Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nida Degutienė: „Net neįsivaizdavau, kad žydų virtuvė turi tiek sąsajų su lietuviška“

Nida Degutienė
Herschel Gutman nuotr. / Nida Degutienė
Šaltinis: „Žmonės“
1
Skaitysiu vėliau
A A

Po penkerių Tel Avive praleistų metų Nida Degutienė (41), Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Dariaus Degučio žmona‚ į Vilnių grįžta turėdama naują diplomą, pomėgį fotografuoti ir... kulinarinę knygą.

Nidai suspaudžia širdį vos pagalvojus, kad jau šią vasarą ateis ta diena, kai greta namų Tel Avive esančiame turguje teks atsisveikinti su bičiuliais tapusiais prekeiviais: „Anksčiau ir buvau lankiusis Rytų turguose, žinojau, ko tikėtis, bet kai pirmąsyk atėjau į jį, mane tiesiog užgriuvo garsų ir spalvų margumynas. Visus svečius pirmą dieną vesdavausi į turgų. Tuomet pamatai tokį Izraelį, koks jis yra ir kuo gyvena. Pramokau ir kalbų – su žydais prekeiviais susikalbu hebrajų kalba, su arabais – arabiškai. Grįždavau iš turgaus su lapeliais, kur jie būdavo surašę daržovių pavadinimus, pagrindines frazes – kitą kartą pradžiugindavau žiniomis.“ Išsiskyrimo kartėlį Nidai apmaldo tik nekantrus laukimas – po kelių savaičių ji rankose laikys dažais kvepiančią knygą „Izraelio skoniai: šventės ir kasdiena“.

Lietuvoje buvote ta, kurią apibūdinant vartojamas žodis „veikli“ (Nida yra vadovavusi televizijos kanalui, leidybos grupei, – red. past.). Ar lydėdama diplomatą vyrą į Izraelį turėjote planą, ką ten veiksite?

Tikrai negalvojau tapti namų šeimininke. Nors diplomatų žmonos priverstos įprasti prie kitokio gyvenimo tempo nei gimtinėje, negali svetur pradėti jokios rimtos veiklos, nes žino, jog po kelerių metų teks pakuotis daiktus ir važiuoti kitur. Sunku įsivaizduoti profesiją, kuri tiktų tokiam gyvenimo būdui. Tad diplomatų antrosios pusės persijungia į kitą ritmą – ramiai augina vaikus, prisimena pomėgius, skaito, susirinkusios aptaria knygas. Vos atvykusi aš taip pat užsiregistravau į Tel Avive reziduojančių diplomatų žmonų klubus, bet greitai šiems ramiems susitikimams neliko laiko.

Pirmomis savaitėmis Tel Avive mėgavausi atradimais ir džiaugiausi, kad tai tikros pirmos mano gyvenime atostogos, nes nereikėjo skubėti, kaip dažnai būna kur nors nuvažiavus – greitai greitai visko apžiūrėti, nes jau po savaitės reikės grįžti į įprastą rutiną. Kai suvokiau, kad tos atostogos gali ir nesibaigti, man pasidarė baisu, jog neturiu plano ir nežinau, ką veiksiu toliau: greitai paaiškėjo, kad, norint įsidarbinti, tiesiog privalu mokėti hebrajų kalbą, o antra – dėl teisinių niuansų neturiu jokios galimybės oficialiai dirbti Izraelyje.

Kai supratau, kad reikia sugalvoti, ką dar galėčiau veikti, ilgai galvos nesukau: juk kas gali būti geriau už... mokymąsi? Jau seniai svajojau apie verslo administravimo magistrantūrą. Tais metais nebespėjau, bet pasiruošiau ir po metų pradėjau studijas aukščiausius reitingus turinčiame Izraelio universitete.

Herschel Gutman nuotr./Nida Degutienė
Herschel Gutman nuotr./Nida Degutienė

Nesunku buvo vėl sėsti į studentišką suolą?

Pradžia, prisipažinsiu, buvo šokiruojanti. Į pirmą paskaitą nusinešiau ir diktofoną, maniau, nesuprasiu – juk teks klausytis statistikos teorijos anglų kalba... Pastarąjį kartą statistikos mokiausi prieš dvidešimt metų Kauno technologijos universitete, šią sudėtingą discipliną dėstė pirmame kurse, kad atkristų abejojantys. Pamenu, kaip po egzamino sudeginau visus užrašus nedvejodama – daugiau apie tai gyvenime niekada negirdėsiu. O čia – sveiki atvykę dar kartą. Iš tiesų buvo šaltas dušas. Po statistikos kurso niekas nebebuvo baisu.

Dveji studijų metai buvo labai intensyvūs, paskaitos vykdavo savaitgaliais, darbo dienoms likdavo krūvos namų darbų. Mus mokė dėstytojai iš Harvardo, kitų prestižinių pasaulio universitetų, vienam semestrui važiavome į Kiniją – kiek galima apie jos ekonomiką kalbėti, reikia pamatyti savo akimis.

Studijos buvo pati geriausia dovana, kurią sau gyvenime esu įteikusi. Buvo nuostabu, nes galėjau visą laiką skirti mokslams: man nereikėjo ryte bėgti į darbą, nereikėjo naktį keltis prie susirgusio vaiko... Vyras išeina į darbą, palieka mane prie stalo su knyga, grįžęs randa ten pat, kaip aš juokaudama sakau, su kėdės atlošo formos nugara. Iš pradžių sakydavo, jog pavydi galimybės studijuoti, bet kai pamatė augančias knygų stirtas ir keletą jų pavartė, pavydas dingo.

Atokvėpiu tarp vadovėlių ir atsirado kulinarinis blogas?

Visada mėgau gaminti, aistra tik sustiprėjo, kai patekau į šalį, kurią galima pavadinti tikru mėgstančių gaminti ar valgyti rojumi. Artimuosiuose Rytuose tiesiog priimta nukrauti stalus patiekalais, pagaminti triskart daugiau, nei įmanoma suvalgyti, o lėkštė negali likti tuščia. Švari lėkštė – signalas, kad dar reikia įdėti maisto. Mes išauklėti kitaip – suvalgai viską, nes paliktas kąsnis rodo nepagarbą. Po pirmų apsilankymų svečiuose pas izraeliečius beveik susirgdavau – labai skanu, viską suvalgai, į lėkštę krauna vėl. Turėjome išmokti, jog čia mandagu palikti, mūsų supratimu, pilną lėkštę... Maistas visur, net ir gatvės užeigose, – tik šviežut šviežutėlis. Netgi turistinėse vietose.

Bičiuliams rašiau laiškus apie savo atradimus Izraelyje, tarp jų – ir kulinarinius, o išradingai draugei Delijai kilo mintis įteikti man neįprastą kalėdinę dovaną – užregistruotą kulinarinį blogą nidosreceptai.lt. Jis nejudinamas gulėjo tik mėnesį, nes iš pradžių nesupratau „su kuo jis valgomas“. Užsisakiau krūvą knygų apie blogus, perskaičiau ir pradėjau rašyti žinodama, kaip kas veikia. Draugė sakė – pažaisi, kol atsibos. Neatsibodo, kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau. Iš pradžių kulinarinius eksperimentus fotografavau muiline, pradėjo nepatikti tokios nuotraukos – įsigijau rimtesnį fotoaparatą. Dar pradėjau rašyti įvairiems lietuviškiems leidiniams straipsnius. Kartais kas nors vis paklausdavo, ar nesiruošiu rašyti knygos...

Ir tokia mintis ilgainiui subrendo?

Prieš metus buvo išleista „Izraelio trauka“, į kurią sudėti spaudoje pasirodę mano straipsniai. Tačiau subrendo ir mintis parašyti kulinarinę knygą, nes per kelerius metus Izraelyje sukaupiau tam pakankamai mėsos. Net neįsivaizdavau, jog žydų virtuvė turi tiek sąsajų su lietuviška. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo tokia didelė žydų bendruomenė, mes tiek daug iš jų pasiskolinome ir viskas kulinarijoje taip susimaišė: pasirodo, mūsų balandėliai – ne tik mūsų, aišku, mes juos gaminame kiek kitaip ir iš kiaulienos, bet...

Neseniai susipažinau su dviem jaunais amerikiečiais, trejus metus gyvenusiais Lietuvoje ir dirbusiais JAV ambasadoje. Abu jie turi žydiškų šaknų, protėviai į Ameriką atvyko iš Lietuvos, tačiau niekada tuo nesidomėjo, tik žinojo faktą. Vilniaus kavinėje jie atsivertė meniu ir negalėjo patikėti, kaip pasakojo man, nes „ten buvo daugybė mūsų žydiškų patiekalų, kuriuos valgome tik per šventes, o jūs, pasirodo, jais maitinatės kiaurus metus“. Jie apstulbę puolė skambinti mamoms ir pasakoti... Ne kartą su vyru lankėmės Pietų Afrikos Respublikoje, ten gyvenantys litvakai išlaikę ne tik begalinę nostalgiją Lietuvai, bet ir iš ten atsivežtas šimtametes kulinarines tradicijas.

Tad nenuostabu, kad pradėjau domėtis žydų kulinarinėmis tradicijomis, susipažinau su garbaus amžiaus moterimis, tarpukariu gyvenusiomis Lietuvoje, pradėjau susitikinėti, kalbėtis ir mokytis. Nėra paprasta sužinoti receptą iš devyniasdešimtmetės, nes jis dažniausiai skamba taip: „Paėmiau tą, dar šiek tiek to, pamaišiau ir...“ Grįždavau namo su užrašais, matuodavau, sverdavau ir bandydavau pakartoti.

Ilgainiui nutariau neapsiriboti litvakų patiekalais, juk žydai į Izraelį atvyko iš įvairių šalių. Lankiausi žydų šventėse ir fotografavau. Patekdavau ten, kur dažnas žydas nėra buvęs, – tarkim, į macų kepyklą. Man reikėjo padirbėti, kad įsileistų moterį ne žydę ir dar su fotoaparatu. Norėjau per savo atradimus papasakoti, kaip žydai gyvena ir kas būna ant jų stalo, tiksliau – pateikti receptus su istorijomis. Pavyzdžiui, viena moteris patikėjo savo patiekalą, kurį jos mama nutarė gaminti, kai dukra į namus pasikvietė su tėvais supažindinti savo būsimąjį vyrą. Mano bičiulės izraelietės nesiliovė stebėtis – tikrai moki gaminti tuos sudėtingus patiekalus, kuriuos gamina tik mūsų močiutės ar mamos, prieš šventes tris dienas praleidžiančios virtuvėje? Jos negalėjo patikėti, kad tai nėra taip beprotiškai sudėtinga.

Kai nutariau rašyti knygą, buvo aišku, kad šis malonumas brangiai kainuoja. Juolab nutariau ją išleisti pati, be jokios leidyklos pagalbos. Tad sėdau ir parašiau projektą, kokia tai būtų knyga ir kiek reikėtų jai pinigų. Tuomet kreipiausi į vieną pažįstamą patarimo, kam būtų įdomus toks projektas. „Man“, – išgirdau. Teliko pasiraitoti rankoves ir – pirmyn.

Kodėl pati nutarėte imtis dar vieno iš dalies naujo dalyko – fotografavimo?

Man pakako sužinoti, kiek reikėtų mokėti profesionaliam fotografui ir maisto stilistui... O jie dar pareiškė, jog mano patiekalus turi gaminti tik jų patikrintas virėjas su savo padėjėju. Suma buvo didžiulė. Tada ir pagalvojau, kad verčiau išleisiu pinigus fotografavimo kursams ir trūkstamai aparatūrai. Jau buvau pradėjusi fotografuoti ne tik savo blogui, bet ir kelionėse. Baigiau intensyvius fotografavimo kursus, kaip tik lankėmės Londone, prasinešiau per keturių aukštų knygyną ir prisikroviau pilną lagaminą knygų. Dar užsiregistravau į visus įmanomus maisto fotografavimo seminarus internete – pamenu, sėdžiu naktį prie kompiuterio ir išvarvėjusiomis akimis seku iš Amerikos transliuojamą pamoką. Taip mūsų namai virto fotografijos studija.

Vyras tikriausiai nesiskundė, juk viskas, ką gaminote ir fotografavote, galų gale patekdavo į jūsų lėkštes?

Tikrai nesiskundė. Kai pagamindavau daugiau patiekalų, nei galėdavome įveikti per vakarienę, kitą dieną nusinešdavo į ambasadą – visi tik ir laukdavo.

Knyga gimė per metus. Buvo labai smagu: pabosta sėdėti prie kompiuterio ir rašyti – einu į turgų susipirkti reikiamų produktų ir pradedu eksperimentus prie viryklės. Įgrysta namuose, išsiruošiu su kuo nors pabendrauti. O dar turiu ir nufotografuoti patiekalą – tai nereiškia, jog pakanka gerai gaminti ir valdyti fotoaparatą, reikia ir akiai pateikti skaniai. Iš pradžių glėbiais pirkau lėkštes ir įvairius stalo aksesuarus, kol supratau, kad namai virto sandėliu... Susidraugavau su vienos indų parduotuvės savininkais, jie man leido naudoti fotosesijoms viską, ko tik prireikdavo. Tad iš turgaus eidavau ir ten išsirinkti, ko reikėtų mano sumanytai nuotraukai. Turėdavau sparčiai suktis: Izraelyje šviesos daug, bet man fotografuoti tinkamiausia – po pietų, ketvirtą penktą valandą. Patiekalą turėdavau paruošti iki to laiko, nes saulė leidžiasi taip greitai, kad jei nespėsi, lauksi parą.

Pirmas griežtas kritikas – po darbų namo grįžęs vyras?

Jis pirmas ir paragauja, ir perskaito, ką parašau. Ir su dukra Rūta turiu apie ką pasikalbėti – jai jau dvidešimt treji, baigė verslo finansų studijas ir dirba reklamos agentūroje Londone. Rūta taip pat rašo kulinarinį blogą! Jis kiek kitoks, skirtas studentui – kaip valgyti pigiai, bet skaniai. Ji domisi sveika mityba.

Mes su Dariumi labai džiaugėmės, jog mano Rūta ir metais už ją vyresnis jo sūnus studijavo tame pačiame universitete Anglijoje. Mūsų visų susitikimų vieta tapo Izraelis. Nors, tiesą sakant, išvažiuodami visus kvietėme ten mus aplankyti ir neįsivaizdavome, kad tiek daug tuo ir susigundys. Baigiantis pirmiesiems metams suskaičiavome, kiek per tą laiką priėmėme svečių – išėjo apie pustrečio šimto... Dirbau kaip viešbučio administratorė, mano knygelėje buvo surašyta, kas kada atskrenda ir išskrenda. Metams bėgant apsisukimai sumažėjo. Nesiliaunantis svečių srautas nano kulinariniams eksperimentams buvo gerai: kai yra kam gaminti, norisi išbandyti ką nors naujo, šventiškesnio.

„Žmonės“
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie Žmonės.lt