Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Jankavičius. Tadas Blinda iš gatvės (papildyta rugsėjo 29 d.)

Agnė Ditkovskytė ir Mantas Jankavičius
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Agnė Ditkovskytė ir Mantas Jankavičius
Šaltinis: „Žmonės“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ir vėl mus žada užlieti nauja atlikėjo Manto Jankavičiaus (31) populiarumo banga. Negana to, kad jis jau turi šokių ir dainų projektų laimėtojo titulus, ne kartą buvo įvardytas kaip seksualiausias lietuvis, ne vienam „pačiuožė stogas“ dėl jo dainos „Čiuožki!“, dabar jis – dar ir naujasis Lietuvos Tadas Blinda!

Ant nosies – filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ premjera. Kaip pagrindinio vaidmens atlikėjas jautiesi viską padaręs?

Jeigu dabar šio darbo imčiausi iš naujo, garantuotai būtų visai kitas rezultatas. Bet taip pat žinau, kad atidaviau viską, ką galėjau. Komanda manimi pasitikėjo, stengiausi iš visų jėgų. Manau, vien dėl to man nebus gėda žiūrėti šitą filmą. Niekada nesigręžioju atgal. Šis etapas praeitas, rytoj bus vėl kita diena, kiti projektai.

Gauti pagrindinį vaidmenį tokioje ambicingoje juostoje net aktoriui būtų svarbus įvykis. Kaip priėmei šį neeilinį pasiūlymą?

Tą žiemos dieną prisimenu kaip labai linksmą, pilną paradoksų ir sutapimų, kurie mane dažnai lydi. Važiavau per miestą, buvau geros nuotaikos, kažkas paskambino. Jei numeris nepažįstamas, paprastai neatsiliepiu, o tada nusprendžiau pakelti ragelį.

Išgirdau, kad manęs prašo susitikti, nes nori pasikalbėti apie kažkokius filmavimus. Iš pradžių pamaniau, kad skambina dėl kokios nors reklamos. Susitikome su režisieriumi, prodiuseriu, kastingo režisieriais, jie išdėstė visą planą ir pasakė, kad nori mane matyti pagrindiniame vaidmenyje. Tikrai nepatyriau šoko ar kokio nevaldomo džiaugsmo. Kaip tik labai atsargiai į tai pažiūrėjau, pasakiau: „Chebra, jūs turite gerai pagalvoti, ką darote, įvertinti atsakomybę, visuomenės reakciją į tai, kad Tado Blindos vaidmuo patikimas neprofesionaliam aktoriui.“ Juo labiau kad Blindą visi įsivaizduoja tik kaip Vytautą Tomkų, o čia staiga atsiranda kažkoks durniukas su dideliais akiniais, dainuojantis „Čiuožki!“

Paprašiau duoti paskaityti scenarijų, nes norėjau įsitikinti, ar jis man tinka. Juk negalėjau imtis nežinomo dalyko, nors ir koks nerealus jis būtų buvęs. Atsivertęs iškart supratau, koks tai užmojis, kokie pinigai, kokie žmonės ir kiek jų yra. Tad negalėjau ateiti vien pabandyti. Stengiausi pasitelkti intuiciją ir pajusti, ar sugebėsiu, ar neapvilsiu visos 600 žmonių komandos. Vėliau daug kartų su režisieriumi, prodiuseriu kalbėjomės apie scenarijų – mane įtikino jų tikėjimas manimi ir tuo, ką daro. Iš pokalbių supratau, kad jie norėjo paimti žmogų iš gatvės...

...o gavo iš šou scenos.

Vis tiek – iš gatvės. Daug apie tai diskutavome. Sakė, kad jiems reikia organikos, natūralių dalykų, kurių kartais nebeturi profesionalai, be to, mano tipažas tiko pagal scenarijų. Toks paprastas vaikinas, su daug kuo dar gyvenime nesusidūręs, bet įmestas į didelių įvykių sūkurį, tarsi balą, ir priverstas kaip nors kapstytis.

Šiame filme, spėju, sunkiausia tau pasirodė ne mokytis žodžius?

Baisiausia buvo perlipti per save, kai teko daryti tai, ko niekad anksčiau nebuvau bandęs ir netgi maniau, kad negalėčiau vien dėl įsitikinimų. Tarkim, filmuotis meilės scenoje su Kristina.

Per visą filmavimą baisiausia buvo bučiuotis su Agnija Ditkovskyte, kuri neseniai paskelbta gražiausia Rusijos aktore?! Blogiau negu murkdytis pelkėje?

Fiziniai išbandymai, palyginti su tuo, atrodė vienas malonumas.

Dėl tokių žodžių Agnė galėtų ir įsižeisti!

Patikėk, tas bučinys buvo siaubingai neromantiškas. Įsivaizduok, stovi ką tik susipažinęs su nuostabia moterimi, o jus apspitę kokia penkiolika žmonių, čia pat mikrofonas, šalia kamera, šviesos, visi stebi per mikroskopinį atstumą. Bet išgirsti „action!“ ir – pirmyn.

Bet bučinys – ne scena lovoje...

Taip, bet ir čia nėra jokios romantikos. Netgi klausinėjau kitų, kaip būna pasaulinio garso aktoriams. Ar jie irgi ateina į filmavimo aikštelę, pasako: „Labas vakaras, aš Johnny Deppas“, ji prisistato kaip Angelina Jolie, išgirsta: „Trys keturi“, ir pradeda bučiuotis? Be jokios įtampos, pasitelkę vien profesionalumą?

Ir, be viso kito, akyse dar turi spindėti meilė!

Na, taip... Tik galvoje tuo momentu verda daug visokių kitokių minčių. Tiesiog supranti, kad negali apvilti tų kelių šimtų žmonių, degančių dėl to paties reikalo. Todėl ir padarai neįmanomų dalykų.

Pagal siužetą Tada Blinda kilęs iš kaimo, turėjo būti plačių pečių, drūtas vyrukas. Teko dėl šio vaidmens paprakaituoti sporto salėje, ko anksčiau, girdėjau, vengei?

Tokio įtempto režimo gyvenime nebuvau turėjęs. Bet pusmetis buvo velniškai geras, per jį susitvarkiau su savimi. Kasdien po dvi tris valandas dirbau su treniruokliais, konsultavausi su asmeniniu treneriu, sureguliavau mitybą. Anksčiau nemėgau sportuoti, prakaituoti.

Tik susidūręs su svarbiais dalykais gali įsitikinti, kiek daug sugebi, kiek valios įstengi atrasti. Ir visai nepasirodė sunku nebevalgyti picų, cepelinų, savaitgaliais neprisigerti, nes nuo alkoholio irgi tunkama. Maitinausi įvairiausiomis salotomis, liesa mėsa, po šeštos valandos nebevalgiau. Mokiausi kovos meno, kautis kardais, muštis pagaliais, jodinėti. Esu labai dėkingas kaskadininkams, kad išmokė visokių triukų, džiaugiuosi, jog šiame filme man nė karto neprireikė dublerio, – viską dariau pats.

Draugai nežiūrėjo į tave užjaučiamai, kai patys eidavo į barą alaus gerti ir picų valgyti, o tu ir vėl traukdavai į sporto klubą?

Tuo laikotarpiu buvau dingęs iš pasaulio – pusę metų manęs niekas nematė. Juk vaidmeniui turėjau pasiruošti visapusiškai – ir fiziškai, ir psichologiškai. Aišku, namuose nekalbėjau Blindos tonu, bet daug analizavau savo vaidmenį.

Žmonai su tavimi pavykdavo susikalbėti?

Visa aplinka mane suprato, bet stengiausi nepalikti artimiausių žmonių be dėmesio. Nors žinojo, kokiu svarbiu darbu esu užsiėmęs, ir suteikė daug erdvės pasirengti.

Gal per tą pusmetį pamėgai sportą?

Taip, sportuoju iki šiol. Kažkoks košmaras. Kai užsikabini, tai tampa kasdienybe. Dabar tiesiog palaikau fizinę formą. Jau nesunku anksčiau atsikelti, nors ir nebesitreniruoju taip aktyviai kaip prieš filmą. Sportas, joga, meditacija labai padeda gyventi prasmingai ir sveikai. Man patinka taip nusiteikti dar vienai nuostabiai dienai.

Kiti puikiai nusiteikia gerai išsimiegodami.

Aišku, aš irgi dažnai miegu labai saldžiai net iki pusės trijų – neturiu jokio grafiko. Dirbu ne nuo aštuonių iki penkių, keliuosi, kada noriu.

Ar tai įmanoma auginant du mažus vaikus?

Apie tai nekalbu. Nors ir neslepiu, kad juos turiu.

Tada prisipažink, kodėl kažkada iš Kėdainių atvažiavęs į Vilnių įstojai į trombono specialybę?

Todėl, kad nepriėmė ten, kur norėjau, – į vadybą J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Jau nusiteikiau eiti į kariuomenę ir prie durų rūkiau paskutinę cigaretę, bet staiga prie manęs priėjo žmogus ir paklausė, ar nenorėčiau išbandyti pučiamųjų. Iki tol tromboną buvau tik matęs ir net neįsivaizdavau, kaip reikia laikyti. Juo labiau – groti. Bet iškart sutikau.

Gerai, kad ne smuiką pasiūlė...

Būtent. Šiaip pradinį muzikinį išsilavinimą turėjau, buvau lankęs muzikos mokyklą, grojau klasikine gitara. Konservatorijoje, aišku, prasidėjo kiti dalykai. Vėliau Muzikos akademijoje baigiau jau dvi specialybes – trombono ir vokalo.

Girdėjau gandų, kad pūtikai – šiek tiek savotiška liaudis. Ar tiesa?

Man jie tokie „kraštutiniai“ žmonės, mėgstantys priešintis sistemai, daryti bardakus ir nekreipiantys dėmesio į kieno nors nustatytas normas. Manau, pūtikai linksmiausi iš visų muzikos specialybių studentų, nes labiausiai atsipūtę. Bet ne dėl to, kad turėtų per mažai darbo, – jiems tikrai yra ką veikti. Per šešerius metus taip ir neišmokau normaliai groti. Baigiau Muzikos akademiją ir daugiau trombono į rankas nebeėmiau. Gal tai tiesiog ne man skirta. Atsimenu, kai žygiuodavome per šventes Gedimino prospektu su žaliais kvailais kostiumais, žmonės žiūrėdavo, o mes specialiai grodavome visiškai ne tą, ką mums liepdavo, kad tik greičiau nueitume nuo Seimo iki Katedros aikštės. Supratau, kad nenoriu su tuo žaliu kostiumu vaikščioti visą gyvenimą.

Gal nenori stovėti paskutinėje orkestro eilėje, nes traukia į avansceną?

Ne, tiesiog nejaučiau aistros orkestro muzikanto profesijai. O klasikinis žanras reikalauja visiško atsidavimo – jei jau groji, tai ir gyveni su tuo instrumentu. Mano pojūčiai sakė, kad galiu pamėginti kurti. Nebūtinai tik dainas ar tekstus. Ir man nereikia būti pagrindiniam scenoje, kad įrodyčiau kitiems, koks esu kietas. Nesiekiu lipti per galvas, kad tapčiau pirmas. Tiesiog dažnai taip susiklostydavo. Kažkas timptelėdavo už virvučių ir atsidurdavau tose vietose, kur reikėdavo.

Jei jau likimas atveda į konkursą ir tenka varžytis, kuris geresnis, tikriausiai stengiesi laimėti?

Visi esame šiek tiek garbėtroškos. Nė vienas lenktynininkas ar kitas sportininkas paprastai nesako nuoširdžiai: „Būtų gerai patekti bent jau į šešioliktuką.“ Iš tikrųjų to nenori, taip šneka tik save guosdami. Visi siekiame pirmauti.

Kas jūsų namuose groja pirmuoju smuiku?

Kaimynė, kuri prižiūri visą kiemą ir žino, kas su kuo išėjo ir kelintą valandą grįžo, kada kaimynas išveda šunį, o aš išnešu šiukšles. Ji mato viską.

Niekada neabejojai, kad dainavimas, o ne šokiai ar vaidyba – tinkamas pasirinkimas?

Nevadinu savęs dainininku. Nenoriu pernelyg apsiriboti.

Bet kartais tenka pildyti visokias anketas. Ką rašai eilutėje apie profesiją: dainuojantis ir šokantis trombonininkas?

Tiesiog – atlikėjas. Nesakau, kad tik dainininkas, nors negaliu savęs vadinti ir aktoriumi. Šokėjas? Koks iš manęs šokėjas. Daugiausia laiko praleidžiu su muzika. Tarp kitko, dar įgijau ir autotransporto mechaniko specialybę – galėčiau vadinti save mašinų meistru.

Manoji kaip tik sugedo – gali padėti?

Ko gero, nelabai, nes žinau tik, kur dedamas atsarginis ratas. Aišku, padangą pakeisčiau, bet rimtesnių dalykų nesiimčiau. Kažkada Kėdainiuose baigiau politechnikos mokyklą, nes išmetė iš vidurinės.

Už ką?!

Pasak mokytojų, buvau visiškai negabus ir nieko vertas. O mama nenorėjo, kad lakstyčiau gatvėmis, tai išsiuntė į dirbtuves. Baigęs mokslus galėjau darbuotis Kėdainių pieninėje ir taisyti GAZ markės automobilius. Bet, matyt, man to neužteko. Nusiploviau tepaluotas rankas ir atvažiavau į Vilnių.

Esi minėjęs, kad gyvenime buvo ir rimtesnių duobių, netgi norėjai mesti dainavimą?

Dėl nežinojimo, jaunatviško maksimalizmo pats sau gadinau sveikatą ir gyvenimą.
Tik sulaukęs trisdešimtmečio pradėjau suprasti, ką darau klaidingai. Pagalvojau: po galais, kodėl tokių minčių nekilo, kai buvau dvidešimties?

O ką blogo darei?

Negalėjau apsispręsti, ką veikti šiame gyvenime, ko noriu. Kai kažkada atsirado galimybė dirbti su estų prodiuseriais, atrodė, kad visas pasaulis sukasi tik aplink juos. Dainavau po aštuonias valandas per parą net ir sirgdamas, nervinausi, kad nepavyksta. Tik neseniai suvokiau, kad viskas prasideda nuo minčių – jos sukelia ir nerimą, ir nesėkmes, ir ligas. Esu patyręs dvasinį nuopuolį – dabar net juokinga prisiminti, dėl kokių dalykų išgyvendavau.

Nedaug dvidešimtmečių žino, ko nori iš gyvenimo, – tai natūralu.

Aš irgi save raminu, kad duobių reikia, jos įprasmina ateityje laukiančius darbus. Žmonės dažnai mano: jeigu šiandien sekasi, rytoj ims nebesisekti. Ir patys užsiprogramuoja – taip ir atsitinka. Išmokau mąstyti kitaip. Ir tai mane gelbsti. Dabar esu labai laimingas žmogus.

Scenoje fizinis grožis – didelis pranašumas. O tikrame gyvenime?

Nepasakyčiau, kad tai svarbiausia. Yra daug gražių moterų, kurios neturi ką pasakyti, žavingų vyrų, kurie atsistoja scenoje ir staiga tampa visiški nevykėliai. Mitas, kad gražesniems žmonėms labiau sekasi. Aišku, žiūrovams svarbus estetinis vaizdas, bet visada svarbiau, ką nuo scenos nori jiems pasakyti. Publika nekvaila, atskiria, kada kalbi nuoširdžiai. Ir tuomet nesvarbu, kokia tavo išvaizda.

Pats sau veidrodyje patinki?

Patinku tiek, kiek man reikia. Nevadinu to pasipūtimu. Turi bent kiek mylėti save, tada mokėsi mylėti ir kitus. Jei prabudęs pamatau veide spuogą, neapsiverkiu ir nebėgu į kosmetologijos kabinetą, kad jį panaikintų ar užgrimuotų. Rūpinuosi savimi tiek, kad pats gerai jausčiausi, gerai atrodyčiau scenoje, mokėčiau išsitiesti, kad su manimi būtų malonu bendrauti. Tada kažką galėčiau duoti ir kitiems.

Šiemet susilaukėte sūnaus Herkaus, auginate ketverių Beną. Abu vardai yra nuskambėję lietuviškame kine. Jei būtų trečias, pavadintumėte Tadu?

Manau, trečia bus mergaitė. O vardo jai galėsime pasidairyti tarp herojų moterų.

„Žmonės“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt