiog pasivažinėjai automobiliu ir ištarei keletą rusiškų žodžių. Ar ir toks vaidmuo gali įstrigti, gali nutiesti raudoną kilimą į karjeros aukštumas?

Labai svarbu yra patekti į filmavimo aikštelę, o jau tada... Su vienu susipažįsti, su kitu, režisierius pamato, ką gali, prodiuseris. Laikausi taisyklės: jei kviečia, reikia vaidinti. Ypač Rusijoje, kur rinka nepalyginti didesnė nei Lietuvoje.

Kokie honorarai Rusijoje?

Kaip žvaigždei man dar nemoka (juokiasi)! Kartais turi padirbėti už dyką, kad tave įvertintų. Yra buvę, kad filmuotis važiavau už savo pinigus, norėjau praplėsti pažįstamų ratą, parodyti save. Ne viskas yra pinigai.

Tačiau jų dabar uždirbate! „Redirected / Už Lietuvą!“ jau tapo pelningiausiu visų laikų Lietuvos kino teatrų filmu.

Aš pirmą kartą dirbu prodiuserio darbą, prisidėti prie filmo, kuris surinko daugiausia žiūrovų, yra labai smagu.

Tikiu režisieriumi Emiliu Vėlyviu, jis intelektualus, turi daug smegenų. Pamenu mūsų kelionę į Maskvą. Tretjakovo galerijoje man pravedė tokią paskaitą apie meną!

Kad ir kas ką sakytų, filmas – nuostabiai gražus. Mes rodome gražią Lietuvą, tik perspėjame: būkite čia atsargūs!

Reklamuoti savo filmo į Kanus išvykote su dviem juokingais augintiniais – paršeliais Žibute ir Gvazdiku. Ar tikslas pateisino priemones?

Tai buvo gyvenimo kelionė. Visiems linkėčiau pervažiuoti su kiaulėmis per Europą. Ačiū Mindaugui Papinigiui, kad mane palydėjo, vienas per keturias paras būčiau nupušęs (juokiasi). Dabar, kai kalbamės su potencialiais filmo pirkėjais iš užsienio ir primename mūsų pasirodymą Kanuose, jie juokiasi: „Ai, čia jūs! Nagi, nagi...“

O koks Žibutės ir Gvazdiko likimas?

Tikriausiai jie laksto po Prancūzijos kalnų pievas. Grynas oras, šilta, jūra, laisvė, o ko daugiau kiaulėms reikia?!

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt