Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kristupas Krivickas. Visos Japonijos smulkmenos

Kristupas Krivickas
Nuotrauka iš asmeninio albumo / Kristupas Krivickas
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Televizijos laidų prodiuseris ir vedėjas Kristupas Krivickas (32) nemėgsta skraidyti lėktuvais. Į tolimą kelionę išsirengia tik esant būtinam reikalui ir netgi žmona Jurgita su dukromis neįkalbina paieškoti šiltesnės jūros negu Baltija. O čia staiga perskristi pusę pasaulio dėl Tokijuje vykstančio kiokušino karatė čempionato – argi tai ne kvailystė?!

Mintį nuskristi į Japoniją Kristupas pratinosi nuo balandžio. Tada Lietuvoje vyko kiokušino karatė Europos čempionatas. „Daviau sau užduotį pagalvoti apie Japoniją, kur kas ketveri metai susirenka stipriausi pasaulio kovotojai. Tai iš tiesų įspūdinga – jokių svorio kategorijų, jokių apsaugų, vienas prieš vieną, – jau keletą metų televizijos prodiuseris susižavėjęs šia sporto šaka. Ir dar patikina: – Gyvenime privalai turėti ką nors stipriau nei televizija, nei darbas.“

Vasaros pabaigoje Kristupą užpuolusios ligos išvaikė mintis apie Japoniją. Jos grįžo tuomet, kai jau atsigavęs vieną dieną internete perskaitė, kad Lietuvos kiokušino karatė rinktinė išvyksta į pasaulio čempionatą. „Tuojau pat paskambinau į federaciją, paklausiau, kada tiksliai suplanuota jų kelionė. Man buvo likę pusantros paros. Užvirė kraujas, jaučiu, liga jau atsitraukusi, jau galėčiau, – darau viską, kad skrisčiau kartu su jais. Paskambinau pažįstamai į agentūrą, lėktuve dar buvo likusios dvi vietos, užsakė viešbučius, susikroviau lagaminą.“

Skrydis, žinoma, buvo išbandymas. Nesvarbu, kad tenka skristi keliolika valandų, Kristupui užtenka tik įsivaizduoti žemėlapį, tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos nutolusią Japoniją ir kūnas nueina pagaugais.

Lėktuvas nusileido sėkmingai. Tą patį vakarą miškuose už Tokijo dar prieš Seulo olimpines žaidynes pastatytame sportininkų pasirengimo centre Kristupas su kiokušino karatė kovotojais jau bėgo krosą. Nuo kito ryto – po dvi treniruotes per dieną. „Joks turistas to negalėtų nei pamatyti, nei patirti, – džiaugiasi. – Stebėjau lietuvius sportininkus, stebėjau japonus, kurie į šitą kaimelį atvyksta su šeimomis, – kaip mes į Druskininkus. Gaudžiau smulkmenas – ką jie valgo, kaip vyrai skutasi atėję į pirtį, kaip tyliai, ramiai, nuolankiai bendrauja vienas su kitu. Oras – nuostabus, salės – puikios, bėgimo takeliai, karštosios versmės, baseinai, geras maistas – tikras poilsis. Kai rinktinė turėjo laisvą dieną, nuvykome prie vandenyno. Įspūdis – nepakartojamas, o pats jautiesi lyg maža skruzdėlytė, atropojusi į pasaulio kraštą. Matydamas didžiules bangas suvoki, koks baisumas turėjo būti, kai kilo cunamis.“

Su sportininkais praleidęs keletą dienų, prodiuseris nusipirko bilietus į traukinį ir vienas patraukė apžiūrėti senosios Japonijos sostinės Kioto: „Tokijuje gal ir daugiau žmonių kalba angliškai, bet provincijoje susikalbėti kitaip nei japoniškai vargiai įstengsi. Nebuvo lengva išsiaiškinti, susirodėme rankomis. Iš pradžių reikėjo pasiekti Tokiją, o iš ten – greituoju traukiniu senąją Japonijos sostinę. Greitasis traukinys – irgi įspūdis. Daugiau nei penkis šimtus kilometrų jis nuvažiuoja per dvi valandas ir aštuoniolika minučių, jautiesi lyg lėktuve.“

Dar skrisdamas iš Lietuvos Kristupas buvo nusprendęs, ką norėtų pamatyti šiame turistų itin pamėgtame mieste. Pirmą vakarą pasivaikščiojo pats sau vienas, dar pasisamdė vaikinuką su vežimaičiu, apvažiavo visą senamiestį. Antrą dieną paskyrė įdomiausiems turistiniams objektams. „Tai gera išeitis, – pasakoja, – pats per tokį trumpą laiką daug nesužinosi. Kiotas įkurtas VIII amžiuje, išlaikė daugybę įstabių architektūros stebuklų. Patyriau, kad japonai į Kiotą važiuoja sužinoti savo šalies istorijos. Mačiau daugybę vaikų, paauglių, vaikščiojančių su bloknotėliais ir užsirašinėjančių. Geros pamokos, o ir vaikai – labai smagūs, daug juokiasi. Matyt, gyvenimas tik daug vėliau juos įsuka į japonišką karuselę – darbas, darbas, darbas. Namai – nesvarbu, su vaikais – nebendrauja, vyrai savaitgalius leidžia baruose, o moterys namuose – vis dar lyg tarnaitės. Turėjau puikų gidą, jis papasakojo daugybę japonų gyvenimo smulkmenų. Man išvis smulkmenos buvo svarbios. Atrodo, kad visa Japonija – smulkmenose...“

Kiote užsakytas viešbutis Kristupą irgi nustebino. Per japonišką sodą akmenimis grįstas takelis lietuvį atvedė prie medinio namuko. Lubos žemos, visur – dembliai, čiužinį iš spintos išsitraukti reikia, šalta. „Na, tokio tradicinio gyvenimo būdo jau buvau „paragavęs“ sporto stovykloje. Ir kainuoja jis – patikėkit! Norėčiau išsimiegoti patogiai...“ – sako pasiūlymo pagyventi kaip samurajus atsisakęs ir pasirinkęs kambarį viršutiniame aukšte, pro kurio langus matosi aplinkinės kalvos ir visas Kiotas.

Japonijoje atsidūręs laidų vedėjas sužinojo, kad sutikti iš namų išeinančią geišą yra sėkmės ženklas. O jis ne tik sutiko – dar ir nufilmavo: „Kad ir kaip būtų keista, Kioto gatvės vakare – tuščios, turistų po šalį ištikusios nelaimės labai sumažėję. Man sakė, kad pamatyti tikrą geišą retai kam pavyksta, – jų likę nebedaug. Filmuoju kamera namus, senamiesčio gatveles ir staiga – tiesiai priešais atsidaro durys, išeina moteris. Na, visai kaip nuo knygos „Geišos išpažintis“ viršelio: spalvingas kimono, baltas veidas, ryškiai raudonos lūpos, medinės klumpaitės kaukši. Ji pereina gatve, įlipa į netoliese stovintį limuziną ir išvažiuoja. Neįtikėtinas vaizdas!“

Tokijas po Kioto Kristupui pasirodė tikras skruzdėlynas, žmonės kažkur skuba, bėga, triukšmas aplinkui. „Bet tikriausiai taip atrodo visi megapoliai...“ – svarsto ir tikina jame pasijutęs lyg Guliveris nykštukų šalyje. Ne dėl ūgio skirtumo, dėl to, kad viskas tame mieste kitaip. Vieną rytą atsikėlęs ketvirtą, jis nuvyko į garsųjį Tokijo žuvų aukcioną: „Įleidžia vos penkiasdešimt užsieniečių. Jei nori ten patekti, privalai keltis anksti ir stoti į eilę. Man pavyko. Nerealu! Visi rėkia, šaukia, tunai kaip paršai guli, kainos – šimtai tūkstančių eurų. Tame aukcione parduotos jūrų gėrybės keliauja į geriausius viso pasaulio restoranus.“

Po aukciono Kristupas išmėgino tikrus japoniškus sušius sausakimšame bare. „Kažkas sukūrė jo legendą, nors baras – mažutėlis. Meistras už plastikinės sienos gamina sušius, žmonės sėdi prie baro, valgo. Sušiai tokie švieži, kad net galėtų būti ir ne tokie švieži. Kai kurie jų – tikrai ekstremalūs.“

Tokijuje vykęs kiokušino karatė pasaulio čempionatas sutraukė minias gerbėjų. Arenoje jų tilpo apie dešimt tūkstančių, o brangiausias bilietas kainavo tūkstantį litų. Iš pradžių nusipirkęs bilietą į varžybas, vėliau Kristupas pasinaudojo žurnalisto pažymėjimu, akreditaciją į čempionatą gauti padėjo ir Lietuvos kyokushin karate federacijos vadovai. „O štai tada prasidėjo darbas, – tvirtina ir pasakoja nusprendęs kurti dokumentinį filmą apie pasaulio čempionato užkulisiuose vykstančias dramas. – Tą filmą rodysime vaikams, susidomėjusiems šia sporto šaka. Tai jiems legenda, gera motyvacija sportuoti ir siekti aukštumų.“  

„Žmonės“
Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt