Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Prenumeruoti

Jurgis Damaševičius ir Edita Zizaitė: tokia jau mes pora – idealistas ir realistė

Pastaruoju metu Jaunimo teatro aktoriui Jurgiui Damaševičiui (37) serialuose nuskyla vaidinti neigiamus personažus: „Gedimino 11“ – saugumietį, „Mano mylimame prieše“ – užkietėjusį niekšelį Igną. Tačiau vis vien dukros Beatričė (8) ir Morta (5) – pačios didžiausios jo serialų aistruolės. Įdomu, kiek pagyrų ir pastabų susako žmona, taip pat aktorė Edita Zizaitė (37), vaidinanti Stalo teatre?
Jurgis Damaševičius
Jurgis Damaševičius / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Tykioje Žvėryno gatvelėje – žalumoje paskendęs gimtasis aktoriaus namas. Už vartelių, vijokliais apaugintoje arkoje, pasitinka Jurgis ir takeliu lydi namo: „Norėjau arkos ir suformavau... Visą aplinką pats sutvarkiau.“ Damaševičiai gyvena džiugiomis kraustynių nuotaikomis: kapitaliai suremontuota mansarda atiduota dukroms, persitvarko pirmo aukšto kambarius. Edita kviečia įsitaisyti verandoje. Pro ją saulė pasisuka iš rytų į vakarus. Tylu kaip kaime – nei automobilių, nei troleibusų kauksmo. Net patikėti negali, kad Vilniaus centras. „Juokaujame, kad amžinoje reabilitacijoje gyvename“, – šypsosi aktorė.

„Man pavyko – aš pirmas po senelių, kurie 1951–aisiais pasistatė šį namą, vėl jį sujungiau – seneliai buvo išdaliję trims savo sūnums. Viską pats, savo rankomis, dariau – grioviau, stačiau, lipdžiau, visą kiemą užėmusius daržus panaikinau, gėles, žolę užsėjau, ją puoselėju, medžius, krūmus gražinu!“ – iškelia sudiržusias, ilgais, lyg smuikininko, pirštais rankas. „Ne aktorius jis, ūkininkas, – „gnybteli“ smulkutė Edita, įnešdama didžiulį padėklą, nukrautą vaišėmis. – Iš šono pažiūrės kas ir sakys: „Ko tie aktoriai skundžiasi – keliauja po pasaulį, namą štai kokį prestižiniame rajone turi!“ Jie gi nežino, kad dalis jo paveldėta, kita – išpirkta. Ir ne už paskolas: Jurgis arė nuo ryto iki vakaro, vaidino, filmavosi, įgarsino iki išnaktų. Investavome čia viską, ką uždirbome. Jurgio rankomis, kruvinu prakaitu viskas statyta, tvarkyta, remontuota...“ „Nuskilau aš tau kaip aklai vištai grūdas“, – juokiasi Jurgis. „Na, na, ir tu ne dovanėlė“, – atkerta Edita. „Ko tu vis šoki? Kas čia „žvaigždė“?!“ – suraukęs antakius „piktinasi“ Jurgis, tik akys žybsi iš juoko.

Edita: Kai à la Paksienę filme „Pilotas“ vaidinau, sakydavo: „Va, pradažna škura!“ Juk į filmą vaidinti ėjau – dirbti darbą, ne politikuoti. Nusifilmavau vieno prekybos tinklo reklamoje – pašaliečiai mano, kad aš tais stikliniais rutuliukais prekiauju...

Ir kaip po vienu stogu du aktoriai sutelpa?

Edita: Va, taip ir gyvename kaip šuo su kate arba kaip italų šeimynėlė – keturiolika vedybinių metų...
Jurgis: ...dar metai prieš santuoką ir plius keturi studijų kursai. Vis dar mokomės susikalbėti.
Edita: Bet gyvenam! Dabar toks skyrybų bumas! Sutinkam draugus: „Ir tie išsiskyrė, ir anie – jau...“ Tai kas čia liko iš tų „sveikų“? Žinoma, niekas nuo to neapsaugotas...

Jurgis: Reikia taikstytis su kito ydomis. Pastaruoju metu aš labai taikstausi, namuose net kampininku tapau – visos turi po savo kambarį, tik aš vienas – ne.
Edita: Turi kompiuterio kampą...
Jurgis: ...užtat ir sakau, kad kampininkas esu. Ir tai dukros prie kompiuterio neprileidžia (juokiasi)! Su Edita mus sieja vienoda pasaulėžiūra, daugybė bendrų pomėgių. Kas galėtų pagalvoti, kad du aktoriai, ir dar vyras su žmona, kartu futbolo pasaulio čempionatą žiūrėti gali! Krepšinį visuomet kartu stebime.

Kas pirmas taikosi, kai susipykstate?

Jurgis: Pastaruoju metu aš.
Edita: Tai gal tu labiausiai prisidirbęs būni?
Jurgis: Tiesiog aš nuolaidesnis. Aukštaičiai – žmonės nuolaidesni: iš aukšto į viską žiūri, o žemaitis į žemę nosimi įsirėmęs, nepajudinsi...
Edita: Nevaryk ant žemaičių, nes kai sukils mano tauta, tai ir liksi padebesiais skraidyti! Tokia jau mes pora – idealistas ir realistė praktikė. Mes trys Dvyniai šeimoje, tai namuose mūsų dvigubai daugiau yra! O dar sako mums: „Va, dvi mergaitės – ramu pas jus.“ Aktyvumu berniukams nenusileidžia. Abi gimė čia, namuose, su pribuvėja, viena vonioje, kita – baseiniuke. Taip geriau – sava aplinka, savos sienos padeda...

Jurgis: Mane prieš faktą pastatė, su Edita ginčytis buvo beprasmiška. Kai su pribuvėja ruošėmės priimti antrąją – Mortą, supratau, kad trečią vaiką vienas galėčiau pasitikti.
Edita: Kai Beatričei buvo gal dešimt dienų, filmavausi amerikiečių filme „Daktarės Giselos Perl istorija“ (Out of the Ashes) – laksčiau po Bezdonių geležinkelio stotį, o Jurgis aukle buvo.
Jurgis: Aš su dukrele vagonėlyje sėdžiu, Edita filmuojasi, tik pamaitinti atlekia.
Edita: Į teatro gastroles po Italiją vežiausi Beatričę, kokių komplimentų sulaukdavome! Kai Morta pilvelyje buvo – keliavo, „vaidino“...

Jurgis: Atostogavo Edita Šiauliuose, skambina man vieną šeštadienį, pusę aštuonių ryto: „Grįžtam! Tuoj prasidės! Ruoškis – vandenį į baseiną pilk...“ Su pribuvėja laukiame kieme, atveža sesė – vos spėjo iš automobilio išlipti. Todėl sakau, kad Morta čigonė – kelyje gimė, ji tokia ir yra, tik grįžta namo: „Tai kur eisim?“ Dukros mums didžiausias turtas. Klausia manęs, koks pernai tau svarbiausias įvykis? Vyresnėlė pirmą klasę lankyti pradėjo! Didžiausias man įvertinimas, kai dukrų paklausiau, kokios geriausios atostogos, o Beatričė atsakė: „Su tėčiu ir mama.“ Ne – kur, o su kuo! Manau didelis pasiekimas šeimoje, kai pravėrus laukujas duris iš visų kampų dukros kaip škvalas užpuola „Tėti! Tėti!“ Na, aišku, kartais norisi, kad vakarienė būtų pagaminta...
Edita (į šonus rankas įsirėmusi užsikvatoja): Ar aš tave badu marinu? Jei rimtai, didžiausia vertybė – šeima. Šeima, namai ir draugai. Dauguma jų ne iš teatro terpės.

Jurgis: Užtenka mums tiek, kiek turime. Nes kitaip ir milijono neužteks. Turiu viską, apie ką svajojau: gerą žmoną...
Edita: ...o sakei, kad ragana!
Jurgis: ...pagerėjusi ragana... Turiu labai gerus ir gražius vaikus, ačiū Dievui, sveikus, turiu kur gyventi ir tuose namuose pradedu jaustis šeimininkas. Turiu savo sodą, pamėgtus dalykus – žvejybą... Ir dar turiu galimybę dirbti mylimą darbą – vaidinti ne dėl pinigų, o gilintis į vaidmenį, jį KURTI. Visur – teatre, kine, seriale.
Edita: Aš neskirstau – serialas, filmas reklama, teatras. Juk dirbu savo – aktorės – darbą. Kai à la Paksienę filme „Pilotas“ vaidinau, sakydavo: „Va, pradažna škura!“ Juk į filmą vaidinti ėjau – dirbti darbą, ne politikuoti. Nusifilmavau vieno prekybos tinklo reklamoje – pašaliečiai mano, kad aš tais stikliniais rutuliukais prekiauju...

Jurgis: Nereikia eiti į politiką, kad savo šaliai padarytum ką nors gera. Norėčiau pasidalyti gėriu, kuris apėmė mane, su šalia esančiu, pasakyti, kaip gali džiaugtis tuo, kad iš mažo lapelio išaugini vijoklį, jį puoselėji, formuoji...

Jurgis: Man svarbu, kaip dukros reaguoja į mūsų vaidmenis serialuose. Gal vėliau joms tai bus našta, bet kol kas kvapą užgniaužusios aikčioja: „Tėtį rodo!“ Klausinėja apie vaidmenį...
Edita: ...ir mamą jauną „Atžalose“, kuriose baigusi akademiją filmavausi, matyti joms smagu. Žiūrėsim, kaip priims mane „Giminėse. Po 20 metų“. Morta labai pyksta, kai mama ar tėtis ekrane kitą bučiuoja...
Jurgis: ...grūmoja piršteliu: „Nebučiuok svetimų!“ Baisiausia buvo, kai pagal scenarijų mane sumušė. Sėdi Morta man ant kelių, žiūri serialą ir kad pradės raudoti!
Edita: Sakau, žiūrėk, juk tėtis šalia sėdi, ar sumuštas? Tyčia suvaidino, kaip tu veidą vyšniomis išsitepi, jis – uogiene išsimozojo.
Jurgis: Oi, bliovė, bliovė...

Su Jurgiu aptariate, analizuojate televizinius jo vaidmenis?

Edita: Stengiuosi matyti, kas gera. Kaip moteris, patariu, kokius fizinius minusus paslėpti. O dėl vaidybos – pačiam ekrane matosi falšas, tuomet ir juokinga, ir gėda, ir sunku į save žiūrėti.

Jurgi, sakote, pasiekėte viską, apie ką svajojote, tai tikslų ir nebeliko?

Jurgis: Norėčiau ką nors gražaus dėl savo šalies nuveikti...

Tam reikėtų į politiką eiti!

Jurgis: Nereikia eiti į politiką, kad savo šaliai padarytum ką nors gera. Norėčiau pasidalyti gėriu, kuris apėmė mane, su šalia esančiu, pasakyti, kaip gali džiaugtis tuo, kad iš mažo lapelio išaugini vijoklį, jį puoselėji, formuoji...
Edita: Manau, tokie jausmai apėmė, nes metus nevartoji alkoholio.

Kaukšt, ir priėmėte tokį sprendimą?

Jurgis: Taip. Dėl savęs pirmiausia. Editos tai nuopelnas.

Negi buvo...

Jurgis: Buvo buvo... Tai – liga, reikia ją von išmesti, nes kovoti – beprasmiška. Privalai susitaikyti, kad nereikia ir nereikės. Iš pradžių visi: „Kaip tu čia?!“ O dabar: „Ir aš norėčiau.“ Sakau, gerai, ateik, pasidalysiu džiaugsmu su tavimi. Ne džiaugsmu, kad nėra šito, bet džiaugsmu, ką pradedi matyti, kiek laiko lieka savianalizei, mokymuisi suprasti, išsakyti savo jausmus. Gera. Kaip gera...
Edita: ...apsiverksiu, seniai taip bekalbėjai...
Jurgis: Taip, išties tai jau buvo tapę našta... Ypač šeimai. Dabar, stebėdamas, kas vyksta su mano draugais, matau, kaip aš elgiausi. Ir gėda... atsiprašau. Prieš penkerius šešerius metus galvodavau: jei būtų laiko mašina, grįžčiau praeitin, tą pakeisčiau, dar šį ir aną. Šiandien nieko nekeisčiau, gerai taip, kaip yra. Tik suvokti šitai reikia.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pranešimas apie prašymų dėl triukšmo mažinimo priemonių įgyvendinimo išlaidų kompensavimo priėmimą
Reklama
Atėjo metas apsitverti sklypą: specialistų patarimai
Reklama
Steikų diena: kaip paruošti sultingą ir burnoje tirpstantį steiką?
Reklama
„CFMOTO“ tapo naujos motociklų vairavimo akademijos Lietuvoje partneriais
Užsisakykite 15min naujienlaiškius