Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

JAV ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabeth Derse. Iš čia išsivešiu daug angelų

JAV ambasadorė Anne Elizabeth Derse
Gedmanto Kropio nuotrauka / JAV ambasadorė Anne Elizabeth Derse
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Ateik! – kalytei Tracy lietuviškai šūkteli Jungtinių Valstijų ambasadorė Lietuvoje Anne Elizabeth Derse (57). – Ir tau reikia pasipuošti.“ Netrukus Tracy jau bėgioja su raudonu kaspinu ant antkaklio. Kalėdų akcentų erdvioje rezidencijoje Vilniaus Žvėryno rajone, kur šeimininkauja abu su vyru, karjerą baigusiu diplomatu Edwinu Masonu Hendricksonu (66), – galybė. Ir tarp jų – beveik nė vieno atsitiktinio, viskas atkeliavę iš senelių, tėvų ar jų pačių namų Amerikoje, šalių, kur teko gyventi ir dirbti.

Kalėdos mums ypatinga proga, nes abu su vyru esame kilę iš religingų šeimų, kuriose krikščioniškos šventės buvo minimos laikantis tradicijų. Bet ta diena turi ne tik religinę prasmę. Mes – diplomatai, vaikus auginome keliaudami po pasaulį, dabar jie patys pabirę po skirtingus kraštus: vyresnioji duktė Joy – Filipinuose, ten turi verslą, sūnus Williamas – Kalifornijoje, jis – jūrų pėstininkas leitenantas, dvynė jo sesuo Elizabeth studijuoja Šiaurės Karolinoje, na, o mažėlė Jane mokosi Vašingtone. Mūsų, kaip ir daugybės kitų amerikiečių, šeimos geografija plati, tad Kalėdos – vienintelė galimybė kartą per metus susirinkti į krūvą. Tai labai svarbu“, – sako ambasadorė.

2009-aisiais, kai ponia Anne Elizabeth buvo paskirta į Lietuvą, prieš Kalėdas čia sugužėjo visa gausi šeima: keturi vaikai, anūkas Tekkas. „Jiems čia labai patiko. Priešais rezidenciją nulipdė sniego senį, puošėme eglę. Tikėjausi šeimą surinkti Vilniuje ir šįmet, bet visiems suskristi – per toli, todėl mudu vyru keliausime į Vašingtoną ir lauksime visų savo namuose. Turime daugybę šeimos tradicijų. Iš vaikystės pamenu, kaip visi su močiute Kūčių naktį traukdavome į bažnyčią, užsidegdavome po žvakutę, giedodavome giesmes. Na, o po bažnyčios visuomet namuose laukdavo dovanos. Tą patį bandome daryti ir su savo vaikais. Paskui Kalėdų rytą valgome bendrus pusryčius. Jie paprasti – plakta kiaušinienė, šoninė, – bet visąlaik tokie pat. Vakare vėl sėdame prie stalo. Mūsų vaišės – labai britiškos, gal todėl, kad vyro šeima kilusi iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos. Kalėdų valgius stengiamės ruošti kolektyviai – kas ką gali, moka. Aš, pavyzdžiui, gaminu Jorkšyro pudingą – jis patinka ir man, ir vaikams“, – pasakoja ambasadorė.

Kol diplomatų vaikai buvo maži, artėjant šventėms būtinai rašydavo laiškus Kalėdų Seneliui. Paskui Kūčių vakarą laiškus, lėkštę su sausainiais ir keletu morkų (Senelio elniui) bei puodelį pieno padėdavo ant stalo, užklodavo staltiese. „Mano vyras laukdavo, kol vaikai sumigs, tada turėdavo suvalgyti keletą sausainių, išgerti pieną. Rytą, vos nubudę, visi skuosdavo tikrinti, ar Senelis paėmė laiškus ir užkando“, – juokiasi ambasadorė. Beje, staltiesė, po kuria būdavo dedamos vaišės ir laiškai, – nepaprasta: kadaise ji priklausė ponios Anne Elizabeth senelei norvegei, o pati diplomatė, būdama vaikas, Kalėdų dovanų pageidavimus taip pat slėpdavo po ja. Dabar staltiesė – baltutėlė, išsaugota lyg nauja, yra rezidencijoje Vilniuje. Čia galima rasti ir kitų ypatingų šeimos relikvijų, kurias ypač miela prisiminti per Kalėdas: senutėlė pageltusi maldaknygė, o jos priešlapyje – ambasadorės tėčio ir mamos ranka rašytos maldos, skirtos anūkams: „Abiejų tėvelių nebėra, jų man labai trūksta, todėl visi su jais susiję dalykai itin brangūs. Šias maldas per Kalėdas skaito mano vaikai.“

Židinyje jaukiai spragsi malkos, jų vis įmeta ambasadorės vyras, artėjant Kalėdoms pasidabinęs ypatingu, linksmomis golfo lazda mojančio Kalėdų Senelio figūrėlėmis puoštu kaklaraiščiu, kuris kažkada priklausė uošviui. Golfas – bendras ponios Anne Elizabeth ir jos sutuoktinio pomėgis, kurio abu neatsisakė ir gyvendami Lietuvoje. „Tik atvažiavę į Vilnių stebėjomės, kokie puikūs golfo laukai! O šįmet orai leido žaisti iki pat lapkričio, – šypsosi visų tiesiog Hanku vadinamas ponas Edwinas Masonas, braukdamas ranka per išskirtinį kaklaraištį. – Apskritai mums čia labai patinka. Net ir Kalėdos Lietuvoje vienos geriausių, kokias kada nors sutikome, o švęsti mums teko įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Kiek pamenu, ryškiausiai lemputės žibėjo Singapūre, jis – labai komercinis. Filipinuose – gilios krikščioniškos tradicijos, ten žmonės švenčia keletą dienų – panašiai kaip Amerikoje. O štai Belgijoje, Vokietijoje prieš šventes atsidaro nuostabūs Kalėdų turgeliai.“

„Diplomatinė tarnyba tuo ir nuostabi, kad gali pažinti daug kultūrų, papročių. Kiekvienoje šalyje Kalėdų tradicijos kitokios, dėl to šią šventę sutikti skirtingose vietose tik įdomiau. Kalėdų laikas nuostabus Karibų šalyje – Trinidade ir Tobage. Žmonės ten traukia iš namų, visur šviesu, smagu. Azerbaidžanas – musulmoniškas kraštas, bet Kalėdų tradicijas, matyt, perėmė iš ten gyvenančių rusų. Azerbaidžane irgi puošiamos eglės, vaikšto Kalėdų Seneliai“, – prisimena ambasadorė.

Jos rezidencijoje Vilniuje išpuošta eglė – tikras darbų geografijos atspindys, mat dauguma žaisliukų atgabenta iš ten, kur porą buvo nubloškusi diplomatinė tarnyba. „Štai šis – ibis – atkeliavo iš Trinidado ir Tobago, – delnu paliečia raudoną paukštį. – Ten šių nuostabių paukščių mačiau šimtus. Reginys nepaprastas. Todėl mažyčių ibių – eglės dekoracijų – nusipirkau daug. Šie nerti vąšeliu – lietuviški, sidabriniai – mano mamos. Kasmet ji eglę puošdavo tam tikra tema ir po vieną žaisliuką padovanodavo man. Turiu ir močiutės pirktų, kruopščiai išsaugotų žaislinių paukštelių. Na, o eglės viršūnę visada puošiame žvaigžde, kurią padarė sūnus, kai dar buvo ne tvirtas jūrų pėstininkas, bet mažas berniukas. Daugybę metų šį žvaigždė keliauja su mumis po platųjį pasaulį.“

Kol vaikai gyveno su tėvais, prieš šventes namus imdavosi puošti ponia Anne Elizabeth ir jauniausioji duktė: „Ji – tikras mūsų Kalėdų elfas.“ Šeimos galvos pareiga – tradiciškai parnešti ir pastatyti eglę, padabinti lempelėmis. Na, o žaisliukus kabinti – maloni moterims tenkanti užduotis.

Ambasadorės kadencija jau eina į pabaigą. Vasarą ji turės išvykti. Visą laiką, kol dirbo ir rezidavo Vilniuje, kasdien kantriai bandė perprasti lietuvių kalbą. Ir jai puikiai sekėsi. Viena netikėčiausių vietų, kur teko pademonstruoti žinias, – Grybų šventė Dzūkijoje, tada amerikietė viešai padeklamavo ištrauką iš Justino Marcinkevičiaus „Grybų karo“. Po jos tiksliai išbertų „visą dieną grybais lyja“ juokais leipo ir dideli, ir maži. „Gal dėl tarimo? – šypsosi ir priduria, jog grybavimas – vienas būtent Lietuvoje jai ir vyrui atrastų malonumų. – Pažįstu baravyką, paliepį, raudonikį. Dar žinau, kad musmirėms – ne.“

„Draugai mus nuramino, jog valgyti galima visus Lietuvoje augančius grybus. Tiesa, kai kuriuos – tik kartą gyvenime“, – kvatoja ponas Edwinas Masonas. Gaminti – vienas amerikiečio pomėgių. Ir su žmona išvykęs iš Lietuvos, jis tikrai papildys savo ruošiamų patiekalų sąrašą išmoktais čia. Kaip kepti grybus, iš jų pagaminti gardų prie mėsos tinkantį padažą, parodė puiki rezidencijos virėja. Cepelinams ambasadorės vyras kartą skyrė visą pusdienį. Juos virti padėjo geri bičiuliai lietuviai. „Draugų čia turime nemažai. Prabėgo daugiau nei pora metų, o į Kalėdų vakarėlį rezidencijoje pakviečiau gerus tris šimtus artimiausių. Tarnyba Valstybės departamente išmoko greitai užmegzti ryšius, lengvai bendrauti“, – sako ambasadorė.

Kaip jiems pavyko derinti karjerą, užauginti keturis vaikus ir išsaugoti tokius puikius santykius? „Paslaptis paprasta – reikia visada palaikyti, skatinti savo partnerį. Natūralu, kad asmeninius interesus teko aukoti dėl šeimos, bet kaip gali būti kitaip? Dabar dirbu daug, tačiau stengiuosi būti geriausia žmona, kokia galiu būti. Mes derame vienas su kitu ir nekeliame problemų dėl paprasčiausių dalykų“, – aiškina ponia Anne Elizabeth.

„O man atrodo, kad šeimos ryšius geriausiai išsaugo šiuolaikinės technologijos, – šypsosi jos vyras. – Juk gali gyventi kad ir visai priešingame pasaulio krašte, bet įsijungęs skaipą lengviausiai su kitu kalbėtis.“

Pasaulį apkeliavę, Azijoje, Europoje dirbę amerikiečiai sako, jog jų namai – ten, kur šeima, o šeima visuomet yra abiejų širdyse. „Turime namą už Vašingtono. Ten visi ir susirinksime per šias Kalėdas. Iš Lietuvos keliausime su dviem krepšiais Senelio dovanų“, – šypsosi ambasadorė. Juose, prasitarė ponas Edwinas Masonas, bus abiejų mėgstamo gintaro dirbinių, sūrio „Džiugas“, suvenyrinis butelis lietuviškos degtinės: „Dar mums labai patinka šiuolaikinių lietuvių menininkų darbai. Tik nežinau, ar per šias Kalėdas Senelis tokių įteiks.“

„Iš Lietuvos išsivešiu daug angelų – jų čia vis gaunu dovanų. Tai taip gražu, taip kalėdiška“, – sako ponia Anne Elizabeth. Iš rezidencijos Vilniuje su diplomate keliaus ir numylėtinė Tracy. Gyvenusi ir „dirbusi“ muitinėje Klaipėdoje, sėkmingai uoste ieškojusi narkotikų, dėl amžiaus ji buvo „atleista“. Ambasadorė, pamačiusi ir išgirdusi, jog tokie tarnybai nebetinkami šunys Lietuvoje užmigdomi, atidarė automobilio dureles – kalytė į jį įšoko. Nuo tada Tracy jaučiasi tikra šios šeimos nare, su ja šeimininkai kalbasi lietuviškai – juk angliškai nesupranta. „Tai nuostabiausias, protingas, gerai išauklėtas šuo. Užrišom jam kaspiną – taip puikiai dera prie išpuoštų namų. Juk Kalėdos!“ – juokiasi glostydama juodakailei galvą.

„Žmonės“
Komentarai
Temos Ambasadorius
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt