„Šios vestuvės mums beveik sidabrinės, – šypsosi ir neprieštarauja atsakyti į klausimą, kodėl taip ilgai jas atidėliojo. – Anksčiau buvome labai užsiėmę, bet vestuves atidėliojome ne dėl užimtumo – tiesiog bijojome kažką sugadinti, nes aplink daug draugų tuokėsi ir netrukus skyrėsi. Tėvų pavyzdys irgi neįkvėpė – mūsų abiejų tėvai išsiskyrę. Atrodė, draugauti yra romantiškiau, o gal mes tiesiog nenorėjome greitai suaugti – susituokę būtume tapę baisiai rimta šeima, o mes tarsi žaidėme gyvenimą...“
Užtat per tuos dešimtmečius apsišlifavo charakteriai, nebeliko ginčų, atsirado abipusė kantrybė, „juk kai trokšti būti kartu – ir taikaisi, ir mokaisi“, pripažįsta. Sklandžius santykius turbūt labiausiai nulėmė tai, kad jie niekada nesivaržė, kuris stipresnis.
„Man labai reikėjo užuovėjos, o Kęstas visokeriopai ją suteikė, – vyrui dėkinga Ramunė. – Tarpusavio santykiuose visada buvo aišku, kad būtent jis yra šeimos galva. “
„Aš jaučiuosi laimingas gyvendamas su asmenybe, – patikina Kęstutis. – Iki šiol iš jos mokausi subtilumo ir pakantumo... Ji man labai daug davė.“
Išskirtinis interviu ir reportažas iš vestuvių puotos – naujausiame „Žmonių“ numeryje.
