Biržuose gimusi ir Rokiškyje užaugusi Gina svajojo, kad baigusi vidurinę taps dailininke, galbūt – floriste. Tačiau, kaip ir visos paklusnios dukros, savo svajones nustūmė į šalį ir, užuot erzinusi tėvus, pasirinko kur kas žemiškesnę profesiją – verslą.
„Įstojau į Vilniaus universiteto Tarptautinę verslo mokyklą, bet studijos taip ir netapo širdžiai mielos, – dabar jau prisipažįsta Gina. – O štai mada visada buvo man svarbi. Mėgau puoštis, turėjau tam sąlygas: tėvai negailėjo pinigų mano drabužiams, galėjau eksperimentuoti. Nesivaikiau mados tendencijų, turėjau savo stilių, jaučiau, kas gražu, skoninga, elegantiška.“
Niekada nelaikiau savęs emigrante. Nors buvo labai sunkių akimirkų – ir finansiškai, ir dvasiškai.
Pirmą kartą į Niujorką Gina atvažiavo aštuoniolikos. „Akimirksniu pamilau šį miestą, – prisipažįsta. – Tai buvo visiška priešingybė miestui, šaliai, kur užaugau. Mane sužavėjo tiesiog ore tvyranti Niujorko galia. Tuo metu mokiausi universitete, todėl negalėjau pasilikti, tačiau žinojau, jog kada nors grįšiu. Ir grįžau. Šiandien Niujorke aš – jau aštuoneri metai.“
Amerika – šalis, gana draugiškai priimanti emigrantus, tačiau reikalaujanti daug jėgų ir pastangų, kad joje išliktum, nepaskęstum. Jums irgi buvo sunku?
Pradžia tikrai nebuvo lengva, teko daug dirbti: kurį laiką aukle, savaitgaliais – vestuvinių suknelių salone. Po kurio laiko salone jau dirbau ir paprastomis dienomis. Kol esi jaunas, nelabai svarstai, kas gali nutikti, – tiesiog gyveni. Pati kartais stebiuosi, iš kur turėjau tiek drąsos atsisakyti saugumo jausmo ir išvažiuoti į nežinomybę. Niujorke apsigyvenau su drauge, taip pat lietuvaite. Viena kitą palaikydamos ir įveikėme sunkiausią laikotarpį.
Į Niujorko kasdienybę, jo šurmulį, į nesibaigiantį bėgimą įsiliejau labai greitai ir natūraliai, niekada nelaikiau savęs emigrante. Nors buvo labai sunkių akimirkų – ir finansiškai, ir dvasiškai. Nebuvo taip, kad neturėjau už ką pavalgyti, bet buvo laikas, kai pinigų nelikdavo niekam kitam. Ir vieniša jaučiausi, ne kartą.
Tik sunkiai dirbdama ir kantriai save motyvuodama šiandien esu, kur esu. Labai greitai supratau, kad negalima tik laukti ir tikėtis, jog kas nors atneš ant lėkštutės tau gabalą laimės. Nėra nei Pelenės, nei princo, kuris ją išgelbėja, – viską turi susikurti pats (šypsosi).
Ar ilgai teko įrodinėti sau ir kitiems, kad esate verta įsikurti vaizdingoje vietoje šalia Centrinio parko?
Labai daug laiko nereikėjo, kad iš stilistės tapčiau salono, kuriame dirbau, vadybininke, bet visada žinojau, kad tai nebus paskutinis mano darbas. Atėjo jausmas, kad jau viską padariau, kad nebeturiu galimybių augti, taip po truputį gimė mintis pradėti daryti ką nors savo, pabandyti sukurti savo kolekciją.
Turėjau tikslą sukurti verslą per metus, taip ir padariau. Viskam prireikė nemažų investicijų, laimei, turėjau santaupų, be to, idėją palaikė ir prie jos įgyvendinimo prisidėjo vyras, tėvai. Pasikalbėjau su keliais pažįstamais žmonėmis, kurie mados pasaulyje dirba jau ne vienus metus. Vienų patarimų paklausiau, į kitus nekreipiau dėmesio (šypsosi).
Prieš metus pradėjau piešti pirmuosius būsimos kolekcijos pavyzdžius. Piešimas visada buvo mano silpnybė, todėl perkelti mintis ant popieriaus nebuvo sunku. Jei iš pirmo karto neišeidavo, piešdavau, kol patikdavo. Kolekcija išėjo didžiulė – joje buvo daugiau nei septyniasdešimt modelių, galiausiai atsirinkau penkiasdešimt penkis. Dar piešiant eskizus atrodė, kad tiksliai žinau, kokias medžiagas, spalvas naudosiu, bet viskas pasikeitė, kai pradėjau vaikščioti po audinių parduotuves.
Jūs net neįsivaizduojate, koks tai sunkus darbas, ypač Niujorke! Nuo ryto iki vakaro eidavau iš vienos parduotuvės į kitą, praleisdavau jose ištisas valandas... Apėjusi visas po keletą kartų atsirinkau, kurios man patinka, kurių pasiūla atitinka mano poreikius. Sąraše liko tik penkios, susipažinau su jų darbuotojais, savininkais, jie jau suprato, ko ieškau, žino, kad vertinu tik kokybiškus audinius, kai gauna naujų – paskambina. Per juos sužinojau, kaip ir kur galima užsakyti medžiagų iš Italijos.
Susiradau keletą gamyklų, kurios galėtų mano sumanymus įgyvendinti. Ėjau į susitikimus, derinau kainas, galiausiai išsirinkau vieną vienintelę. Pati dalyvavau procese, prie siuvėjų praleidau ištisas dienas.
Žinojau, kad baigusi kolekciją rengsiu fotosesiją, o jai bus reikalingi įvairūs aksesuarai, batai. Viename mados renginyje susipažinau su Niujorke gyvenančiu prancūzų aksesuarų kūrėju. Nusprendėme susitikti ir apsvarstyti galimybę bendradarbiauti, nors nebuvau tikra, ar jo kuriamų papuošalų, rankinių stilius derės prie manojo, ir – atvirkščiai. Negana to, tuo metu jis jau turėjo savo vardą, buvo pripažintas ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, o aš – žalia naujokė.
Pamatęs mano darbus, jų kokybę, pasiūlė kartu dirbti. O dar padiskutavę nusprendėme pabandyti dalytis viena studija – dėl to mūsų klientai tiktai laimi, nes turi didesnes galimybes rinktis. Nebuvo viskas lengva, kaip gali atrodyti, bet sėkmė mane išties lydėjo. O gal dėl visko kaltas nuoširdus noras (šypsosi)? Esu užsispyrusi ir manau, kad Niujorkas – ne vieta silpniems žmonėms. Tie, kurie liko Niujorke, ne kartą suklupo, aš – jokia išimtis.
Galiausiai sukūriau ne tik savo vardo drabužių kolekciją „7 sezonai“, bet ir pradėjau vadovauti savo įvaizdžio konsultavimo grupei. Esu išskirtinė, nes stiliaus paslaugų kompanijų yra daug, bet nedaug tokių, kurios siūlydamos stiliaus paslaugas gali čia pat pasiūlyti išsirinkti drabužį iš autorinės kolekcijos. Jei klientui patinka tai, ką sukūriau, bet nepatinka medžiaga ar spalva, galiu pasiūti kitą.
Kai vardas yra vertinamas, tada ir kelias į išsvajotąjį Penktąjį aveniu atsiveria truputėlį lengviau (šypsosi).
O kada pajutote, kad mados pasaulyje jau esate vertinama?
Pajutau, kai iš „Maison Lautrec“ ir dar vienos aksesuarus gaminančios kompanijos sulaukiau pasiūlymo bendradarbiauti. Stiliumi ir kokybe visi trys taikėmės į tą pačią rinką, todėl pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ sutikau kartu dirbti. Jų pakviesta ir įsikūriau Penktajame aveniu, kartu nuomojamės didžiules patalpas. Esame įsikūrę antrame aukšte, tai – privati studija, į ją žmonės užsuka tik iš anksto susitarę. Neslėpsiu, turėti tokias patalpas – brangus malonumas, bet pakankamai užsidirbu, kad galėčiau tai sau leisti.
Kai kas gali ir pasišaipyti: „Pamanykite, turtingas vyras žmonai nupirko verslą!“
Net neabejoju, kad yra taip manančių! Bet protingi žmonės supranta: kad ir kaip norėčiau, niekas kolekcijos nupirkti ir padovanoti negali. Yra dalykų, kurie sukuriami, o ne nuperkami.
Koks jausmas kviesti klientus ne bet kur, o į Penktąjį aveniu?
O koks jis galėtų būti?! Žinoma, smagu! Šalia – „Cartier“, „Bergdorf Goodman“, kitų visame pasaulyje žinomų vardų parduotuvės, gera žinoti, kad ir aš – tarp jų.
Konkurencija Niujorke – didžiulė, ji – begalinė visur, ne tik mados industrijoje. Kiekvieną dieną įžengia kas nors, kas už tave yra ir geresnis, ir gabesnis. Todėl svarbiausia – suprasti, ką darai, kodėl, nešokinėti nuo vieno stiliaus prie kito, nebandyti kopijuoti garsiausių mados namų. Mano drabužiai – aukštos kokybės, pasiūti iš geriausių pasaulyje medžiagų, viskas siūta rankomis Niujorke. Siuvami jie ten pat, kur ir Marco Jacobo, Ralpho Laureno ar Michaelo Korso kolekcijos.
Iškart žinojau, į kokią rinką taikau ir kokia bus mano pirmoji kolekcija. Taikiausi į dirbančią pasiturinčią moterį, kuriai įvaizdis yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, ji reprezentuoja kompaniją arba ją valdo. Mano klientė – moteris, užsispyrusiai kylanti karjeros laiptais, išmananti stilių ir gyvenanti tam tikrą gyvenimo būdą. Ji daug keliauja ir neturi laiko lakstyti po parduotuves, ji gali sau leisti siūtis vienetinius drabužius. Jos poreikiai dideli, ji žino, ko nori, yra pasitikinti ir ambicinga. Pati savimi pasirūpinti sugebanti moteris.
Visai kaip jūs?
Visai kaip aš (juokiasi). Mano klientės yra bankų valdytojos, advokatės, visos – mados gerbėjos, joms rūpi, kaip atrodo. Ir visiškai nėra sunku joms įtikti, nes moterys ateina žinodamos, ko nori, ir numanydamos, ką galiu joms pasiūlyti. Žinau, kokia jų veikla, pomėgiai, darbo specifika, todėl parenku joms keletą pavyzdžių, kuriuos, mano manymu, turėtų įsigyti. Jos manimi tiki. Kartais paprieštarauja dėl spalvos ar kokios kitos detalės, bet mes visada randame sprendimą, nes raštų, spalvų, audinių gausa yra beribė.
Klientės vertina mane už tai, jog neturiu žūtbūtinio tikslo, kad mano drabužiai patektų į parduotuves, koncentruojuosi vos į vieną ar keletą tokių pačių drabužių. Jos žino, kad nesutiks antros tokios pačios, – joms tai suteikia pasitikėjimo. Kai kurios klientės nori, kad drabužis būtų tik joms vienoms skirtas, kitos yra šiek tiek lankstesnės. Ši kolekcija yra labai elegantiška, klasikinė, išsiskiria spalvomis, raštais, audiniais. Dizainas – labai svarbus, bet dėl kokybės ir naudojamų medžiagų, viskas yra ir atrodo prabangiai. Kita kolekcija, manau, bus truputėlį žaismingesnė, patraukli platesnei auditorijai.
Šiemet Niujorkas pripažintas pasaulio mados sostine, stilingiausiu pasaulio miestu. Kokia toji niujorkietiškoji mada?
Niujorko stilius – begalinis. Šiame mieste gyvena žmonės iš viso pasaulio, todėl kultūrų skirtumai stilių dar labiau pakoreguoja. Gatvėje galima sutikti nuo visiškai paprastus iki itin prabangius rūbus vilkinčių žmonių. Čia nėra taisyklių, atrodo, kiekvienas nori būti kitoks – stilingų žmonių čia netrūksta. Bet, kaip ir visur, yra tokių, kuriems visiškai nerūpi, kaip atrodo, ar kurie visiškai neturi apie tai supratimo. Niujorke stilius keičiasi net ir kylant iš žemutinės Manhatano dalies į aukštutinę. Net atskiri rajonai turi savo charakterį ir savitą stilių.
Mados renginių Niujorke netrūksta. Ar vaikštote į pristatymus, mados savaites, ar bičiuliaujatės su kolegomis dizaineriais?
Mano aplinka pastaraisiais metais pasikeitė, todėl ir renginių, vakarėlių, susijusių su mada, pagausėjo. Vaikštau į tuos renginius, kuriuose, manau, sutiksiu įdomių žmonių, kur galbūt šaus naujų minčių. Niujorke gyvenimas verda ištisą naktį, septynias dienas per savaitę, tad jei ir norėtum dalyvauti visur, nepavyktų. Turiu nemažai pažįstamų dizainerių, bet jie daugiau kolegos nei draugai. Susitinkame tuose pačiuose renginiuose, mados savaitėse. Bandau darbo su draugyste nederinti, man patinka atskirti aplinkas – tai suteikia įvairumo ir nelieka vietos monotonijai.
O kaip susipažinote su vyru Alexu?
Susipažinome prieš penkerius metus Niujorke. Tuo metu restorane vakarieniavau su draugų kompanija, o jis sėdėjo netoliese prie kito stalelio. Iškart atkreipėme vienas į kitą dėmesį. Man išeinant, jis tiesiog atsistojo ir priėjo prie manęs. Tai buvo vos poros sakinių pokalbis. Paskui visai atsitiktinai jį sutikau gatvėje ir tik dar po kelių savaičių nuėjau su juo į pirmąjį pasimatymą.
Alexas mane sužavėjo atkaklumu, protu, jis be galo šarmingas ir linksmas.
Alexas – tikras niujorkietis, kokį matome filmuose: šiek tiek karjeristas, darboholikas, be galo sėkmingas ir turtingas?
Jis išties tikras niujorkietis ir, taip, truputį darboholikas (juokiasi). Yra dviejų kompanijų – skaitmeninės rinkodaros paslaugų Paryžiuje ir nekilnojamojo turto technologijų Niujorke – savininkas. Nesame milijonieriai, bet mums ir nieko netrūksta. Statusas svarbus žmonėms, kurie nori kažkam kažką įrodyti, o mes niekam nieko neturime įrodinėti – šitaip gyventi lengviau.
Su Alexu susituokėme prieš pusantrų metų. Vaikučių dar neturime, todėl visą savo laiką galiu skirti mėgstamai veiklai. Dėl jos Alexas man niekada neprieštaravo. Atvirkščiai – skatina, palaiko, žavisi, kad turiu siekių, svajonių. Esame labai moderni šeima, negyvename pagal standartines visuomenės taisykles. Man patinka mūsų su Alexu santykių ir santuokos supratimas: mums patinka leisti laiką kartu, bet taip pat turime savo pomėgių, laiko sau. Mes žinome, ko norime, dėliojamės gyvenimą taip, kaip mums tinka ir patinka. Kiek įmanoma, vienas kitą palaikome ir skatiname eiti į priekį, stengtis, bandyti, atrasti, išmokti. Kad ir kaip mylėčiau savo vyrą, niekada neatsisakysiu praleisti vakaro su drauge prie taurės vyno. Manau, visiems santykiams reikalinga erdvė.
