Koks tau buvo prabėgęs pusmetis?
Vienas sunkesnių. Vyras Tomas juokiasi, gal pagaliau nustosiu skųstis (juokiasi)... Bendramokslės, kurios neturi vaikų, irgi guosdavosi, kad neturi gyvenimo. Tai ką sakyti man, auginančiai du mažylius? Bandžiau suskaičiuoti, kiek pastaruosius mėnesius truko mano darbo dienos. Jos beveik visada buvo po keturiolika valandų. Ryte atsikėlusi Isabellą Meilę ruošdavau į mokyklėlę. Ją išleidusi Jurgį palikdavau su aukle ir traukdavau į savo mokslus. Mokykloje pusę dienos vykdavo praktika, kitą pusę – stebėjimas. Grįžti namo šeštą vakaro – reikia pasiruošti rytdienai, pastaruoju metu – ir egzaminams. Dar ir savo interneto blogo stengiausi neapleisti... O ir šeima namuose laukė. Tai buvo labai labai intensyvus laikas. Dabar galvoje prikišta tiek informacijos, kad turėsiu metus ją virškinti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad ten mokiausi.
Tapai dar didesnė maisto ruošimo virtuozė?
Baigdami antrą trimestrą turėjome už tam tikrą biudžetą pamaitinti penkiasdešimt žmonių. Gaminome pietus kitai mokyklos pusei. Šio semestro pabaigoje gavome dar aukštesnio lygio užduotį – paruošti iškilmingą vakarienę. Ji turėjo būti rafinuota, išieškota, įdėta daug pastangų ir būdų jai gaminti. Mūsų grupė ypatingajam meniu pasirinko Prancūzijos Rivjeros temą. Užkandžiams gaminome tam regionui būdingą svogūnų tortelį, kepėme rikota įdarytus cukinijų žiedus. Pagrindinis mūsų patiekalas buvo jūros ešerys su traškia odele, bazilikų, kaparėlių ir Pernod padažu bei karamelizuotais pankoliais ir topinambais. Desertui siūlėme migdolinį sausainį su levandų ir gervuogių putėsiais, o pabaigoje, prie kavos, – plikyto pyragaičio čiulpinuką. Buvo be galo smagu. Išmokau tiek dalykų!
Prieš keletą dienų buvo maisto ruošimo teorijos ir praktikos egzaminai. Tik žinau, kad juos išlaikiau, kad nereikės bandyti dar kartą. Vėliau mokykla atsiųs išklotinę, kurioje atliktos užduotys bus detaliai išanalizuotos, pakomentuota, kas gamintame patiekale buvo puiku, o kas galbūt netinkama siūlyti žmogui (juokiasi).
Džiūgauji gavusi diplomą?
Praėjusį penktadienį kartu su bendramoksliais ir dėstytojais išgėrėme vyno, pasisakėme, kaip buvo malonu kartu mokytis (juokiasi). Buvo paskelbti patys geriausi studentai: kas sėkmingiausiai išlaikė vyno egzaminą ir keliaus pasidairyti į vyno ūkį Prancūzijoje. Kasmet dėstytojai išrenka geriausią, „geidžiamiausią“ metų studentą, kuris būtų naudingiausias bet kuriam restoranui. O trečias apdovanojimas – metų stažuotė BBC maisto žurnale. Tačiau mano planai truputį kitokie, tad nė į vieną „nominaciją“ nepretendavau. Diplomo dar neturiu – jie mums bus atsiųsti vėliau, kai dėstytojai viską tiksliai suskaičiuos. Oficialiai tapsiu kulinarijos meno meistre ar kažkaip panašiai. Būsiu menininkė (juokiasi).
Kulinarija – sritis, kuri mane seniai domina. Pati pasirinkau rašyti apie maistą ir juo domėtis. Jaučiau žinių stygių. Šios studijos – lyg po kojomis paklotas tvirtas pagrindas.
Kas toliau?
Kulinarija – sritis, kuri mane seniai domina. Pati pasirinkau rašyti apie maistą ir juo domėtis. Jaučiau žinių stygių. Šios studijos – lyg po kojomis paklotas tvirtas pagrindas. Kitaip suprantu svarbiausių patiekalų receptus, metodikas – dabar man aiški sistema. Pabandžiusi gaminti ir įmantrius, ir paprastesnius patiekalus pamačiau, kad man už kokius nors stebuklus, kurių galima rasti aukšto lygio restoranuose, artimesnis kokybiškas namų virtuvėje ruošiamas maistas.
Kol mokiausi, labai mažai mačiau vaikus, todėl žinau, jog baigusi studijas noriu su jais praleisti jei ne kiekvieną dieną, tai bent jau daug daugiau laiko, nei pastaruoju metu galėjau. Noriu sūnų ir dukrą pati vesti į mokyklėles, būrelius, iš ten pasiimti. To labai pasiilgau. Juk vaikai auga labai greitai ir tuoj gali nebenorėti būti su manimi!
Nerezgu plano atidaryti restoraną, nors viename atlikau praktiką ir man patiko. Galbūt kartkartėmis toje sferoje norėčiau padirbėti, kad ir nemokamai. Neužtenka tik maitinti draugus ir rašyti receptus. Kad neprarasčiau šviežumo, turiu minčių ateityje galbūt pabandyti ruošti maistą pobūviams. Planų ir minčių – milijonas. Svarbu viską spėti!
Dabar, kai geriau išmanai maisto ruošimo technologijas, gal pulsi redaguoti savo knygų?
Dabar man jos atrodo kitaip, bet nereikės jų redaguoti. Tiesiog suprantu, kad namų ir restoranų maistas, nors ir giminingos, bet skirtingo amžiaus pusseserės, ne tų pačių tėvų vaikai. Abi knygas rodžiau artimiausioms bendramokslėms. Jos sakė, kad jei rašytų pačios, jų leidiniai atrodytų panašiai. Man tai – didžiausias komplimentas.
Studijuodama toje mokykloje supratau, kad gana daug reiškia bendras supratimas ir patirtis virtuvėje. Kai kurių bendramokslių paruoštas maistas visada būdavo geras, išskirtinis, kokybiškas, gražus – tie žmonės intuityviai žino, kas tarpusavyje dera, gerai atrodo. Kiti labai stengiasi, bet taip nepavyksta. Kaip ir bet kurioje profesijoje, vieni turi didesnį, kiti – mažesnį talentą... Be to, pamačiau, kad maistui persiduoda ir asmeninės virėjo savybės.
Ilgoms vasaros atostogoms laiko neliks: pradėsi rengtis nuo rudens per TV3 rodomai savo kulinarijos laidai?
Beveik visą rugpjūtį su vaikais praleisiu Lietuvoje. Tai bus pusiau darbas, pusiau – poilsis. Labai noriu nuvažiuoti į Nidą, prie jūros.
Jau turiu minčių ir apie naują knygą: užsirašinėju, žinau, kokia ji bus. Tik neįsivaizduoju, kada pasirodys. Televizijos kulinarijos laidos idėją seniai turėjau. Pabandysiu, pažiūrėsime, ar pavyks ją sukurti tokią, kokią įsivaizduoju. Virtuvėje, prieš televizijos kameras, būsiu viena ir gaminsiu valgį. Tai nebus ilgas projektas – truks iki Naujųjų metų. Man tai – naujas išbandymas.
Mokslų, bent jau kol kas, gal užteks?
Šiuo metu – užteks, bet trumpalaikių kursų neišsižadu – esu nusižiūrėjusi, kur būtų įdomu pasigilinti. Tarkim, į sausainių ar duonos kepimo subtilybes. Visą gyvenimą gali mokytis ir visko neišmoksi... Tai – ne „Anykščių šilelis“, kurį kartą išmokome atmintinai ir daugiau nebereikia.
