Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Justė Arlauskaitė-Jazzu. Labai lengva pasakyti „myliu“, kai myliu... (papildyta spalio 7 d.)

Justė Arlauskaitė-Jazzu
Viganto Ovadnevo nuotrauka / Justė Arlauskaitė-Jazzu
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ji graži, talentinga ir dramatiška iki pirštų galiukų – ne tik scenoje, kur dainuoja nuo mažumės, bet ir gyvenime. Tad gerbėjams lengva dievinti Justę Arlauskaitę-Jazzu (23): jei kurio ir neįveikia švelnus jos balsas ir femme fatale įvaizdis, pribaigia meilės peripetijos.

„Dabar – jokių meilių... Noriu susitelkti į kūrybą“, – tikina ji. Bet argi tokia mergina ilgai išbus vieniša?..

Iki šiol gyvenai Londone, o dabar tave vis dažniau galima išvysti Lietuvoje. Kas parviliojo į gimtinę?

Londone praleidau penkerius metus ir neketinu jo išsižadėti. Tačiau aš prisirišu ne prie vietos, o prie artimo žmogaus. Kadangi tokio dabar neturiu, mano namais tampa visas pasaulis. Lietuvoje šią vasarą pasipylė darbai: dainuodavau tris kartus per savaitę, nebuvo laiko kur nors išvažiuoti. Dabar vėl keliauju: koncertavau Šveicarijoje, Rusijoje, ant nosies – įrašai Švedijoje su grupe „Koop“. Bet į Lietuvą vis tiek dažnai grįšiu, nes nuo rudens prasidėjo repeticijos teatre.

Kur? Teatre?

Aha. Saulius Šaltenis stato pjesę „Jasonas“ – man joje patikėtas pagrindinis vaidmuo. Spektaklyje tampu ištekėjusia moterimi, turinčia tris vaikus ir netikėtai įsimylinčia Jasoną, kurį vaidina Saulius Bareikis. Jei viskas klostysis gerai, premjera vyks žiemą. Sakau „jei viskas gerai“, nes turiu milijoną darbų ir projektų, kuriu solinį albumą, įrašome naują albumą su Leonu Somovu... Nežinau, kaip suspėsiu, – jau dabar viskas slysta iš rankų.

Vis dėlto įspūdinga: kitiems net dėl menkų vaidmenų tenka metų metus plėšytis teatro kalvėje, o tu atėjai ir nugalėjai?

Taip išėjo... Tiesiog dažnai grodavau kavinėje „Lola“, Šaltenis mane ten ir pamatė. Sykį priėjęs pasakė, kad būsiu geriausia dramos aktorė Lietuvoje. Dabar bandau tuo patikėti.

Jus su Šalteniu skiria keturiasdešimt metų, Bareikis už tave irgi keliais dešimtmečiais vyresnis. Nesunku bendrauti su gerokai vyresniais vyrais?

Man patinka brandūs žmonės. Mano biologinis amžius – dvidešimt treji metai, bet draugai tvirtina, kad iš tiesų man – mažiausiai penkiasdešimt. Taigi nieko nuostabaus, kad puikiai sutariu su vyresniais. Tik atrodau jauna, bet per neilgą gyvenimą turėjau labai daug visokios patirties.

Kaip aktorė patirties irgi turėjai?

Teatro akademijos nebaigiau, bet konservatorijoje porą metų lankiau teatro studiją. Teko pasirodyti ir kine: Ričardo Mataičio magistro darbe – ilgojo metražo filme – vaidinau našlaitę, kuri sumoka už eutanaziją ir jai ištaško smegenis. Sunkus vaidmuo... Apskritai meno formos labai artimos viena kitai: jei esu artistė, stoviu scenoje – savaime įgyju ir aktorinių gabumų. Nespjaunu į literatūrą: rašau dainų tekstus, baltąsias eiles, jau dešimt sąsiuvinių esu prirašiusi. Gal kada knygą išleisiu?..

Būsi visai kaip Mamontovas...

Ne, nebūsiu (šypsosi). Jis – puikus artistas, bet vis dėlto sunku mus lyginti...

Kaip jauteisi pirmą kartą nuėjusi į repeticiją?

Labai bijojau. Turėjau iš naujo mokytis kalbėti, nes, pasirodo, žiauriai artikuliuoju ir per greitai kalbu. O dar reikia sukurti personažą, gyventi paralelinį gyvenimą... Nelengva. Teatras reikalauja išsilaisvinti, o aš nesu visiškai laisva, nors iš šalies gal ir gali taip pasirodyti. Bet jei komanda manęs dar neišmetė, matyt, sekasi neblogai (šypsosi). Ir draugai palaiko: turiu jų daug tarp aktorių ir režisierių, jie mane labai skatina vaidinti.

Ak, taip, girdėjau, jog jųdviejų su režisieriumi Oskaru Koršunovu draugystė tokia artima, kad dėl tavęs jis paliko Agnę Jagelavičiūtę...

Aš irgi tik iš žurnalistų sužinojau, kad išskyriau Agnę ir Oskarą (juokiasi). Deja, turiu nuvilti: su abiem jais esame geri bičiuliai, tik tiek. Stebiuosi, kad visuomenė ir žiniasklaida linkusios viską nuspręsti už mane: patys ir „skiria“, ir „taiko“, net nesigilina, kaip yra iš tiesų... Kartais būna juokinga, kartais norisi verkti, bet galiausiai išmokstu pamoką ir tampu atsargesnė. Žodžiu, nelengvi „namų darbai“!

Vis dėlto nesunku įsivaizduoti, kad galėtum tapti jo mūza...

Koks gražus komplimentas (šypsosi)! Tačiau žodžiui „mūza“ žmonės gali pripaišyti tūkstančius reikšmių... Mes tiesiog labai gražiai bendraujame: jam patinka mano muzika, man patinka jo spektakliai. Oskaras yra labai įdomi ir intelektuali asmenybė, turi didžiulę patirtį. Štai dabar jau aš jam sakau daug komplimentų... Tada gal greičiau jis mano mūza, nei aš – jo?..

Kaip manai, tarp vyro ir moters iš tiesų įmanoma „meilė iki mirties“ ar tai – tik beprasmė frazė iš santuokinės priesaikos?

Vadink mane idealiste ar naivuole, bet vis dar tikiu amžinąja meile. Be abejo, ji reikalauja jėgų ir darbo: įsimylėjus viskas atrodo kaip pasakoje, o vėliau supranti, kad santykiai nėra tik pasaka. Mano nuomonė apie santuokos reiškinį dar nėra iki galo susiformavusi: iš vienos pusės – gražu ir reikalinga, iš kitos – pririša ir įpareigoja. Daugelis žmonių gyvena šeimoje, nors meilės nebėra... Prigyvena vaikų, namų, o širdy – tuščia. Aš to nenoriu. Noriu vaikų, namų, bendro gyvenimo su mylimu žmogumi, bet viso to pagrindas turi būti meilė. Noriu sutikti tą žmogų ir iki gyvenimo galo jam kartoti: „Kad ir iš ko būtų nuaustos žmonių sielos, tavo ir mano – iš to paties.“

Kuriuo žmogumi dabar labiausiai pasikliauji?

Mama. Mes labai geros draugės. Be jos turbūt išprotėčiau: ji yra vienintelis žmogus, žinantis visas mano paslaptis, su ja gera kalbėtis, ji visada išklauso. Mano mama – tobulas moters ir mamos miksas. Metams bėgant įsitikinu, kad mamos visada teisios... Ji padeda nejusti tuštumos. Dabar mėgaujuosi vienišos merginos būsena: kurti sekasi puikiai, tik reikia tai išnaudoti.

Nes labai trumpai būni vieniša...

Tikrai (šypsosi). Mano gyvenimas per pastaruosius tris mėnesius apsivertė. Kai vyksta tokie pokyčiai, atsiranda didžiulis įkvėpimas.

Rodos, tokia didelė buvo tavo ir buvusio draugo meilė...

Buvo... Apie išsiskyrimą nelabai noriu kalbėti – tiesiog nenoriu nešti blogų emocijų. Kai ką nors myliu ir manęs klausia, ar myliu, labai lengva pasakyti: taip, myliu! O kai meilė transformuojasi, tampa kur kas sunkiau. Nesijaučiu sugniuždyta – viskas man gerai. Aplink mane daug gerų žmonių, bet dabar tikrai labai norisi atitrūkti, susikaupti, pabūti su savimi. Pavargau... Gerbėjų visada daug turėjau, pastaruoju metu dar padaugėjo, ir man nepavyksta nuo jų atsiriboti. Esu atlapaširdė, man labai reikia visus suprasti ir visiems parodyti dėmesį, labai svarbu, kad žmogus šalia manęs gerai jaustųsi... Taip visiškai save išdaliju, o paskui labai sunku surankioti.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt