Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laima Vaikulė: galiu atsikelti rytoj ir išeiti...

Laima Vaikulė
Gedmanto Kropio nuotrauka / Laima Vaikulė
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Latvijos estrados žvaigždę Laimą Vaikulę (57) įpratome matyti Lietuvoje. Kovo pradžioje jos dainos, lydimos įstabios Kauno simfoninio orkestro muzikos, vėl skambės Šiauliuose ir Vilniuje. Tačiau kas patikėtų, kad šįkart į svečius kviečia ji pati – elegantiškoji popscenos primadona. Tokie pat elegantiški ir balti jos namai Jūrmaloje.

Važiuojame pro mediniais ažūrais apnertas vilas. Jūros vėjo palenktos pušys stiebiasi į dangų. O jis, kažkodėl, mėlynesnis nei Lietuvoje. Baltijos drėgmė kvėpuoja į nugarą, kai prasiveria aukšti rudo medžio vartai. Kieme sniegas nugramdytas, o jaunas vyrukas šluota jį šluoja nuo tvoros viršaus. Jei ne ryškiai žalia kepurė, pamanytum, – kaminkrėtys.

Sniego dribsniai lenkia keistos formos medelių šakas, atrodo, giliai įkvėptum gryno oro ir visai neitum į vidų. Tačiau durys atsilapoja. „Sveiki sveiki!“ – pasigirsta džiaugsmingas balsas, ir vyras ištiesia ranką. – Aš – Andrejus. – Jei Andrejus, vadinasi, Laimos gyvenimo draugas, vyras, vadybininkas. – Na, greičiau vidun. Ir laikykit Bučį!“
Bučio nesulaikome, pranėręs mums pro kojas, prancūzų buldogas žaibiškai sprunka  į kiemą. Andrejus paskui jį.

Galiausiai visi namie. „Jei norite, pasiimkite šlepetes“, – pasiūlo vyriškis. Su naminėmis šlepetėmis žvaigždės namuose pasijuntame jaukiai ir šeimyniškai. Juo labiau kad ant stalo – sausainiai, vaisiai, riešutai, arbata, kava, atrodo, kažkas laukė svečių. „Vaišinkitės... – moja ranka šeimininkas, paskui akimirką sutrinka ir paklausia: – Vynui gal dar per ankstyvas laikas?“

Bučis svečiais itin džiaugiasi. Neloja, visus apuosto ir bėgioja nuo vieno prie kito. Išsiaiškiname, kad Bučis – latviškai reiškia tą patį, ką lietuviškai „bučkis“. Didžiulėje baltoje svetainėje Laimos kol kas nėra. „Ji tuojau nusileis, – sako Andrejus ir paprašęs, kad jo nefotografuotų, rodo erdvius savo namus. – Vasarą čia būname dažniau. Sezonas baigiasi gegužę. Kaip čia gražu! Laima tiek gėlių prisodinusi. Dabar darbo išvis mažiau, per mėnesį dešimt–penkiolika koncertų. Rusijoje žmonės pradėjo atsargiau leisti pinigus, galvoja apie rytdieną, o ne kaip čia kokį prabangesnį gimtadienį ar vestuves iškėlus.“

„Kas ten?“ – smalsaujame žiūrėdami į per visą kiemą išsitęsusį stiklinį pastatą. „Pirtis, baseinas ir svečių kambariai, – aiškina Andrejus. – Netrukus jie atgis. Atvažiuos muzikantai, repetuosime prieš kovo 8–osios koncertus Lietuvoje. Laimai kiekvienas pasirodymas svarbus, o Lietuvoje žmonės ją myli, prisimena, užtat ji dar atsakingiau rengiasi. Juo labiau kad ir koncertai Šiauliuose bei Vilniuje tokie neįprasti – su Kauno simfoniniu orkestru. Turėtų būti įspūdinga!“

Bučis pirmas pajunta, kad laiptais ima leistis šeimininkė. Iš antro namo aukšto ji atšlepsi įsispyrusi į raudonus veltinius. Atrodo tokia naminė naminė, jokios įprastos elegancijos. Drobiniai dryžuoti marškinėliai, baltos aptemptos trikotažinės kelnės ir kepuraitė – be galvos apdangalo Laima Vaikulė neįsivaizduojama.

„Neišsigąsk, išverčiau drabužinę“, – praeidama pro namų šeimininkę tarsteli. Panašu, rengėsi ir grimavosi pati. Grimo nedaug, pasidažiusi labai subtiliai. Ant nosies apvalūs akinukai, pro kuriuos sunku įžvelgti akis.

Atrodo ji ne pagal metus žvali ir jauna. Kokių nors randų, likusių po plastinių operacijų, neįmanoma pastebėti. Tiesa, pati Laima nuolat tvirtina, kad jos išvaizdos nėra koregavę jokie plastinės chirurgijos specialistai. „Man patinka badauti“, – vėliau įvardys geros savijautos priežastį, kai jau bus išjungti diktofonai, filmavimo kameros, ir papasakos, kad yra dažna Maskvos bado klinikos viešnia.

Vėliau dar ir užsirūkys. „Žinau, nedera ir labai nenoriu, kad mano pavyzdžiu sektų jauni žmonės, – sakys. – Buvau metusi, bet dabar nieko negaliu sau padaryti. Ir Bučiui dūmai labai nepatinka.“ Cigaretę ji sutrauks stovėdama po gartraukiu virtuvėje. „Tai vienintelė vieta, kur rūkau“, – šyptelės, o paskui, atsisėdusi ant aukštos baro kėdės, paprastai ir linksmai plepės apie įvairiausius dalykus.

Buvusios Sovietų Sąjungos estrados žvaigždės, ir šiandien nė kiek neprigesusios, nuotaika ne visada būna gera. Mums tiesiog pasisekė...

Laima, daugybę metų gyvenote Rygoje, turite butą Maskvoje. Ar jums pabodo didmiesčiai, kad nusprendėte kraustytis į mažą Jūrmalos kurortą?

Tai vis dėl šunų... Tikrai, mes Jūrmaloje esame dėl šunų. Gyvenome Rygoje, net nesvajojome apie namą prie jūros. Juk taip toli važiuoti... Paskui mūsų namuose atsirado rotveileris. Reikėjo jį vedžioti, važiuodavome prie jūros arba pas draugus, kurie turėjo namą ant jūros kranto. Jų kieme šunį galėdavome paleisti be pavadėlio. Tada nusprendėme, kad būtų gerai patiems išsinuomoti namą Jūrmaloje. Kai atsirado šuniukų, pasidarė neįmanoma kasdien važinėti į Rygą. Štai tuomet ir nusprendėme, kad mums čia reikia namo. Iš pradžių būdavome tik vasarą, bet ir žiemą pasirodė nerealu. Pribloškiantis vaizdas, kai užšalusi jūra susilieja su horizontu.

Rankas į žemę kiša mano sodininkas, aš tik reguliuoju, kur ir ką sodinti. Esu labiau sodo dizainerė, o darbo jėga – mano sodininkas.

Jūrmala – toks mažas, jaukus miestelis...

Užtat ir gyvename čia jau penkiolika metų.

Kai pradėjote statyti namą, ar įsivaizdavote, koks jis turėtų būti, kokio jums reikia?

Nelabai man rūpėjo, tik norėjau, kad liktų kuo daugiau žemės. Sodindavau medžius ir stumdavau statybininkus iš teritorijos – šiandien iki tos vietos susidėkite įrankius, o rytoj – iki anos. Taip pamažu iškovojau erdvės medžiams. O namas... Norėjau tokio, kuris man neįkyrėtų. Užtai jis toks – joks. Tuščias... Jei būtų spalvotas ar apkrautas daiktais, tuojau pat nuo jo pavargčiau. Balta erdvė prikviečia saulės, o juk jos pas mus taip maža. Ir langai todėl dideli, ir kiemas, terasa, kad tik kuo daugiau galėtume būti gryname ore.

Andrejus pasakojo, kad daug ką sodinote savo rankomis. Jums patinka sodininkauti?

Dabar žiema ir jūs nematote, kokia čia augalų įvairovė. Vasarą kieme žydi gausybė gėlių, vieni krūmai skleidžia žiedus, kiti – krauna. Ir visas tas grožis prasideda balandį.

Kartais juokaujame: visi mes, baltai, nuo žemės, užtat taip ir mėgstame rankas į ją sukišti...

Na, aš to nedarau. Rankas į žemę kiša mano sodininkas, aš tik reguliuoju, kur ir ką sodinti. Esu labiau sodo dizainerė, o darbo jėga – mano sodininkas.

Jūsų namuose mačiau daug knygų apie interjerą ir sodininkystę...

Kai statėme namą, jokių kitų knygų neatsiversdavau – tik interjero albumus ir leidinius apie gėlynus.

Stiliaus jausmas jums ne svetimas. Juk neretai esate vadinama scenos stiliaus ikona. Sunku ja būti?

Niekada apie tai negalvoju. Žmonės prasimano visokiausių įvardijimų, kartais net nejauku nuo jų. Stiliaus pojūtis yra tiesiog jausmas...

Bet iš kur nors į tavo gyvenimą jis turi ateiti?

Tikriausiai iš ten (parodo pirštu į dangų).

Ir vis dėlto gyvenimas kupinas paradoksų: kai kurie žmonės turi galybę pinigų, bet nejaučia, kas yra gražu...

Viskas subjektyvu: kai kam – stiliaus ikona, o kitas negali pakęsti, kaip rengiesi. Man atrodo, yra du svarbiausi dalykai: žinoti, ką paslėpti ir ką paryškinti, ir suprasti, kur kaip dera atrodyti.

Visą laiką savo stiliumi, apranga, išvaizda jūs ypač išsiskyrėte iš rusų atlikėjų...

Mes – nuo Baltijos, nori nenori vis tiek skirsimės. Esame lyg užsieniečiai. Taip visą laiką buvo ir, panašu, taip yra.

Blondinė iš Baltijos pajūrio... Įdomu, kokia tikroji jūsų plaukų spalva?

Tokia pilka... Kai buvau maža mergaitė, vasaromis mano plaukai nušviesėdavo.

Kažkada norėjote tapti chirurge. Ar kada pagalvojate, kaip būtų, jei dabar vilkėtumėte baltą chalatą?

Aš jau viską apie save žinau (šypsosi). Tiesiog tai – likimas. Norėjau tapti gydytoja, o kažkas ėmė ir pasuko takelį į sceną. Gerai? O gal blogai? Tiesiog taip yra ir nieko negali padaryti. Jūs juk suprantate: vieną dieną gali įlipti į autobusą ir išvažiuoti į kitą miestą, o gali į tą autobusą ir pavėluoti. Tuomet stotelėje sutikti būsimą savo vyrą.

O jūs savąjį sutikote?..

Rygoje. Prieš gerus dvidešimt metų. Šito namo dar neturėjome.

Kai parvažiuojate namo, ar esama ritualų, kuriems atsiduodate?

Ilgi pusryčiai... Mėgstu ilgai sėdėti prie stalo, kad kuo daugiau pabūčiau su artimais žmonėmis.

Tokiuose erdviuose namuose tikriausiai jų būna nuolat?

Žiemą ramiau. O štai vasarą – draugai, bičiuliai, kurie atvyksta į „Naujosios bangos“ festivalį. Jie ir gyvena pas mus, kieme yra svečių namelis. Netrukus jis bus pilnas žmonių, rinksimės į repeticijas prieš koncertus Lietuvoje.

Mėgstate pokyčius? Būna, kad namuose imate ir perstumdote baldus?

Seniai šito nedariau! Nebent vazonus... Norėčiau, bet neturiu tam laiko.

Kai mums siūlė namą parduoti, jau buvau beveik sutikusi, jis man nusibodęs, norėjosi ko nors naujo. Svarsčiau, kaip čia išprašius, kad pirkėjai atiduotų kai kuriuos medžius. Tuos, kurie svarbūs – pavadintus mano šunų ir labai artimų žmonių vardais.

Kiek laiko per metus būnate čia?

Kartais ir visą mėnesį manęs nebūna. Kai kada užsuku pusdieniui, dienai...

Bučis važiuoja su jumis į gastroles?

Kol kas jam – vos šeši mėnesiai, turi sėdėti namuose. Jam reikia režimo, dresuotojas ateina, pamokos.

Turbūt nelengva išgyventi, kai vienas šuo keičia kitą?

Jie nekeičia. Tiesiog vieni išeina, ateina kiti. Kiekvieną kartą tai – didžiulė tragedija, pratiniesi prie naujo lyg per jėgą. Kasdien prisimeni senuosius, kurių nebėra.

Kitus renkatės panašius į buvusius?

Kai nugaišo paskutinis iš mano amerikiečių buldogų, tragiškai išgyvenau ne tik aš, bet ir mano šeima. Grįždavau į namus, o jie būdavo tokie tušti... Lyg skausmas būtų stovėjęs kiekviename kampe. Ilgai jis stovėjo, niekaip nesisklaidė. Ir mes visi – po savo kampus. Maskvoje turiu draugę, gyvūnų gelbėtoją Julią. Papasakojau jai, kaip pasikeitę mūsų namai. Ji man patarė: „Pasiimk naują šuniuką. Tuojau pat!“ O aš: „Nebegaliu didelio imti, šeima tam nepasirengusi, gal kokį mažiuką, kad galėčiau į gastroles vežiotis...“ „Imk prancūzų buldogą, štai, mažiukas yra. Net negalvok“, – pasakė, o vakare aš jau turėjau Bučį. Kojytės vos vos nuo žemės – kaip tokio neįsimylėti? Paėmiau ir parsivežiau namo. Visi iškart jį įsimylėjo, o namai atgijo.

Kačių pas jus negyvena?

Viena ateina, atsitupia prie durų. Ten turi savo dubenėlį, į kurį dedame ėdalo. Su Bučiu vieną kartą buvo susikirtusi – tas nusprendė susidraugauti, o katė išdraskė jam akis. Nežinau, kaip čia bus vasarą, kai Bučis daug laiko leis kieme, kažin kaip jie santykius išsiaiškins?

Jūs taip mylite gyvūnus, kad galėtumėte būti žaliųjų judėjimo veidas?

Šitos pažiūros – lyg tikėjimas Dievą. Arba paliečia, arba ne. Kodėl gyvūnai, o ne žmonės? Todėl, kad žmonės – savaime aišku, o gyvūnai negali apsiginti, negali mums nieko pasakyti, paprašyti globos. Žmonės turi pasirinkimą, o gyvūnai – ne, jie gimė, kad mus pradžiugintų. Esu tikra: žmogus, kuris neskriaus gyvūno, neskriaus ir žmogaus.

Ekologija dabar taip madinga, populiaru...

Kaip galima sakyti, kad madinga yra tai, kuo mes kvėpuojame? Tie, kurie turi pinigų, kartais pamiršta, kad po jų gyvens kiti.

Jūs nevalgote mėsos?

Galėčiau, bet man ji nepatinka. Gal aš gimiau vegetare? Žuvų irgi nemėgstu, bet japoniškame restorane mielai valgau sušį.

Tikriausiai – jokios sintetikos, kremai tik natūralūs...

Stengiuosi apseiti be to, be ko įmanoma apseiti. Man nereikia natūralių kailinių, nė nepagalvoju apie juos. Pykstu ant dizainerių. Jiems juk lengviau nudobti tigrą, nei sugalvoti medžiagą su išdažytais raštais. O tos jaunos mergaitės ant podiumų... Baisu! Madinga tai, kas nesveika.

Artistų gyvenimas irgi ne iš lengvųjų. Scenoje išnaudojate tiek energijos, atiduodate žiūrovams emocijas. Kas lieka jums?

Todėl artistai šitaip baisiai serga. Bėdos visų tos pačios – nusilpęs imunitetas, energijos stoka...

Apie savąsias nebijote kalbėti. Esate pasakojusi netgi apie skausmingiausią išgyvenimą – onkologinę ligą, kurią jums pavyko įveikti.

Vieną kartą apie tai pakalbėjau, daugiau – ne. Užteks!

Kalbama, po tos ligos atsigręžėte į Dievą. Ar tikrai žmogui reikia tokių įspėjimų?

Tikėjimo negalima išmokti. Jis ateina arba ne. Visada sakau: kai žmogui labai labai blogai, tik viena jam ir lieka – tikėjimas. Žinau, ką kalbu, pačiai teko patirti.

Ar esama to, be ko negalėtumėte gyventi?

Man nejauku be žvakės, be Bučio, kad nėra arbatos, kai jos norisi... O gyventi? Be artimųjų negaliu!

Ir be namų?

Namas nieko nereiškia! Galiu atsikelti rytoj ryte ir išeiti. Tik medžių bus gaila... Kai mums siūlė namą parduoti, jau buvau beveik sutikusi, jis man nusibodęs, norėjosi ko nors naujo. Svarsčiau, kaip čia išprašius, kad pirkėjai atiduotų kai kuriuos medžius. Tuos, kurie svarbūs – pavadintus mano šunų ir labai artimų žmonių vardais.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt