„Mus rasti labai lengva“, – vietoj adreso parašo ir smulkiai nurodo, kur važiuoti, kuriame miestelyje paklausti kelio į jų kaimą, o šį pravažiavus nusileisti nuo kalvos, vėl užkilti ir – atsidursi prie jų namo, aptverto aukšta lentų tvora. Karūnos sodyba, kaip patys yra pavadinę. Du miestiečiai – Neringa vilnietė, Linas kaunietis – Nemaitonių kaime, Kaišiadorių rajone, praleido jau dvi žiemas, ši bus trečioji.
„Pirmos dvi buvo tokios ant ribos, – pripažįsta vyras, kai susėdame prie jaukiai šilumą skleidžiančios krosnelės ir gurkšnojame viliojančiai kvepiančią arbatą. – Ko dėjau į arbatinuką? Atrodo, serbento ir beržo lapų, mėtos, gauromečio, dar medaus.“ Aplink porą sukasi šešiametė Maja, ketverių dvynės Rytė ir Vakarė bei gruodį pirmųjų metų sukaktį švęsiantys dvyniai Vėjas-Nojus ir Indija.
Ūkyje jie jaučiasi vis drąsiau, nauji patyrimai laukia už kiekvieno kampo: kiek kiaušinių per dieną padeda višta, sužinojo panaršę internete, kaip sėti ir pjauti – taip pat. Po kiemą vaikščiojančios žąsys ir kiek toliau rudeninę žolę rupšnojančios avys gali būti kaip įrodymas, jog internetiniai patarimai nenuvilia. Lėtos mados ženklas iš Lietuvos – matyt, pagauti neskubraus gyvenimo ritmo taip pristato savąjį „Rūkė“.
Tai, kad nori kurti drabužius, Neringa tvirtai žinojo dar baigdama mokyklą, jokie įkalbinėjimai pasirinkti rimtesnę ar stabilesnę profesiją jos neviliojo. Baigusi Vilniaus dizaino kolegiją kelerius metus dirbo su mados kūrėja Jolanta Rimkute, taip pat darbavosi stiliste televizijos projektuose ir filmuojant reklamas.
Darbo tempas – didžiulis, asmeninio gyvenimo peripetijos – sudėtingos. Kai po skyrybų su pirmuoju vyru Neringa liko viena su trimis dukromis, dvynėms tebuvo keli mėnesiai: „Visi mane nurašė – iki pensijos auginsiu vaikus viena. Bet kokios pažintys nutrūkdavo, kai vaikinas sužinodavo, jog turiu tris vaikus. Iškart atsirasdavo skubių priežasčių atsisveikinti. Netyčia per kažkokią televizijos laidą išgirdau porą pasakojančią, jog susipažino pažinčių svetainėje „Darni pora“. „Kokia čia nesąmonė? Juk taip nebūna“, – dar pagalvojau. Tačiau, kai vaikai užmigo, prisijungiau pasižiūrėti ir užpildžiau anketą, joje sąžiningai nurodžiau turinti tris vaikus. Sulaukiau ne vieno atviro laiško: „Ko tu čia ieškai?“ Juos rašė vyrai. Tada supratau, kad tiesą reikėtų nuslėpti. Vaikus ištryniau ir nutariau: tik tą vakarą parašau porai kandidatų, jei kas nors atsakys, vadinasi, dar turiu viltį, ne – tai ne. Vienas iš tų, kuriems parašiau, buvo Linas. Man jis taip patiko... Ypač ausys. Jis atrašė po savaitės, kai buvau viską pamiršusi...“
Vienas iš tų, kuriems parašiau, buvo Linas. Man jis taip patiko... Ypač ausys. Jis atrašė po savaitės, kai buvau viską pamiršusi...
„Aš jau nuo dvidešimties metų ieškojau žmonos, – savąją istoriją pradeda Linas. – Sėdėdavau pažinčių svetainėse, nors iki trisdešimties gyvenau su tėvais, mano gyvenimo būdas buvo tikrai ne šeimyninis... Ir alkoholio buvo liūnas, ir policija. Aš taip pat savo aplinkos buvau nurašytas. Nors neturiu diplomo, kur būtų parašyta, jog esu menininkas, bet visa esybe, manau, buvau ir esu toks. Kol nesutikau Neringos, rašiau eilėraščius. Dabar ne... Sugalvojau tokį posakį – prasidėjo gyvenimas, baigėsi poezija. Eilės rašosi, kai apie ką nors svajoji, o kai tai išsipildo... Dabar nebent vaikams eiliuoju daineles.“
Neringa ir Linas bendravo laiškais, o kai jis pasiūlė apsikeisti telefonais, ji kurį laiką nesutiko išduoti savojo – juk paskambinęs išgirs vaikų balsus. „Įkalbėjo, parašiau. Sėdžiu vaikų šurmulyje – skambina Linas. Atmetu skambutį. Skambina antrąsyk. Užmigdžiau vaikus, artėjo vidurnaktis, kai jam paskambinau. Užsimezgė pokalbis ir, aišku, vyresnioji pakilo iš lovos ir atėjo paprašyti vandens. Anksčiau ji niekada neužsimanydavo gerti... Linas tik pasakė: „Tave kviečia, gal eik.“ Ir padėjo ragelį. Pamaniau: „Ir šįkart viskas.“ Man buvo taip gaila, nes jis man labai patiko.“
Linas paskambino dar sykį. Ir paklausė, kiek vaikų ji turi. „Tris.“ Po nejaukios tylos ragelyje jis tarstelėjo: „Geras bajeris, o jei rimtai?“ „Tris.“ Dar sykį perklausė, tačiau, išgirdęs tą patį atsakymą, atsisveikino. Kuriam laikui.
„Man buvo labai liūdna. Pamenu, jog tądien įsijungiau Ievos Narkutės „Raudonus vakarus“ ir panirau į savo mezginius, kai jis vėl paskambino“, – prisimena Neringa. „Įdomiausia, kad aš tuo pačiu metu klausiausi tos pačios dainos“, – įsiterpia vyras. Tąkart apsisprendęs jis pasakė, jog „netrukdo tie kleckai, susitinkam“.
Tuomet ir pamaniau, kad gal tai ir yra, ko ieškojau, – mano technika? Audinys, kuriuo galiu išreikšti save, – mezginys.
„Vyrui iš tiesų sunku priimti tokią naujieną, – atviras dabar. – Bet tik kol nustumi tai į šoną ir pripažįsti, kad ryšys, kurį užmezgėme per pokalbius, yra stipresnis. Pradėjome kartu gyventi, priėmiau ne tik Neringą, bet ir jos trijulę.“
Jie ir darė viską kartu: vedė vyresnėlę į darželį, saugojo dvynes ir drauge dirbo Neringos išsinuomotoje studijoje – ji jau buvo atradusi savo nišą.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad man reikėjo megztinio, su kuriuo būtų jauku ir miela, šilta ir lengva, – sako drabužių dizainerė. – Tokio nusipirkti neradau ir pamaniau, jog reikėtų nusimegzti pačiai. Niekada nebuvau užkietėjusi mezgėja, rankomis esu mezgusi gal tik mokykloje. Dar studijuojant įstrigo vienos dėstytojos žodžiai, kad kiekvienas dizaineris pats susiranda būdą, kaip jam artimiau kurti eskizus – pieštuku, tušinuku ar kokia kita technika. Tą patį galima pasakyti ir apie būdą kurti drabužius. Nusimezgiau megztinį, jis man iki išprotėjimo tiko, vaikščiojau su juo visur visur – namuose, mieste. Pamatė viena, kita, pradėjo klausinėti, iš kur, o išgirdusios, jog tai mano, ėmė kartoti „aš noriu“, „aš noriu“... Tuomet ir pamaniau, kad gal tai ir yra, ko ieškojau, – mano technika? Audinys, kuriuo galiu išreikšti save, – mezginys. Taip viskas ir prasidėjo: padariau kelis modelius, surengėme fotosesiją, susikūrėme puslapį „Facebook“.
Kaip tik tuo metu kūrėjos gyvenime ir atsirado Linas: „Iš pradžių tik klausiausi Neringos pokalbių, kaip kažkas jai kuria svetainę, kaip ji ieško vadybininko... Bet juk aš esu be penkių minučių inžinierius, studijavau telekomunikaciją, išmanau tuos dalykus ir galiu pabandyti ką nors padaryti... Ir dar esu verslus, gal tik niekada to nesiekiau.“
Kartu jie buvo tik kelis mėnesius, kai pavasarėjant ryžosi dar vienam drąsiam žingsniui. „Aš visada norėjau į kaimą, – paklausus, kaip šeima atsidūrė šioje sodyboje, prisipažįsta Neringa. – Tėvas kiekvieną vasarą veždavosi mane į žygius miškuose, kalnuose, plaukdavome baidarėmis... Linui nepalioviau kartoti, kaip noriu išvažiuoti gyventi į kaimą...“
Paprašiau Lino eiti ten paieškoti sukritusių sausų šakų laužui, nes man reikia virti sriubą.
Kartą jis neapsikentęs paskambino savo mamai ir paklausė, o gal kas nors iš giminių dar turi kokią sodybą. Ši ir prisiminė, jog kadaise yra įsigiję namą, manė užsiimti kaimo turizmu, tačiau planai taip ir liko neįgyvendinti. Neringa iškentė tik iki savaitgalio – nuvažiavo sodybos apžiūrėti, jos neišgąsdino nei visą sklypą iki pat pažastų apaugusios žolės, nei apleista troba, tapusi vietos girtuoklių landyne.
„Grįžau namo, pirmadienį vaikštau iš kampo į kampą... – pamena. – Mane tos buto sienos taip slegia. Linui ir sakau – niekas čia nepasikeis, važiuojam dabar. Liepiau nueiti į „Maximą“, paieškoti kartoninių dėžių, kur viską galima sudėti, ir važiuojam. Nutraukiau studijos nuomos sutartį, suradome mašiną, kur tilptų lovos, spintos, ir... penktadienį apie pietus buvome čia. Iškraustėme daiktus, vaikai laksto aplink ir rėkia. Jie praalko, kol važiavom. Mostelėjau į netoliese augančius beržus ir paprašiau Lino eiti ten paieškoti sukritusių sausų šakų laužui, nes man reikia virti sriubą! Kai jie pavalgė, tapo ramu. Atkraustėme vietą lovai ir... taip prasidėjo integravimasis.“
Artimieji net neslėpė, ką galvojo apie tokią avantiūrą: pažais kurį laiką, gal ištvers visą vasarą. Neringa ir Linas apie tai net nemąstė – po savaitės jų kieme jau kudakavo penkios vištos, nes...
„Pamaniau, jog mums jos labai pravers, nes kiaušinius valgyti sveika ir skanu.“ O bent žinojo, ką jos lesa? „Internete pasiskaitėme“, – šypteli Neringa. „Ir susiradome, kad žinotume, kiek per dieną sudeda kiaušinių...“ – nusijuokia Linas. Gal, kilus neaiškumų, imdavo į rankas telefoną ir klausdavo patarimo tėvų? Abu purto galvas: „Ne, jie juk taip pat miestiečiai. O dabar jau patys daugiau žinome.“
Pradžia buvo, švelniai tariant, egzotiška: tris mėnesius gyveno be elektros, pasišviesdavo žvakėmis ir skalbdavo rankomis. „Kiek buvo džiaugsmo, kai Lino tėtis atvažiavo ir prijungė dujinę“, – šypteli Neringa. Vienintelį ryšį su pasauliu – mobiliuosius telefonus – įkraudavo saulės baterija. Būtiniausių prekių nusipirkdavo vietos parduotuvėlėje kaime už gero kilometro, tik... „ten kortelių nepriima, o bankomatas – už penkiolikos kilometrų“.
Pradėję nuo vištų, ūkį plečia iki šiol – dabar augina avis, triušius, žąsis, putpeles, kalakutus. „Esam netgi paršą auginę“, – skaičiuodami lenkia pirštus. Daržas ir sodas su kiekvienu pavasariu taip pat plečiasi, sako, jog, prinokus uogoms ir vaisiams, į parduotuvę prireikia tik kokį kartą per mėnesį, vaikai lakstydami po lauką visko tiek prisivalgo, kad nenoriai grįžta į namą šaukiami prie stalo.
Pora su džiaugsmu leidžiasi į įvairiausius eksperimentus: tarkim, šįmet Linas pasėjo hektarą pluoštinių kanapių. „Jų spaliai užpilami kalkėmis ir išeina lyg mūro mišinys – pravers ūkyje, reikia namą šiltinti, Neringa svajoja apie vištidę“, – paaiškina.
Visi aplinkiniai ėjo žiūrėti, kokius pasistatėme elektrinius piemenis. Dabar net bobutės nusipirko, kai įsitikino, jog tai naudinga.
Didelis ūkis reikalauja daug rūpesčio ir rankų darbo? „Mūsų požiūris kiek kitoks nei ūkininkų, mes ir pasidarėme įvairiausius palengvinimus: įsirengėme šėryklas, girdyklas, visi aplinkiniai ėjo žiūrėti, kokius pasistatėme elektrinius piemenis. Dabar net bobutės nusipirko, kai įsitikino, jog tai naudinga. Tėvai padėjo įsigyti traktoriuką, pats sėdu prie jo vairo“, – sako Linas.
„Tiesa, kai tik atsikraustėme, turėjome dar ožką, – prisimena Neringa. – Pieno pakako mums visiems. Bet ji reikalavo per daug priežiūros. Kai turime vaikus ir dar megztinius, sunku rasti laiko.“
Lėtas gyvenimo kaime ritmas neužliūliavo – kaip tik čia megztinių idėja įsisuko. „Aišku, nebuvo viskas taip paprasta, kaip mums iš pradžių atrodė, – reikia pastovumo, ilgai kalti vinį į vieną tašką, – aiškina Linas. – Jau trejus metus ir kalu.“ Gal ta vinis jau laikosi gana tvirtai ir galima ant jos ką nors kabinti? Abu sutartinai linkteli galvomis: „Mes nedirbome tik iš idėjos, bet, aišku, milijonai mums nekrinta.“
Nuotraukas su savo megztiniais jie išsiuntinėjo visur, kur tik buvo įmanoma. Ėjo pirma žiema sodyboje, kai Neringa sulaukė laiško iš „show room’o“ Niujorke: „Viena agentė buvo sužavėta, norėjo pačiupinėti ir nusipirko didžiulį megztinį. Kai jį apsivilko, dar labiau susižavėjo... Gavome kvietimą atvažiuoti į jos rengiamą parodą, kur turėjo susirinkti butikų atstovai iš įvairių Amerikos vietų. O mes taip sunkiai žiemojame, name – didžiuliai plyšiai, reikia be perstojo kūrenti, kiek uždirbam, tiek išleidžiam malkoms. Mums tikrai ne iki Niujorko buvo... Vyniojom vyniojom, ji vis prašė apsispręsti. Nutarėme prisipažinti ir parašėme tiesą. Po kelių dienų ar savaitės gavome laišką, kad ji su kolegomis pasitarė ir nutarė, jog atleidžia mus nuo bet kokių dalyvio mokesčių, svarbu, kad tik atsiųstume kolekciją! Supratau, kad negaliu praleisti tokios galimybės, nors, aišku, kolekcijos neturėjome. Už paskutinius pinigus nusipirkome siūlų, drauge sėdome prie mezgimo mašinos ir taip atsirado megztiniai. Amerikiečiams jie tiko – sulaukiau užsakymų. Šį vasarį jau skrisiu į Niujorką pati – Linas liks su mūsų penketu.“
Iš pradžių jie patys mašina ir megzdavo, bet jau kuris laikas tai patiki profesionaliai mezgėjai. „Dabar esu kūrybiškai laisvesnė – juk dizaineriai taip pat patys nesiuva, – palygina Neringa. – Kartais jaučiuosi stereotipo auka: visi mane įsivaizduoja kaip supermamą mezgėją, kuri sėdi tarp vaikų ir judina virbalus. Kai visi aplink moka megzti, atrodo, kad tai nesuderinama su dizainu ir kad gali kiekvienas...“ Tai, jog ženklas „Rūkė“ pastebėtas, galima spręsti ne tik pagal gausėjančią gerbėjų minią, bet ir tai, kad Neringos kurti megztiniai kopijuojami. Tik šis faktas kūrėjos visiškai nedžiugina.
Kai pajuto, jog netrukus į pasaulį ateis nauja gyvybė, Neringa prisiminė, kaip vieną dieną virš jų namo ratus ėmė sukti keliolika gandrų. Ji stovėjo tarp dukrų, o jos šokinėjo ir šaukė: „Mama, kiek jų daug...“
Bendri vaikai – planuoti. Atėjo momentas, kai pora suprato, jog tik taip pasiektų visišką darną šeimoje. „Tik, aišku, mes dvynių neplanavome“, – šypteli Linas. Neringa pamena, kaip gydytojos, kuri ultragarsu apžiūrėdama pilvą bėrė, kokį gražų vaiką mato, paklausė, ar nematyti antro. Ši tik nusijuokė ir po akimirkos patvirtino: iš tiesų, du. „O trečio nėra?“ – dar pajuokavo apstulbusi mama ir prisipažįsta, kad širdyje nebuvo ramu – žinojo, jog dvynius nėra paprasta auginti.
O kaip reagavo Linas? „Kai susipažinau su Neringa, mano gyvenimas taip apsivertė... – nutęsia. – Tad ir šią žinią priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką, gal netgi santūriai. Juk mes abu buvome nurašyti aplinkinių, ne vienam iki šiol šokas, kaip viskas greitai pasikeitė, – aš nevartoju alkoholio, mečiau rūkyti. Mes patys kartais pagalvojame, kad praėjo tik treji metai, o atrodo – kad dešimtmetis. Ir kūrybine prasme, ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose.“
Bet būna akimirkų, kai pabosta būti drauge dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę? „Jei ką, išeiname pasivaikščioti“, – sako Linas. „Iki avių“, – patikslina Neringa. Vyras dar papildo: „Avys nuima viską. O su antra puse svarbu kalbėtis ir viską išsiaiškinti. Mes esame lyg veidrodis vienas kitam.“
